Pirmąją pokalbio dalį galite skaityti čia.
– Turbūt ne kartą teko išgirsti patarimą pirmiausia įgyti „rimtą“ specialybę. Kaip Tu manai, ar iš viso egzistuoja toks dalykas kaip „rimta“ specialybė?
– Vienas žmogus man kartą yra pasakęs: nėra neperspektyvių specialybių, yra tik neperspektyvūs žmonės. (juokiasi) Kai mokiausi mokykloje, pastebėjau tokią tendenciją, jog žmonės visuomet galvoja tik apie tai, ką jie privalo gauti: baigiu mokyklą, tada turiu gauti universiteto diplomą, gavęs diplomą turiu gauti gerą darbą, gavęs gerą darbą turiu gauti gerą atlyginimą, turėti gerą butą, namą, mašiną...
Galbūt reikėtų klausti, ką aš – jaunas, perspektyvus, veržlus, turintis idėjų (kai man dar visas pasaulis yra įdomus) žmogus – galiu sukurti iš savęs? Kuo galiu būti naudingas kitiems?
Mano geras draugas norėjo stoti į psichologiją, bet jam tėvai sakė: „Pasižiūrėk į darbo skelbimus – ar tu matai, kas kad ieškotų psichologų?“. O aš jam atsakiau: „Niekuomet neatmesk galimybės, kad pats gali įkurti savo psichologo kabinetą, organizaciją, padėti jaunimui ir pan...“.
– Kai kurių profesijų atstovų/pašaukimo žmonių beveik niekuomet neieško patys darbdaviai. Tarkime, kad ir tų pačių dainų tekstų autorių – ar kas jų kada nors ieško per skelbimus?
– Būtent (juokiasi). Reikia suvokti, kad ir ką bedarytum, svarbiausia, kad pats mylėtum savo darbą, savo veiklą. Klaidinga galvoti, kad kažkas kažką turi duoti. Tuomet visą gyvenimą lauksi ir burnosi, kad kitiems sekasi „savaime“, o štai tu – vienintelis nuskriaustasis.
Dalykas, kuris yra svarbiausias, niekuomet neateis lengvai. Reikės įdėti darbo ir pastangų. Aš nors ir užsiiminėju muzika, bet dar iš to kol kas tikrai negaliu išgyventi. Tenka dirbti, kad galėčiau elementariai išgyventi: susimokėti mokesčius, už kažką pavalgyti – tie paprasti, gyvenimiški dalykai. Man nuolat tenka ieškotis darbų, kurie būtų bent kiek artimesni sielai, kažkiek susiję su muzika.
Tačiau suprantu, kad ir kokį darbą bedirbu, toliau kuriu sau šansą daryti tai, ką iš tiesų noriu. Jeigu žmogus pirmiausia galvoji, kaip čia greičiau užsidirbti pinigų, pasiekti sėkmę – tai paprasčiausiai yra ne tau.
Niekada negyvenau dėl CV, dėl to man nesvarbu, kiek darboviečių turėsiu pakeisti, kad atsidurčiau ten, kur noriu atsidurti
Kad ir šeštus metus iš savo kūrybos negalėdamas pragyventi niekada nepagalvojau, kad norėčiau tai mesti. Atsisakius muzikos, manyje pasiliktų didžiulė skylė, kurios aš niekaip nesugebėčiau užpildyti.
Galų gale, sakoma, kad ateina laikas, kai susitaikai su pačiu savimi.
– O ar pats esi kada nors suabejojęs savo pasirinkimu? Pagalvojęs: „Galbūt tai – ne man“?
– Buvo. Vieną kartą. Iš vieno žmogaus (kurio žodžiais labai pasitikėjau) netiesiogiai išgirdau, kad tas žmogus mane, kaip kūrėją, „pakasė po žemėmis“. Dar tada grupė „Karma“ buvo labai menkai žinoma. Atmenu, išgirdęs tai išgyvenau ko ne pačią sunkiausią naktį savo gyvenime.
Tada dar buvau pirmo kurso studentas, ir tuo metu vyko pirmoji mano žiemos sesija, ir... Reikėjo mokytis istorijos egzaminui. Tačiau vietoj to, aš sėdėjau, galvodamas apie jo žodžius („Verčiau jis iš viso nieko nerašytų“), pasimetęs, plėšomas vidinių jėgų... Ir su tomis sunkiomis mintimis nuėjau miegoti.
Kitą dieną atsikėliau ir pirmas dalykas, kurį padariau – pasiėmiau gitarą į rankas ir parašiau dainą „Užsimerksiu“. Ta daina, manau, ir yra mano atspirties taškas.
Labai dažnai nutinka taip, kad net ir pakliuvęs ten, kur jautiesi ne savo vietoje (ar darbe, ar universitete), atrandi įdomių dalykų. Tarkime, studijų metais aš susipažinau su savo mergina. Be jos daugelio mano sukurtų dainų, galbūt, ir iš viso nebūtų buvę. Kad ir kur esi, kažką pasiimi sau.
Šiuo metu dirbu radijuje. Tai (per kažkur 8 mėnesių laikotarpį) – šeštoji mano darbovietė, kurioje, pagaliau, jaučiuosi ten, kur tikrai noriu ir galiu būti. Prieš tai aš dirbau tokiose vietose, kur nusišauk kaip buvo blogai... (juokiasi) Tačiau iš to gimė bent 2 – 3 dainos ir kilo daug minčių tolimesnei mano kūrybai.
– Pakeisti šešias darbovietes per aštuonis mėnesius – skamba lyg iššūkis!
– (Juokiasi). Na, taip. Bet aš negaliu daryti to, kas prieštarauja man, kaip žmogui. Niekada negyvenau dėl CV, dėl to man nesvarbu, kiek darboviečių turėsiu pakeisti, kad atsidurčiau ten, kur noriu atsidurti. Tik pas mus visuomenėje kažkaip yra skiepijama baimė suklysti.
Man labai patiko K.Robinsono kalbos apie kūrybingumą ir švietimą, jog nuo mokyklos pradžios vaikas yra auklėjamas baime suklysti. Neišmokus pamokos – vaikui gresia prastas pažymys. Gavus dvejetą – reikia jį parnešti namo...
Kūryboje ir bendrai gyvenimo siekiuose visuomet turi atsimušinėti į sienas. Ką tu bedarytum, visą laiką tave lydės išbandymai, kur tu tikrai bent kartą suklysi ir savo klaidą priimsi kaip pamoką ateičiai. Tačiau visuomet yra pasirinkimas.
Netgi tuomet, kai supranti, kad visą laiką ėjai ne savo keliu – gali bandyti vėl, daryti kažką kitaip, kitomis priemonėmis... Bet kol to pats neišbandysi – niekada taip ir nesužinosi, ar tas kelias tau skirtas.
