Anot L.Galkutės, kalbant darnų švietimo vystymąsi įvairiuose lygiuose – nuo pasaulinio iki konkrečios mokyklos – reikia atkreipti dėmesį į įvairius, tarpusavyje susipinančius faktorius. „Vienas iš svarbiausių tikslų, kuris yra instrumentas kitiems tikslams pasiekti, yra užtikrinti įtraukų ir lygiavertį švietimą visiems ir suteikti mokymosi visą gyvenimą galimybių“, – sakė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narė ekspertė, JT Europos ekonomikos komisijos Darnaus vystymosi švietimo ekspertė L.Galkutė.
Ji taip pat įvardijo XXI amžiuje svarbias ir pokyčius lemiančias savybes, kurias svarbu vystyti: kūrybiškumas ir inovatyvumas, kritinis mąstymas ir problemų sprendimas, bendravimas ir bendradarbiavimas. Pasak jos, švietimo būtent kompetencijomis grįstas ugdymo turinys yra švietimo transformacijos branduolys.
„Mes galvojame, kad svarbu daug žinių, o kompetencijos iš serijos – jei pavyks, tai pavyks, o jei ne, tai užteks ir tų žinių, jos labai svarbios. Mes jokiu būdu nesakome, kad žinių nereikia. Be jų negalima, bet reikia galvoti apie jų santykį su gebėjimais ir kaip organizuoti ugdymo procesą, kad ši sąveika būtų optimali“, – kalbėjo ekspertė.
Lietuva nuo Suomijos „nenusirašys“
Kalbėdama seminare L.Galkutė palygino Lietuvoje ir Suomijoje vykdomas ugdymo reformas. Pasak jos, iš esmės jos panašios, tačiau rezultatai yra skirtingi. L.Galkutės teigimu, taip yra dėl to, kad nors Lietuva ir Suomija žengia panašius žingsnius, žengti juos pradėta iš skirtingų pozicijų.
Mes savo norimą švietimo sistemą kuriame turėdami visas skirtingas patirtis, skirtingą kultūrą, – sako L.Galkutė.
Kaip kalbėjo L.Galkutė, ugdymo reforma Suomijoje turėjo tris prioritetus: bendrųjų gebėjimų ugdymą mokomųjų dalykų kontekstuose, bendradarbiavimą, kai mokiniai kartu su mokytojais planuoja savo veiklą nuo idėjos iki įgyvendinimo bei mokytojo ir mokinio dialogu grindžiamą grįžtamąjį ryšį. Tuo metu Lietuvoje ugdymas grįstas, anot ekspertės, optimalia asmenybės branda, kaip mokinio įgytų bendrųjų ir dalykinių kompetencijų visuma.
„Visi einame į tą pačią pusę, o koks skirtumas? Skirtumas atrodo nereikšmingas, bet kartu ir labai svarbus – mes pradėjome skirtingose vietose. Mes savo norimą švietimo sistemą kuriame turėdami visas skirtingas patirtis, skirtingą kultūrą. Nors ir Suomijoje, ir Lietuvoje matome panašias bendrojo ugdymo kryptis, mes negalime nuo suomių nusirašyti jų veiksmų, programų“, – kalbėjo L.Galkutė.
Ekspertė kalbėjo, kad Suomijos bendrojo ugdymo centre yra žmogus ir pilietis. Suomiai suformulavo, kokių savybių puoselėjimas yra svarbus ugdant pilietį. Anot jų, svarbu ugdyti vaiko žinias, įgūdžius, vertybes, požiūrius ir vidinius įsitikinimus, valią.
„Tai yra savitumas, kuris suomiams padeda sparčiai eiti pirmyn. Ar mes galime šiuos dalykus nusirašyti? Mes galime pasižiūrėti, kaip išdėstytos jų programos, įvairių dalykų temas, kokių jie siekia dalykinių gebėjimų. Bet iš kur mes paimsime tokias vertybes ir požiūrius bei tokią vidinių jėgų koncentraciją, nukreiptą į tikslą?“ – kalbėjo L.Galkutė.
Reformose siūlo nepamiršti vaikų
Pagrindinių mokyklų asociacijos prezidentas Darius Mockus kalbėjo, kad mokyklose diegiant bet kokias naujoves, pirmiausia mokymo įstaigoms reikia duoti laiko susivokti, perprasti pertvarkų tikslus ir jų diegimo mechanizmus.
„[To reikia], kad mokytojai ir mokyklų vadovai patikėtų, kad tai vaikams atneš didžiausią naudą. Man atrodo, kad nemažai pokyčių, kurie buvo vykdomi, nebuvo iki galo suvokti. Kartais netgi atmetami ar vykdomi dėl to, kad to reikalauja kažkokie dokumentai“, – sakė D.Mockus, svarstydamas, kad taip galėjo nutikti, nes nemažas skaičius pokyčių buvo išdėstytas trumpame laikotarpyje.
Pasak jo, kartais sunku susivokti, kam reikia visų vykdomų pokyčių, nespėjus susivokti tai pradeda atrodyti beprasmiška, o prasmės nematymas – demotyvuoja. Anot D.Mockaus, šiuo metu labiausiai trūksta aiškumo, ar vykdomi pokyčiai iš tikro duos naudos mokiniams.
„Pavyzdžiui, mokytojų atestacija. Girdėjau ministerijos koridoriuose, kad lyg ir yra duomenų, kad menkai koreliuoja su vaikų pasiekimais kvalifikacinės kategorijos, bet vis tiek mes tą atestaciją vykdome. Nėra aišku ir kas turi finansuoti pagalbos specialistų darbą – ar tą turi daryti valstybė, ar savivaldybės. Kiek kalbėjau su žmonėmis, savivaldybėms palikta spręsti, nors jos piktinasi ir sako, kad vyriausybė jų neremia“, – kalbėjo Pagrindinių mokyklų asociacijos prezidentas.
Be to, jis teigė, kad ir pačios savivaldybės renkasi skirtingus kelius: vienos tiesiog mažina pagalbos specialistų skaičių, o kitos – stengiasi bei randa išteklių, kad galėtų padėti mokykloms. Jis pastebėjo, kad buvo daroma nemažai pokyčių, tačiau mokykloms nebuvo suteikiama nei žmogiškųjų, nei ekonominių išteklių.
Reformų veiksmai ir atoveiksmiai
Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos pedagogė Ramunė Galdikienė teigė mačiusi didelę takoskyrą tarp reformų teorinės dalies ir tarp realių mokytojų galimybių bei nuošalėje palikto mokinio. Pasak jos, švietimo reformos tęsiasi jau trečią dešimtmetį, bet jos nedaro mokytojo darbo maksimaliai efektyvaus, visapusiškai naudingos mokiniui.
„Pradėsiu nuo tautinės mokyklos koncepcijos, kuri pasirodė prieš tris dešimtis metų. Tada ji pasirodė labai romantinė, žiūrint iš laiko perspektyvos – priverstinė, privaloma, tautiškai angažuota mokomoji medžiaga ir, be abejo, tai prieštarauja humaniškumo, demokratiškumo principams“, – kalbėjo R.Galdikienė.
Ji priminė 2000-aisiais parengtą profilinio mokymo idėją. Anot R.Galdikienės tokia idėja lėmė, kad daugeliu atveju 15-16 metų paauglys negebėjo ir negeba apsispręsti dėl planuojamos studijų krypties, o tai lėmė, kad rinkdamiesi mokymosi dalykus jie negrįžtamai klydo, o nepasirinktų dalykų mokymąsi teko kompensuoti dirbant su korepetitoriais.
Pasak R.Galdikienės, švietimo reformos tęsiasi jau trečią dešimtmetį, bet jos nedaro mokytojo darbo maksimaliai efektyvaus, visapusiškai naudingos mokiniui.
„Kilo ir tebekyla individualaus tvarkaraščio problemos – vadinamieji langai, higienos normų nesilaikymas, suprastėjęs lankomumas, sudėtingas klasės vadovo darbas, ypač vidurinio ugdymo klasėse.
Garsiai nuskambėjęs ir ne vienerius metus trukęs pilotinis mokyklų tinklo pertvarkos įgyvendinimas davė tokį atoveiksmį, kad mokymo įstaigos dokumentais turėjo įrodyti, kuri yra verta būti gimnazija, nes kažkodėl tai turėjo būti prestižas, o kuri pagrindinė mokykla. Taip ne vieneriems metams mokytojai savo dėmesį atitraukė nuo ugdytinių, skirdami savo laiką biurokratiniams formalumams. Įsivyravo dažnai nepagarbi konkurencija tarp mokyklų, Klaipėdoje ji tebesitęsia ir dabar“, – pasakojo R.Galdikienė.
Pedagogė taip pat kalbėjo apie praėjusių metų naujovę – etatinio mokytojų darbo užmokesčio sistemą. Pasak jos, įvedant ją sugaišta daug laiko aiškinantis, kaip sistema veikia, skaičiuojant valandas, derantis dėl vadinamosios „trečiosios kišenės“, sudarant darbo grafiką. Reforma sukėlė mokytojų nerimą ir nepasitenkinimą, o mokinių interesai liko antroje eilėje.
