Pusantro šimto 7-8 klasių mokinių paklausus, kaip dažnai jie konfliktuoja, įsitikinta, kad konfliktas jiems – įprastas reiškinys. Kas antras mokinys teigė, kad konfliktuoja bent kartą per dieną, penktadalis – bent vieną kartą per savaitę, dešimtadalis – bent vieną kartą per mėnesį. Kita vertus, jei pats nekonfliktuoja, tai bene kiekvienas paauglys tampa bendraamžių konfliktų liudininku. Net 75 proc. mokinių teigė, kad bendraamžiai konfliktuoja kartą per dieną ir dažniau.
Net 75 proc. mokinių teigė, kad bendraamžiai konfliktuoja kartą per dieną ir dažniau.
Tik nedidelė dalis mokinių nepastebi bendraamžių konfliktų: 7 proc. mokinių teigė, kad bendaamžiai konfliktuoja kartą per savaitę, po 5 proc. – kad kartą per mėnesį ar rečiau.
Atsakymų pasiskirstymą greičiausiai lėmė sąvokos „konfliktuoji“ skirtingas suvokimas. Juk tik daliai mokinių konfliktas reiškia ginčą, nuomonių nesutapimą, kitiems „konfliktas“ – tai muštynės, ašaros. Greičiausiai yra tokių, kurie, nematydami ašarų, nemato ir konfliktų.
Pasiteiravus, kaip mokiniai sprendžia tarpusavio konfliktus, sužinota, kad du penktadaliai linkę spręsti nesutarimą dialogu, dešimtadalis – jėga. Dar dešimtadalis paauglių apklausoje pažymėjo abu variantus: dialogą ir jėgą. Tai rodo, kad kartais paaugliai konfliktus sprendžia vienaip, kartais – kitaip. Net 40 proc. apklausoje dalyvavusių paauglių nurodė, kad jų bendraamžiai konfliktus sprendžia jėga, 35 proc. – dialogu, dešimtadalio nuomone – tiek jėga, tiek dialogu.
Aptartas tyrimas nėra reprezentatyvus – jo respondentais tapo mokymų, vedamų projekto „Mediacija mokykloje“ dalyviai (144 mokiniai). Mediacija yra taikus konflikto sprendimo būdas, kurio metu konflikto dalyviai, padedant trečiajai neutraliai ir nešališkai šaliai (mokytojui ar bendraamžiui), siekia rasti konflikto dalyviams tinkamiausią sprendimą. Mediacijos procesas leidžia ginčo šalims tapti konstruktyvaus sprendimo dalyvėmis, sprendimo, kurio metu mediatorius skatina konfliktuojančiųjų dialogą, neleidžia naudoti jėgos.
Projektą „Mediacija mokykloje“ 2016 metais vykdė organizacija „Gelbėkit vaikus“, finansavo Šiaurės ministrų taryba. Projektas siekė tikslo – gerinti mokinių, mokytojų ir tėvų bendravimą, skatinant ginčus spręsti taikiu būdu. Nors projektas vykdytas tik keliose Lietuvos mokyklose (tik pusšimčiui mokinių pristatytas mediacijos metodas), tikimasi, visoms kitoms mokykloms jis paskleis gerą žinią. Mokiniams patiko mokymų turinys, vedimo forma, vedėjai (projekto ekspertai). Mokiniai pasiryžę ir toliau būti „su mediacija“ – norėtų daugiau mokymų ir išbandyti savo jėgas tikrose konfliktinėse situacijose. Projekto tikslas įgyvendintas, tačiau kyla tolesnių klausimų: ar mokykla norės bei pajėgs išnaudoti šį potencialą kelyje link bendradarbiaujančios, konfliktus taikiai sprendžiančios bendruomenės?
Bendraamžių mediacija – prieš kelis dešimtmečius išsivysčiusi iniciatyva, ypač daug dėmesio sulaukusi JAV – kruopščiai realizuojama duoda nemažai pozityvių rezultatų. Remiantis užsienio mokslininkų tyrimais, didžiausias teigiamas poveikis būna mokiniams mediatoriams: jie pradeda labiau pasitikėti savimi, įgyja lyderystės, derybinių įgūdžių, konflikto analizės ir reguliavimo patirties. Kita vertus, duomenys liudija ir klasės mikroklimato gerėjimą, mokyklos mokinių konflikto sprendimo kompetencijos ugdymą(si), mokytojų pasitenkinimą dėl sumažėjusio laiko, reikalingo jų tarpininkavimo pastangoms.
Mediacija padeda sukurti aplinką, kur kiekvienas konfliktas (ne tik aktyvus, bet ir pasyvus) mokykloje auklėja – plėtoja jos narių bendravimo ir bendradarbiavimo, konstruktyvaus problemų sprendimo įgūdžius.
Kaip teigė konfliktologas J.Lakis, konfliktas gali būti suvokiamas kaip dinamiškiausias jo dalyvių žmoniškumo, tarpusavio ir grupių santykių išbandymas (J.Lakis ir kt., 1996).
Vienas aspektų skiriančių konstruktyvų konfliktą nuo destruktyvaus – santykių pokytis: pirmu atveju jie sustiprėja (juk geri santykiai kuriami per konfliktą, o ne šalia jo), antru – silpnėja arba visai nutrūksta.
Konstruktyvaus konflikto prielaida – pastangos, skirtos jam suvaldyti (jo procesui reguliuoti, jo neigiamoms pasekmėms riboti arba jas visai eliminuoti). Tačiau patyčių mastas mūsų mokyklose liudija, kad neskiriama pakankamai dėmesio tarpusavio konfliktams (jie yra ignoruojami, netinkamai sprendžiami, nėra valdomi užuomazgoje). Mediacija šiame kontekste – veiksminga patyčių prevencijos priemonė. Ji padeda sukurti aplinką, kur kiekvienas konfliktas (ne tik aktyvus, bet ir pasyvus) mokykloje auklėja – plėtoja jos narių bendravimo ir bendradarbiavimo, konstruktyvaus problemų sprendimo įgūdžius.
