Ta proga noriu pakalbėti apie mokslą tiesiog: be universitetų administracijų, pastatų, finansavimo, prestižo ir socialinių garantijų. Sakysit, o kas lieka? Lieka esmė – žmogaus mokslininko pašaukimas, siekiai ir principai, motyvacija ir vidiniai konfliktai.
Kokį žmogų vadiname mokslininku, jei kalbame atsietai nuo profesinio konteksto? Juk net vaikai naudoja šį žodį pravardei. Truputį kitoks, smalsus ir mąslus, gal kiek atsiskyręs vaikas su akinukais tokią pravardę užsitarnauti netrunka. Kuo jis kitoks? Proto kibumu visų pirma, ir antra – to proto pajėgumu išgvildenti tai, į ką įkibo, bei padaryti išvadas.
Moksliškumo reikalai iš esmės nepasikeičia ir suaugusiųjų pasaulyje. Bent jau neturėtų pasikeisti. Mokslininkas, kaip visuomenei reikalingas ir kultūriškai įprastas veikėjas, išsiskiria entuziazmu aiškintis pasaulio tiesas ir atkaklumu jas ginant. Sokratas ir Galilėjus yra garsūs ne tik savo pasiekimais, bet ir tuo, kad ypač gerai atspindi mokslininko proto susitelkimą į tiesą, nepaisant visko (beje, ir jų tiesos gynimo būdai labai skiriasi). Tokių mokslininkų norime ir šiandien, nes jie suranda, ko kiti nemato, ir apgina tiesą, kai kiti tik sklendžia ant viešųjų nuomonių bangų.
Bet ar visuomenės sąranga palaiko tokį mokslininko „modelį“? Pirmas dėmuo – smalsumas ir naujovių paieškos – yra aiškus, tai ir oficialiai pripažintos, ir realiai skatinamos vertybės. Visuomenė nori išmanių žmonių, nes be jų ir nuobodu, ir skurdu. Juolab kad ir ekonomikos pagrindas yra inovacija – visada buvo, tik šiandien tai labai gerai matyti ir jau nebėra kur dangstytis už aukso kasyklų, naftos gręžinių, derlingos žemės ar industrinių pajėgumų. Todėl kad ir kaip švietimo sistemai sunku toleruoti tuos „į rėmus netelpančius“, programai per lėtus arba per greitus vaikus, tie vaikai užauga. Užaugę jie keičia sistemą, idant ji priimtų šį faktą domėn: tiesos ieškotojai paprastai yra nepatogūs rutinai ir daugumai aplinkinių žmonių. Tiesą pasakius, net nustembu, kaip gerai kūrybinis ugdymas ir vaikų žingeidumo skatinimas yra įsipynęs į mažų vaikų ugdymą Lietuvoje. Negaliu pasakyti, kiek tam įtakos turi programos ir sisteminiai sprendimai, kiek konkretūs pedagogai, kurie praktiškai susidurdami su ta kūrybiškumo stichija, kas ir yra maži vaikai, prisitaiko ir ugdo žmones laisvus kurti. Sakysite, oi ne visur – žinoma, ne visur. Bet 100% gyvenime ir nebūna.
Tačiau juo mokslai darosi rimtesni, juo jauniesiems mokslininkams tampa sunkiau. Pažaidėt, ir gana, – sako: dabar malonėkite išsitekti standartiniuose testuose, kirčiavimo ir rašinių reikalavimuose ir visuose kituose švietimo sistemos kasdienybės atributuose. Yra šioje vietoje daug ką aptarti, tačiau judėkim toliau – prašokę studijas aukštojoje mokykloje, pažvelkime į jauno žmogaus tapimo mokslininku reikalavimus. Kokių savybių reikia norint apginti mokslinį darbą? Apsiskaitymo savo srityje, darbštumo, tikslumo, kruopštumo, gebėjimo naudotis šaltiniais, techniškai ir politiškai korektiškai pasirinkti temą, pritaikyti metodą ir cituoti literatūrą. Dar sklandžiai kalbėti ir daryti gerą įspūdį. Gilių įžvalgų paprastai nereikalaujama, pageidaujama plataus žvilgsnio ir pataikymo į madą temos, metodo, naudotų teorijų, cituotų autorių prasme.
Ar tai panašu į savybes to mokslininko, kuris vidinio impulso vedamas ieško tiesos ir gina ją visomis išgalėmis? Nė iš tolo. Tokios savybės akademinėje bendruomenėje neskatinamos ir visai suprantama, kodėl: patiems reikės paskui kartu sugyventi ir dirbti. Todėl geriau, kad vizionierių ir kūrėjų būtų mažiau, o daug profesionalių ir protingų techninių vykdytojų.
Savybės, kurių šiandien iš mokslininko reikalauja akademinė aplinka, geriausiai apibūdina biurokratą. Nevartoju to žodžio blogąja prasme. Biurokratai yra reikalingi kiekvienai sistemai bei organizacijai, svarbu, kad ne jie grotų pirmais smuikais. O moksle, deja, groja. Net ne atskiri žmonės dėl savo asmeninių savybių, o visa mokslo sistema yra tapusi didžiai biurokratine, paverčiančia biurokratu ir spontaniškai kūrybišką žmogų, ir toli gražu ne vien Lietuvoje.
Pirmoji ir esminė to priežastis yra finansavimas. Moderniose valstybėse šiais laikais mokslas iš esmės finansuojamas valstybės (JAV yra šiokia tokia išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę). O finansavimas vienas niekada nevaikšto, jis vaikšto kartu su kontrole. Ir finansų (ar ten pinigai sunaudojami, kur priklauso), ir veiklos kokybės. Kokybės kontrolės klausimą spręsti niekur nėra lengva. Paprastai naudojami standartai: pavyzdžiui, x% kakavos šokolade, interneto garantuota sparta y, išlaikyta z egzaminų iš specialybės. Ir vertinamas vartotojų pasitenkinimas: šokoladas skanus arba ne, internetas yra pakankamas, kada man reikia, egzaminai buvo protingai organizuoti ir žinios įgytos vertingos. Mokslinės veiklos srityje vartotojo pasitenkinimą išmatuoti itin sunku. Ypač tai sunku padaryti socialiniuose ir humanitariniuose moksluose (techninių mokslų vertė apsibrėžia rinkoje). Todėl pastaruoju metu ypač stipriai nueita į standartus. Mokslinius straipsnius, duombazinius žurnalus, citavimo indeksus ir kitus matmenis, kurie, visiškai įmanoma, neturi nieko bendro su tiesos paieškomis ir drąsa ją apginti. Nes nei viena, nei kita jokiais formaliais rodikliais neišmatuojama.
Turint gilias kultūrines tradicijas, tą kietą formalumą galima būtų kompensuoti kitais, minkštais turinio vertinimo būdais. Iš esmės tai turėtų būti akademinės bendruomenės principai bei etalonai, kurie neleistų įsigalėti mokslininkams tik pagal formą, bet ne su turiniu. Galime įsivaizduoti tokį modelį veikiant prieš kokį šimtą metų, bet šiandienos visuomenė yra ne tik griežtai formali ir techniška, bet ir neutrali vertybiškai bei politiškai korektiška. Taigi labai sunkiai įmanomas netgi teorinis modelis, kuomet akademinė bendruomenė išmestų gylio standartų neatitinkantį mokslininką, kuris pakankamai gerai apsiginklavęs reikiamais techniniais įgūdžiais bei atributais. Mūsų mokslininkų sovietmečio patirtis prideda šiam paveikslui savų štrichų, ypač gerai išryškindama mokslininko karjeristinę versiją ir dilemą tarp tiesos gynimo bei karjeros siekimo.
Įdomu, kad mokslo formalizavimas toli gražu neapsistoja išorine sąranga, bet įsismelkia ir į mokslines metodikas. Prof. Alvydas Jokubaitis plačiai ir išsamiai kalba apie problemą, kai humanitariniuose moksluose taikomi gamtos mokslų metodai, kurie pašalina apčiuopiamą prasmės kiekį iš humanitarinių temų ir iškraipo jų tiesas. Jokubaitis kartais vadina tai ekonomizacija, esą ekonomika dominuoja prieš kitus mokslus. Dėl metodikų sutinku, tik noriu patikslinti dėl ekonomikos. Ji pati yra užgrobta kiekybinių metodų ir labai stipriai praradusi savo, kaip mokslo apie žmogų (jo veiklą), prigimtį. Drįstu teigti, kad būtent dėl to ekonomika šiandien tokia neproduktyvi ir dažnai klysta, aiškindama socialinius reiškinius.
Judėčiau dar toliau – tie patys gamtos mokslai, medicina visų pirma, lygiai taip pat neišsitenka įprastuose eksperimento bei formalaus skaičiavimo metoduose ir yra vidujai stipriai susiskaldžiusi.
Gali kilti klausimas – kodėl tie kiekybiniai metodai tokie galingi. Pirmoji priežastis jau minėta – finansavimas. Kai finansuotojas vienas, jis diktuoja finansavimo sąlygas ir atsiskaitymo rodiklius. O jie kitokie, nei skaičiuotini, vargiai tegali būti. Kas keičiasi, jei finansuotojas yra fondas, įmonė ar privatus žmogus? Veikiausiai jis taip pat iškels skaičiuotinus tikslus, tačiau su juo galima aptarti nukrypimus, išimtis ir niuansus, nes procesas turėtų šeimininką (finansuotoją). Valstybė, kaip finansuotojas, yra ne tik vienas, didžiulis, inertiškas, biurokratiškai valdomas, bet dar ir neturi šeimininko. Kas sprendžia dėl projektų? Institucijos vadovas? Veikiausiai ne, jei nenori būti apkaltintas korupcija. Sprendžia kokia nors komisija ar kita formali grupė, su kuria nebus galimybės pasiaiškinti eigoje, kas ir kodėl ką nors tyrė ar vertino kitais būdais, nei buvo reikalaujama arba pateikė nevienareikšmes išvadas.
Kita skaičiavimų manijos priežastis yra egzistencinė – žmogus nori būti bent jau dėl ko nors tikras, o šiandienos sekuliariame ir informacijos užtvindytame pasaulyje žmogus, jei tik susimąsto apie tai, dėl nieko tikras nebėra. Todėl žmonės nesąmoningai nori susitarti, ką laikysime žinojimu ir dėl ko nebesiginčysim. Taip pasaulis vėl taps pažinus ir suprantamas. Nesvarbu, kad jaučiame (o kartais ir žinome), kad tai nėra teisingas atsakymas. Fizikoje, medicinoje, psichologijoje, ekonomikoje. Neatsakytų klausimų yra gausybė, tik mokslo biurokratija to viešai nepripažįsta, nes sumenks jų galia, o žmonės tik dar labiau blaškysis, kaip avys be piemens. Šiame kontekste man labai keistas ideologinių ginčių paskutinis nebeginčijamas argumentas „mokslas tai įrodė“. Mokslas nieko neįrodė – įrodė atskiri mokslininkai ar jų grupės, ir labai gali būti, kad skirtingi tokios pačios krypties ir rango mokslininkai įrodė skirtingus dalykus. Kodėl vienus žinome, o kitų ne? Todėl, kad kurią nors pusę paėmė ir kaip tiesą įtvirtino mokslo (ar net valdžios) institucijos. Tarsi uždėjo antspaudą. Keisčiausi šioje situacijoje laisvos rinkos gynėjai – šiandien nesurasi labiau suvalstybintos, monopolizuotos ir toliausiai nuo žmogaus padėtos veiklos kaip mokslas, o daugelis jų oficialaus mokslo rezultatus traktuoja kaip objektyvius faktus. Ne tik nemoksliška, netgi nelogiška.
Kokios perspektyvos? Manau, tokiame mokslui imliame amžiuje susilydęs valstybės-mokslo blokas turėtų skilti į smulkesnius, lankstesnius ir tarpusavyje konkuruojančius subjektus. Nes to reikalaus tas pats žmogiškas interesas gauti sprendimus bei atsakymus. Tada mokslas, kaip žmogiškoji veikla, galės atgauti savo įvairiapusį veidą, dinamiką, rizikos prisiėmimą ir aistrą tiesos ieškojimams. Juolab kad taip puikiai matyti, kiek visko daug žmogus nesupranta.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“.
