Taigi šioje vietoje lemiamu faktoriumi tampa geri pilietiškumo pagrindai mokykloje. Jie turi būti išdėstyti taip, kad jaunas žmogus palikęs mokyklos suolą savanoriškai ir nieko neverčiamas norėtų balsuoti ir dalyvauti šalies politiniame gyvenime.
Su šiuo teiginiu sutinka Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto dėstytojas ir Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas Mindaugas Nefas. Jis sako, kad jo nestebina faktas, kad pilietiškai aktyvių jaunuolių skaičius po mokyklos baigimo sumažėja. „Atliekant pilietinės galios indekso ar kitus tyrimus, mokinių klausiama, ar jie dalyvavo kokioje nors pilietinėje veikloje. Moksleiviai, aišku, žymi, kad dalyvavo. Mokykloje juos „priverčia“. Tačiau tai yra viena iš mokyklos funkcijų – padėti mokiniui įgyti įgūdį arba įprotį dalyvauti visuomeniniuose procesuose. Nenuostabu, kad pernelyg „spaudžiant“ dalis mokinių, pabaigę mokyklą, tokiose veiklose nebenori dalyvauti, klausia „Kas man iš to?“. Juk mokykloje buvo pripratę ieškoti naudos, kuri yra išreiškiama pažymiu. Kai to pažymio niekas neberašo – nei universiteto dėstytojai, nei tėvai – jie nebemato prasmės“.
Jaunimo grupė (15-29 m.) savo pilietinę įtaką tarp visų kitų visuomenės amžiaus grupių suvokia stipriau.
M. Nefo paminėtas pilietinės galios indeksas – bene svarbiausias rodiklis, atskleidžiantis visuomenės kaip politinės bendruomenės būklę ir raidą. Jį kasmet tiria ir skelbia Lietuvoje veikiantis Pilietinės visuomenės institutas. Praėjusiais metais paviešinto pilietinės galios indekso tyrimo duomenimis, nors pilietinės galios pajautimas augo visoje Lietuvos visuomenėje, tačiau jaunimo grupė (15-29 m.) savo pilietinę įtaką tarp visų kitų visuomenės amžiaus grupių suvokia stipriau. Be to, iškilus problemoms jauni žmonės yra pasiruošę veikti visuomenėje.
Čia svarbu išskirti, kad pilietinei galiai įtakos turi mokymosi rezultatai – kuo jie aukštesni, tuo daugiau pilietinės galios turi jaunas žmogus. Kitas pilietinei galiai svarbus veiksnys, kurį taip pat vertėtų pabrėžti, yra jaunimo dalyvavimas visuomeninių organizacijų ar užklasinėje veikloje. Dalyvavimas taip pat turi teigiamą poveikį jaunų žmonių pasiekimams mokykloje. Taigi geriau mokosi tie, kurie dalyvauja kokioje nors papildomoje veikloje.
Svarbus savanoriškumas ir apčiuopiama nauda
Istorijos ir pilietinio ugdymo pagrindų mokytojas priduria, kad mokykla turėtų užtikrinti, kad įprotis dalyvauti ne tik politiniame, bet ir pilietiniame gyvenime būtų savanoriškas, o mokinys matytų aiškią naudą. Nors žingsnių žengta yra, tačiau tai nėra efektyvu. Kaip pavyzdį J. Nefas pateikia mokinių savivaldą. Jei mokinys, dalyvaujantis mokyklos savivaldoje, pamatytų, kad ši veikla duoda apčiuopiamos naudos, padeda išspręsti elementarias mokykloje iškylančias problemas, pavyzdžiui, pakeisti bandelių kainą, mokyklas pabaigę jaunuoliai keliaudami savo keliu, į dalyvavimą žiūrėtų kitaip. Mokytojas pastebi, kad aktyvūs mokyklose savivaldoje mokiniai yra labiau politiškai subrendusios asmenybės.
Moksleivių pilietiškumo ugdymas yra integruotas į kitų mokyklos dalykų pamokas. Tai reiškia, kad su pilietiniu ugdymu susijusios temos įterpiamos mokytojo nuožiūra.
Lietuvoje nuo pirmos klasės moksleivių pilietiškumo ugdymas yra integruotas į kitų mokyklos dalykų pamokas. Tai reiškia, kad su pilietiniu ugdymu susijusios temos įterpiamos mokytojo nuožiūra. Privaloma disciplina jis tampa 9-10 klasėse arba vienoje iš jų, t. y. jei 9-10 klasėse yra viena savaitinė pamoka, tuomet dalykas trunka du metus, o jei pasirenkamos dvi savaitinės pamokos, tuomet 1-erius metus. Tiesa, yra išimtis. Ne visos mokyklos 9-10 klasėse turi pilietinio ugdymo dalyką. Tai priklauso nuo mokyklos sprendimo, mat jo programą galima integruoti į lietuvių kalbos ir istorijos pamokas. M. Nefas sako, kad tokių mokyklų yra nemažai, tačiau nurodo, kad šis būdas pasirenkamas dėl mokinio krepšelio lėšų – esant mažesniam pamokų skaičiui mokykloms pavyksta „sutaupyti“.
Kai kurios temos praverčia pasiruošime egzaminams
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje besimokanti Goda pilietiškumo pagrindų mokėsi dvejus metus. Šešiolikmetė pasakoja, kad pamokos dažniausiai būdavo įdomios, tačiau priduria, kad įtakos turėdavo pamokos temos. Vienos būdavo įdomesnės, kitos – mažiau. „Pamokose daug diskutuodavome ir aptardavome aktualius su tema susijusius įvykius. Daugiau sužinojau apie valstybės valdymo struktūrą, teismų rūšis ir valstybės saugumą“, – pamokas prisimena gimnazijos moksleivė.
Goda sako, kad pilietinio ugdymo pamokos jai praverčia jau dabar – kai kurios temos padeda ruošiantis istorijos brandos egzaminui. Ji tikisi, kad ateityje gautas žinias galės pritaikyti, tačiau neslepia, kad politika jai nėra labai įdomi.
Mokinė save laiko pilietiška – kiekvienais metais dalyvauja šiukšlių rinkimo akcijoje „Darom“, kartais pavedžioja šunis, laikomus prieglaudoje „Tautmilės globa“. „Pilietiškas žmogus turi vienaip ar kitaip prisidėti prie valstybės gerovės, pavyzdžiui, savanoriaujant“, – teigė moksleivė.
Kaip gali nepilietiškas mokytojas išugdyti pilietišką asmenį?
Trūksta kūrybiškumo ir idėjų
Mokytojas ir dėstytojas pabrėžia pedagogo vaidmenį. Geras pilietinio ugdymo mokytojas, jo teigimu, turi būti išradingas, kūrybiškas ir, žinoma, pilietiškas. „Mano nuomone, jei visi mokytojai būtų kūrybiškesni, procesas judėtų kur kas greičiau. Be to, svarbu nepamiršti, kad mokytojai turi būti pilietiški. Kaip gali nepilietiškas mokytojas išugdyti pilietišką asmenį? Tai yra neįmanoma. Mokytojas, nusivylęs savo valstybe, savo padėtimi, kuria neigiamą foną. Valstybė tai turėtų spręsti – daugiau investuoti į švietimą, į mokytojų atlygį, į jų rengimą. Tai įgyvendinus, kistų pedagogų požiūris ir galėtume reikalauti pilietiškumo, kitokio lygio darbo“.
Paklaustas apie programos trūkumus, M. Nefas teigė, kad joje paliekama pakankamai laisvės mokytojo idėjoms. „Ne programa „dėsto“ mokykloje, o mokytojas. Nors dabartinė programa ir turi įvairiausių netolygumų, tačiau viskas priklauso nuo mokytojo. Problemos vien tik programoje nematyčiau. Tai yra gairės, pagal kurias susidarau individualų planą, kuris nenusižengia bendrajam. Ministerija palieka teisę mokytojams keisti programą 10-15 proc. Dažniausiai programa skundžiasi tie, kuriems trūksta idėjų arba nedirba mokykloje“.
Tuo metu jaunas etikos mokytojas Laimis Kvedaravičius sako, kad tik atėjęs dirbti į mokyklą pastebėjo, jog mokiniai yra susikaustę. Dėl to jis kaltina mokyklos sistemą. „Mokiniai yra pasyvūs dėl mokyklos uždedamų rėmų. Jiems sudėtinga atlikti užduotis kūrybiškai, atsipalaidavus“, – sakė Gabijos gimnazijoje ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžineriniame licėjuje dirbantis mokytojas.
Turėtų būti svarbiausios
Etikos mokytojas pasakoja, kad tiek jo dėstomo dalyko, tiek pilietinio ugdymo pamokos yra nuvertinamos ir laikomos antrarūšėmis. „Manau, kad tiek etika, tiek pilietinis ugdymas yra esminiai ir, ko gero, svarbiausi dalykai mokykloje, nes jauni žmonės mokomi vertybių. Tačiau šie dalykai nuvertinami. Patys mokytojai ir tėvai neakcentuoja, kad pilietiškumą ugdantis dalykas yra svarbus ir lygiavertis kitiems“.
L. Kvedaravičiaus nuomone, etika, kurioje mokoma dorovės, yra artimai susijusi su pilietinio ugdymo disciplina. Jis pasakoja, kad per pamokas su mokiniais gilinasi į socialines problemas, kurios apima ir temas, susijusias su pilietiškumu, politika ir dalyvavimu. Kaip pavyzdį mokytojas pateikia laisvės temą, kurią analizuoja ne tik asmeniniu lygmeniu, bet ir remdamiesi istoriniais ar kitais kontekstais.
M. Nefas sutinka su kolega. Matematika, istorija ir kiti dalykai moksleiviams suteikia dalykines žinias. Jo nuomone, taip ir turi būti, tačiau mokytojai, švietimo politikos formuotojai ir tėvai per dažnai akcentuoja šias disciplinas, sumenkindami pilietinio ugdymo ar etikos dalyko reikšmę. To priežastis – brandos egzaminai, kuriuose netikrinamas mokinių pilietiškumas. „Niekas neklausia, keliose pilietinėse akcijose sudalyvavai ar kurias pats suorganizavai, bet žiūrima, kokį lygį pasiekei“, – sako taip pat universitete dirbantis mokytojas.
Pašnekovas siūlo atsigręžti į mokytojo vaidmenį. Labai svarbu, kaip pats pedagogas vertina ir pristato savo dalyką. M. Nefas sako, kad jeigu mokytojas savo dalyką pateikia kaip be galo svarbią ugdymo proceso dalį, pats atsakingai į tai žiūri, tai tuomet ir moksleiviai perima šį požiūrį. „Mokinius ir mokytojus sieja veidrodžio efektas – mokiniai atkartoja tai, ką daro mokytojai ir kiti suaugę. Jei pavyzdžio nėra, susiformuoti kitą pavyzdinę elgseną savarankiškai yra be galo sudėtinga“.
Besikeičiančios tendencijos
Pastebimas jaunų žmonių dalyvavimo augimas neformalioje politikoje. Interneto vystymasis ir socialinių tinklų populiarumas lėmė naujų būdų pastaroje politikoje atsiradimą
Politinis dalyvavimas apima dalyvavimą formalioje politikoje (angl. formal politics) – balsavimą rinkimuose – ir neformalias veiklas kaip pasirašymas peticijose, politinės diskusijos su artimaisiais ar pagrįstas prekių boikotas. Neformalios veiklos nėra naujovė – menas, demonstracijos ir kiti būdai buvo naudojami ir anksčiau. Viename iš Jungtinės Karalystės informacinių biuletenių „POSTnote“ prieš dvejus metus buvo publikuota politinių dalyvavimo tendencijų apžvalga, kurioje teigiama, kad pastaruoju metu pastebimas jaunų žmonių dalyvavimo augimas neformalioje politikoje (angl. informal politics). Interneto vystymasis ir socialinių tinklų populiarumas lėmė naujų būdų pastaroje politikoje atsiradimą. Nauji neformalios politikos būdai dažnai apima konkrečios problemos sprendimą, kuri nebūtinai pastebima viešajame sektoriuje - tai gali būti aktualūs bendruomenės rūpesčiai ar reikalai susiję su privačiu sektoriumi – ar, pavyzdžiui, aktyvų dalyvavimą virtualioje erdvėje (angl. online activism), kurio radikaliausia forma gali pasireikšti netgi nelegaliu įsilaužimu į kompiuterių sistemą (angl. hacktivism). Svarbu paminėti ir tai, kad dažnai neformalus dalyvavimas pačių asmenų nėra suvokiamas – jie to gali nelaikyti politiniu dalyvavimu.
Akivaizdu, kad neformalus dalyvavimas sufleruoja tai, kad keičiasi ne tik jaunų piliečių politinė išraiška (dalyvavimas), bet ir suvokimas. Be to, tyrimai rodo, kad jaunų žmonių pilietinis ir politinis aktyvumas kyla iš sekuliarių-racionalių vertybių. Tuo metu vyresnioji karta aktyvi iš pareigos ir tradicinių moralinių vertybių. Į šiuos skirtumus ir vykstančias permainas turėtų reaguoti formalios politikos institucijos ir mokyklos siekdamos užtikrinti aktyvų jaunų žmonių dalyvavimą šalies politiniame gyvenime.
Naujienlaiškis „Aš manau!“ – tai unikali edukacinė priemonė mokytojams, padedanti įsigilinti į svarbiausias aktualijas, apie kurias vėliau galima diskutuoti istorijos, pilietinio ugdymo, geografijos ir kitų pamokų metu. Tokiu būdu siekiama diskusijas per pilietinio ugdymo pamokas priartinti prie aktualių ir mokiniams artimų temų.
Priemonė mokytojams yra tęstinis projektas, organizuojamas jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ alumnų asociacijos. Projektas kuriamas kartu su VU TSPMI, jį remia naujienų portalas 15min bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, platina TAMO dienynas, Ugdymo plėtotės centras bei Valstybės pažinimo centras.
Ankstesnius numerius rasite ČIA.
