- Pone Evaldai, kaip Jūs vertinate dabartinę situaciją su mokytojo profesijos prestižu?
- Pirmiausiai reikėtų susitarti – kas yra toji dabartinė situacija? Su kuo
lyginama? Jei su praeito amžiaus paskutiniu dešimtmečiu arba šio tūkstantmečio pradžia, tai niekas labai nepasikeitė. Ar kas nors labai pasikeitė, jei palygintume su sovietmečiu? Manyčiau, irgi ne. Tai, kad mokiniai mažiau keikdavosi pamokų metų ar viešai neaptarinėdavo mokytojų veiksmų, išvaizdos, yra ne mokyklos, bet visos visuomenės būsenos reikalas. Jei lygintume su Pirmosios respublikos laikais, tai skirtumas būtų akivaizdus. Bet tada reikėtų palyginti apskritai visą visuomenę – kiek tuomet būta žmonių su viduriniu išsilavinimu, nekalbant jau apie universitetinį?
Ir apskritai, ar galima kalbėti apie bendrą mokytojo profesijos prestižą? Tai yra tas pats, kaip kalbėti apie bendrą gyvenimo lygį, išvedus vidurkį iš dešimties milijonierių ir kelių tūkstančių jų įmonėse dirbančių samdomų darbuotojų. Tikriausiai, atrodytų pasiturinti visuomenė?
Taip yra ir su mokytojais. Yra aukščiausios kategorijos mokytojų, turinčių iki 30 savaitinių kontaktinių valandų. Yra kategorijos neturinčių mokytojų, mokyklose užimtų vos dvi dienas per savaitę. Tarp jų lygybės ženklo, bent jau finansiniu aspektu, nedėčiau. Arba, nedideliuose miesteliuose arba kaimuose dirba mokytojai, kuriuos net ir pagal formalų išsilavinimą, užimamas pareigas galima laikyti tos apylinkės šviesuoliais. Bet taip pat yra didžiųjų miestų mokyklų mokytojai, kurie gyvena ir kasdien dirba aplinkoje, pilnoje aukščiausio lygio tarnautojų, bankininkų, mokslininkų, menininkų… Ar galima būtų palyginti vienų ir kitų mokytojų prestižą neatsižvelgiant į kontekstą?
Man yra aišku, kad kalbėti apie nuo konkretaus žmogaus atsietą profesijos prestižą yra neįmanoma.
- Kiek, Jūsų manymu, mokytojo profesija yra patraukli jaunimui?
- Bendrai vertinant – nepatraukli. Priežasčių daug. Pradėkim nuo to, kad kiekvienas vidurinio ugdymo atestatą turintis žmogus su šia profesija pažįstamas „iki skausmo“. Po daugiau kaip 10 tūkstančių aplankytų pamokų nėra kitos, taip gerai pažįstamos profesijos. Todėl iš anksto labai aiškios mokytojo kasdieninio darbo technologinės detalės. Kitos, mažiau pažįstamos profesijos to romantinio šydo gali turėti ir daugiau.
Apie tai, kad iš mokytojo darbo nepraturtėsi, matyt, įrodinėti netenka…
Apie tai, kad iš mokytojo darbo nepraturtėsi, matyt, įrodinėti netenka…
Dar viena svarbi priežastis – kaip nei vienai kitai profesijai tenkantis nuolatinis hipertrofuotas dėmesys. Viena vertus, žiniasklaidoje nuolat matome įvairiausius pareiškimus apie žemą, krentantį, smunkantį, dugną siekiantį mokytojo profesijos prestižą. Galų gale imi nevalingai tikėti tuo pastoviai eskaluojamu teiginiu.
Beje, prie mokytojo įvaizdžio menkinimo kartais prisideda ir kai kurie mokytojai. Ir jie viešoje erdvėje pirmiausia pabrėžia negatyvius aspektus. Jau nekalbant apie kai kurių plakatų turinį ir mokytojų elgseną vis dažniau vykstančių mitingų ar kitų protesto akcijų metu!
Nepatrauklumo priežasčių tikrai yra daugiau, bet yra ir priešingų pavyzdžių. Gi niekas nepaneigs, kad programoje „Renkuosi mokyti!“ į dešimtį vietų kaskart pretenduoja keli šimtai jaunų žmonių. Ar galima teigti, kad mokytojo profesija nepatraukli absoliučiai visam jaunimui?
- Kaip manote, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria šiuolaikinė mokykla Lietuvoje?
- Manau, kad pagrindinis iššūkis yra susitaikymas, susigyvenimas su dar iš sovietinių laikų atėjusia tradicija, jog žodžių ir darbų skirtumas – įprastas, savaime suprantamas, nekeliantis nors menkiausio pasipiktinimo kasdieninis reiškinys.
Manau, kad pagrindinis iššūkis yra susitaikymas, susigyvenimas su dar iš sovietinių laikų atėjusia tradicija, jog žodžių ir darbų skirtumas – įprastas, savaime suprantamas, nekeliantis nors menkiausio pasipiktinimo kasdieninis reiškinys.
Viena yra deklaruojama strategijose, programose, bet visai ką kita matome kasdienybėje. Pavyzdžiui, jau daugiau kaip dešimtmetį švietimo dokumentuose deklaruojamas ypatingas dėmesys bendrųjų ir dalykinių kompetencijų ugdymui, bet branda iki pat šių dienų tradiciškai suprantama kaip žinių įvertinimas egzaminų ir kitokių patikrų metu. Ne tik apie atskirą mokinį, bet ir apie klases, mokyklas, savivaldybes sprendžiama pagal tuos pačius turimų žinių matavimus. Tokioje situacijoje strategijų ir programų skyriai apie kompetencijas jų naudotojų tiesiog praleidžiami beskaitant…
- Kas padėtų pritraukti į mokyklą jaunus specialistus ir išlaikyti jau esančius?
- Pirma, dalies jau minėtų mokytojo profesijos nepatrauklumo priežasčių pašalinimas.
Antra, didesnis visuomenės (pirmiausia – žiniasklaidos) dėmesys geriems pavyzdžiams, „sėkmės istorijoms“, užuot ieškojus tik nesėkmių ar menkų trūkumų.
Trečia, mažiau reglamentavimo norintiems išbandyti save mokytojo vaidmenyje ar jau dirbantiems. Tik suteikus realią, o ne „popierinę“ laisvę mokytojams, tik sudarant sąlygas realizuoti sumanymus, galima tikėtis sąmoningos mokytojo atsakomybės už savo darbo rezultatus prisiėmimo. Laisvas ir atsakingas žmogus – pavyzdys kitiems!
- Iš mokytojų teko girdėti, kad jie kartais jaučiasi tarsi spąstuose: iš vienos pusės, tikimasi, kad jie motyvuos moksleivius mokytis ir užtikrins aukštus mokymosi rezultatus, iš kitos, mokytojai jaučiasi neturintys svertų, galinčių daryti įtaką mokiniams. Kaip manote, kas galėtų padėti iš šių spąstų išeiti?
- Atrodo, kad vis dar vyrauja stereotipinis įsitikinimas, jog mokytojo paskirtis – išmokyti mokinius. Taip apie mokytojo funkcijas mąsto didelė visuomenės dalis, taip kartais mąsto ir patys mokytojai. Tačiau gyvenimas toks, kad visų vienodai net neįmanoma išmokyti. Tam ir kuriamos įvairios pagal žinias ar gebėjimus į atskirus lygius mokinius išskaidančios patikrų sistemos. Mokytojui tikrai nereikia prisiimti atsakomybės dėl visų išmokymo aukščiausiais ar aukštesniais lygiais. Labai svarbu ne mokyti mokinius, o paskatinti juos mokytis. Tuo pačiu – prisiimti atsakomybę už savo išmokimą.
Daugiau įžvalgų apie mokytojo profesiją Evaldas Bakonis pateiks vienoje didžiausių švietimo įstaigų vadovams skirtoje konferencijoje „Šiuolaikinė lyderiaujanti mokykla”, kurią kartu su partneriais organizuoja populiariausias šalyje e. dienynas TAMO. Konferencijoje švietimo ekspertai skaitys pranešimus apie besikeičiantį mokytojo vaidmenį, o pagrindinių politinių jėgų atstovai diskutuos apie opiausias švietimo problemas bei jų sprendimo būdus.
Jau rugsėjo 22 galėsite stebėti tiesioginę konferencijos transliaciją portale 15min.lt
