Pozityvius pokyčius mokyklose pedagogams padeda kurti ir mentoriais tapę įvairių sričių specialistai – programuotojai, įmonių vadovai, mokslininkai, žurnalistai ir kt. Su mokytojais ir mokyklų vadovais mentoriai dalinasi kitose srityse sukaupta patirtimi, padeda iš šalies pažvelgti į mokyklose kylančius iššūkius, atrasti efektyvius sprendimus. Vienas jų – finansų analitikas Gitanas Nausėda.
Žinomas ekonomistas pasakoja apie savo padaužiškus metus mokykloje, besikeičiančias kartas, mokytojų vaidmenį ir lūkesčius Lietuvos švietimui.
– Kaip sureagavote sulaukęs Rietavo savivaldybės Tverų gimnazijos mokytojų kvietimo tapti jų mentoriumi?
– Kreipimasis buvo tikrai netikėtas, retai kas tiesiogiai kreipiasi, paprastai ieškoma tarpininkų. Mane sužavėjo tas tiesioginis betarpiškas pakvietimas iš mokyklos, apie kurią iki šiol nieko nežinojau. Norėjosi paskatinti tuos entuziastingai nusiteikusius žmones. Jei gali atrasti vieną kitą laisvą minutę, kodėl nepasistengti būti kažkam naudingu.
– Kokią vietą jūsų gyvenime užima savanoriška veikla?
– Tam skiriu vis daugiau laiko. Matyt, tai ateina su amžiumi – supranti, kad turi atiduoti skolą savo šaliai, o tai gali daryti įvairiais būdais. Tikrai, per pastaruosius trejetą-ketvertą metų visuomeninių projektų mano gyvenime buvo tiek daug, kiek nebuvo per visus ankstesniuosius metus. Tai teikia malonumą, ypač kai matau rezultatą. Svarbiausia man ir yra matyti, kad žmonių akys žiba. Baisiai liūdnas dalykas pastebėti kai pilnos entuziazmo akys apsiblausia ir užgęsta.
Nesutinku, kad jau mokykloje turėtume štampuoti darbo rinkos dalyvius.
– Prisiminkite laiką, kai jūs mokėtės mokykloje, vėliau mokėsi jūsų dukros, dabar neretai susitinkate su moksleiviais, mokytojais. Kokius pokyčius matote?
– Matau besikeičiantį jaunimą. Tikrai pritariu teorijoms, kurios sako, kad kartos dabar keičiasi žymiai dažniau ir greičiau nei anksčiau. Lūkesčiai, dominantys dalykai iš tikrųjų keičiasi. Prieš 5-10 metų su moksleiviais kalbėdavome visai apie kitus dalykus. Atrodo, kad jaunimas darosi pragmatiškesnis, nori aiškiai formuluoti savo tikslus, specializuotis ten, kur jiems tikrai įdomu ir kur jie tikisi pasiekti sėkmę. Jei reikėtų įvardinti vienu žodžiu, tai būtų kryptingumas. Nežinau, kiek tai yra gerai.
Netikiu tuo, kad žmogus būdamas 15-16 metų jau gali pasakyti viską apie save: ką jis tikrai darys gyvenime ir negailestingai atmesti kitus dalykus, niekuo kitu nesidomėti. Manau, kad tai reikėtų daryti vyresniame amžiuje. O mokykloje verta domėtis kuo įvairesniais dalykais, vėliau gyvenime po truputį atsijosi tai, kas galbūt nebus būtina.
– Kaip manote, kokią misiją sau turėtų kelti mokykla – išugdyti laimingą žmogų ar paruošti jaunuolį darbo rinkai?
– Nesutinku, kad jau mokykloje turėtume štampuoti darbo rinkos dalyvius. Žmogui reikia praeiti natūralius raidos etapus, domėtis kiek galima įvairesnėmis sritimis, kad atėjus laikui turėtų kokybiško pasirinkimo laisvę. Jei dar būdamas labai jaunas jis priverstas rinktis, gali paaiškėti, kad geriausią savo gyvenimo sprendimą jis jau bus atmetęs.
Sąvoka „laimingas žmogus“ – labai plati ir į ją sutelpa daug prasmių. Pirmiausia žmogus turi būti kūrybingas, gebantis kūrybingai panaudoti gaunamą informaciją. Jeigu jis gebės tai padaryti, manau, jis bus laimingas. Kūrybos džiaugsmas yra turbūt didžiausias džiaugsmas, kokį galima įsivaizduoti. Mokykla turi nepaversti žmogaus robotu, neužmušti jo noro mokytis visą gyvenimą.
– Žiūrint iš verslo perspektyvos, ko trūksta Lietuvos švietimo sistemai, kad mokyklos paruoštų vis labiau neapibrėžtai ateičiai pasirengusius žmones?
– Kartais susidaro įspūdis, kad vis tik to, apie ką kalbu, ne visos mokyklos geba duoti. Jos, negana to, kad neišplėtoja žmogaus kūrybingumo, bet dar ir įspraudžia į rėmus, tam tikrų žinių, mąstymo stereotipų rėmus. Tuo tarpu pristinga paprasto loginio mąstymo lavinimo, kuris leistų žmogui išsisukti situacijose, kai jis neturi paruoštų receptų ar atsakymų. Esu už tai, kad mokykloje būtų privalomi šachmatai, kad būtų dėstomi logikos bei retorikos pradmenys. Mokiniai turi įgyti universalius gebėjimus, kurie būtų pritaikomi pasirinkus skirtingas veiklos sritis.
Jei žmogus negali suformuluoti idėjos ar sprendimo būdo, arba nemoka išsakyti savo pozicijos, apie kokias profesines perspektyvas galima kalbėti?
Jei žmogus negali suformuluoti idėjos ar sprendimo būdo, arba nemoka išsakyti savo pozicijos, apie kokias profesines perspektyvas galima kalbėti? Šie dalykai yra labai svarbūs ir aš to pasigendu. Kartais tokiais atvejais pagalvoju, kad senstu. Atrodo, kad „mūsų laikais“ taip nebuvo. Kaip mums bebūtų prikimšę visokiausio šlamšto į galvą dėl to, kad gyvenome ideologizuotoje sistemoje, bet vis dėlto tam tikrų dalykų išmokė neblogai. Džiaugiuosi, kad vis dar galiu padalinti kampu, ko jaunimas jau nebegali. Retą matau, kuris gali tai padaryti.
– Patys moksleiviai jums galėtų oponuoti sakydami, kad neverta mokytis to, ką greičiau padaro kompiuteris. Ar tikrai reikia skirti tiek dėmesio mokymui rašyti ranka ar mintinai skaičiuoti?
– Viskas, kas verčia žmogų įtempti smegenis ir atlikti veiksmą ne automatiškai paspaudžiant klavišą, treniruoja protą. Švelniai tariant, tai nepakenkia. Tokios treniruotės tiesiog augina proto raumenis. Ar tai būtų daugyba, ar dalyba, ar kiti veiksmai, pagaliau, daugybos lentelės mokėjimas. Man šiek tiek apmaudu matyti suaugusius žmones, kurie įnikę maigo tą vargšą skaičiuotuvą, nors aš jau seniai apskaičiavau tris veiksmus į priekį. Ir tai, pasirodo, visiškai nesudėtingi veiksmai: kažką pridėti, padauginti ar atimti. Jau žinau atsakymą, o jie, aukštųjų mokyklų magistro studentai, dar spaudo skaičiuotuvą. Šito aš negaliu suprasti.
– Kalbant apie mokytojo vaidmenį, kaip galvojate, ar robotai pakeis mokytojus?
– Manau, kad kažkada pakeis. Žinių perdavimo prasme – taip, vienareikšmiškai, ir galbūt robotai tai darys netgi efektyviau ir racionaliau. Tačiau žmogiškumo, lyderystės, kūrybingos asmenybės ugdymo požiūriu robotui butų sunku prilygti gyvam mokytojui, gyvam pavyzdžiui. Turbūt vargu, ar atrasime žmogų, kuris norėtų būti toks, kaip robotas. Mano gyvenime buvo žmonių, į kuriuos norėjau lygiuotis, būti toks, kaip jie, tačiau jei prieš mane būtų kažkokia dėžė, kuri dėstytų medžiagą, tai tikrai nebūtų mano idealas ir nesakyčiau, kad užaugęs noriu būti kaip šis robotas X.
Negalėčiau pasakyti, kad aš buvau didžiausias mokymosi entuziastas.
– O jums pačiam patiko eiti į mokyklą?
– Man patiko visiškai kiti dalykai nei mokslas. Na, gal vyresnėse klasėse supratau, kad jau niekur nedingsiu, reikės mokytis, nes norėsiu studijuoti, tad atsirado daugiau sąmoningumo. Iki tol, mokykla man buvo lyg ritualas, žaidimas, susitikimas su draugais, futbolas lauke – tokie pakankamai padaužiški dalykai man patiko labiau, bet iki tam tikros klasės. Paskui atsiranda kitoks požiūris į gyvenimą, manau, kad tai yra normalu. Jeigu būčiau vaikščiojęs, kaip užprogramuotas berniukas, jau kažką penktoj klasėj nusimatęs, nežinau, ar būčiau turėjęs pilnavertę vaikystę ir paauglystę. Man būtų truputį gaila praleistų metų.
– Ar buvo kokios nors pamokos, į kurias visada norėjosi eiti?
– Buvo, bet, tiesą sakant, aš tada tai nelabai suvokiau sąmoningai. Dabar, praėjus nemažai metų, suprantu, kiek daug davė tos pamokos, bet tuo metu vyravo šiek tiek vaikiškas supratimas, kad mokykla yra tik laiko gaišimas, kad ten tave lyg į kalėjimą uždaro, 45 minutes niekur negali išeiti.
Tad negalėčiau pasakyti, kad aš buvau didžiausias mokymosi entuziastas. Mano temperamentas, turbūt, vis tiek darydavo savo ir man labiau patikdavo leisti laiką lauke su draugais ar sportuojant. Tačiau buvo mokytojų, kurių reikšmę ir indėlį aš supratau šiek tiek vėliau. Tad neskubėkime teisti mokytojų šiandien, o tiesiog leiskime sau suprasti, ką mums davė mokykla, nes tą geriausiai galime įvertinti jau praėjus tam tikram laikui.
– Žiūrint iš distancijos, kas dabar atrodo vertinga, ką davė mokytojai ir mokykla?
– Buvo labai atsidavusių mokytojų, pavyzdžiui, rusų literatūros ir kalbos mokytoja. Dabar man net gėda, kad mes neskyrėme pakankamai dėmesio jos pamokoms. Ji įdėdavo visą širdį, taip įkvėptai pasakodavo apie rusų klasikus, bet tuo metu tai buvo tiesiog privaloma pamoka ir tiek.
Manau, kad būtų visiškai beprasmiška kurti profesinę dinastiją.
Atsimenu, kad chemijos mokytoja buvo labai griežta, mes jos siaubingai bijojom. Bet ji irgi diegė savo, kad ir kariuomenės, tvarką. Buvo labai įvairūs mokytojai, įdomu būdavo palyginti jų metodus ir daryti tam tikras išvadas. Vis dėlto, aš manau, kad žinių diegimas besąlyginio paklusnumo arba baimės principu nėra labai geras. Žmogui užsiblokuoja mąstymas, iš baimės jis nepadaro tokių dalykų, kuriuos galėtų padaryti. Ilgainiui labiausiai prisimeni mokytojus, kurie tave traktuoja kaip lygiavertį ar bent jau kaip galintį turėti savo nuomonę, o ne tik prie lentos išberti, ką išmokai, ir sėsti į suolą.
– Kai mokėsi jūsų dukros, ar buvote tas tėtis, kuris tikrindavo namų darbus?
– Nebuvau labai kruopštus tėtis. Aišku, pasidomėdavau, kaip sekasi, ir, jeigu išgirsdavau atsakymą, kad sekasi neblogai, man dažnai to ir pakakdavo. Dėl užimtumo ne tiek daug ir tėvų susirinkimuose lankiausi, žmona ten vykdavo dažniau. Aš tiesiog pasitikėjau dukromis, nes matydavau, kad jos net jei ir nepersidirba, tai vis dėlto supranta, kad reikia paruošti namų darbus. Kaip prievaizdas už nugarų nestovėdavau ir negrasindavau. Buvau turbūt pakankamai liberalus tėvas.
– Ar bandėte padaryti įtaką, kur ir ką joms vertėtų studijuoti?
– Tikrai ne. Kažkada, labai anksti, jos pasakė, o viena tą ir įgyvendino, kad „ekonomistė tai aš tikrai nebūsiu“. „Ir gerai, – sakau, – ir nebūk, ir visai aš nė menkiausių pastangų nedėsiu, kad tu ja būtum, rinkis tą, ką nori“. Ji tapo architekte. Kita dukra studijuoja Tolimųjų Rytų kultūrą ir korėjistiką. Manau, kad būtų visiškai beprasmiška kurti kažkokią dinastiją. Jeigu žmogus neturi tam polinkio, tai jo pasirinkimas.
– Esate žinomas kaip knygų mylėtojas. Gal galite pasidalinti rekomendacijomis su šiandieniniais moksleiviais?
– Skaičiau vaikiškas knygas, o vėliau prasidėjo egzistencinė literatūra, kuri paprastai pradeda rūpėti, kai tau 18-19 metų ir pradedi galvoti apie gyvenimo prasmę. Mano gyvenime nebuvo lyderystės ar vadybos knygų. Jų tiesiog tuo metu nebuvo. Mes gyvenome kitokioje sistemoje. Bet aš skaičiau H.Hesse, F.Kafką, G.G.Marquezą. Turbūt visas šių trijų autorių knygas perskaičiau. O vaikystėje man labiausiai patiko dvi knygos – „Danuko Dunduliuko nuotykiai“ ir „Nežiniuko nuotykiai Mėnulyje“. Šios knygos buvo perskaitytos po 20 kartų.
Vaikai turi skaityti vaikų knygas, paaugliai – paauglių knygas ir per anksti nelįsti į suaugusiųjų daržą. Nereikia iš vaikų atimti vaikystės, skatinti juos skaityti apie lyderystę, kaip užsidirbti milijoną ir pan. Tegul jie natūraliai prie šito prieina. Gal jie net nenorės to milijono. Aš ir šiandien viešėdamas mokyklose prašau pakelti ranką tuos, kurie nori būti milijonieriai. Ir ką jūs manote? Pakyla koks penktadalis rankų. Kitiems to net nesinori. Jie gal kitaip įsivaizduoja savo gyvenimą. Ir gerai. Nebūtina matuoti viską pinigais. Tegul jie gyvena pagal savo širdies šauksmą.
