Psichologai perspėja, kad nuolat patyčias dėl savo seksualinės orientacijos patiriantys moksleiviai gali atsidurti ir ant savižudybės slenksčio. Tuo metu Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) neišskiria homofobinių patyčių kaip išskirtinio reiškinio, tačiau kalba apie tėvų, mokytojų ir psichologų vaidmenį, sprendžiant šią problemą.
„Pagrindinis šio tyrimo tikslas buvo išmatuoti patyčių mastą dėl tariamos ar esamos seksualinės orientacijos ar/ir lytinės tapatybės Lietuvos mokyklose, apklausiant visus mokinius, nepaisant jų seksualinės orientacijos. Apklausoje dalyvavo 73 proc. moksleivių, kurie nurodė esantys heteroseksualūs, biseksualių ir homoseksualių moksleivių tebuvo 10 proc.“, – tyrimą pristatė VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ direktorė, edukologė Vilma Gabrieliūtė.
Internetinės apklausos būdu buvo apklausta 300 Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių. Pusė jų gyvena didmiestyje, kita pusė – kaime ir miestelyje. Apklausoje dalyvavusių moksleivių amžius svyruoja tarp 12 ir 19 metų, dauguma jų – 16–17 metų paaugliai.
Rezultatai verčia suklusti
Prieš atliekant tyrimą buvo išsikelti keli tikslai – turėti realios situacijos Lietuvoje atspindžius ir prisidėti prie žinių bazės, kuria vėliau būtų galima pasinaudoti, siekiant strateginių pokyčių kūrimo.
„Tačiau apklausos rezultatai verčia suklusti ir pagalvoti, kodėl tai vyksta? Ką aš, kaip mokyklos vadovė (-as), galiu padaryti? Ką aš, kaip pedagogas, ką aš, kaip moksleivis, galiu pakeisti? Siekiame didinti tiek mokyklos bendruomenės, tiek tėvų, tiek sprendimų priėmėjų sąmoningumą, kad patyčios dėl seksualinės orientacijos ir/ar lyties tapatybės yra viena iš tų patyčių formų, kurias dar labai sunku atpažinti“, – teigė V.Gabrieliūtė.
Edukologės teigimu, patyčios seksualinės orientacijos ir/ar lyties tapatybės Lietuvoje nėra identifikuotos kaip viena iš patyčių formų, apie tai net nėra užsimenama Lietuvos nacionaliniame tinklalapyje, kuris skirtas kovai su patyčiomis mokyklose.
„Patyčių problema, pavyzdžiui, Airijoje, sprendžiama nacionaliniu mastu – kiekviena mokykla privalo taikyti nustatytas kovos su patyčiomis procedūras, kuriose, kaip viena iš patyčių formų, išskiriamos ir homofobinės patyčios“, – teigė pašnekovė. VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ skatina dialogą tarpsektoriniu lygmeniu bei investuoja į švietimo specialistų kompetencijos kėlimą, kol tai nėra įtraukta į valstybines pedagogų rengimo programas. Neseniai buvo organizuotas seminaras pedagogams apie tai, kaip atpažinti ir kaip reaguoti, esant patyčioms dėl lyties ir/ar seksualinės orientacijos mokykloje.
„Kai mokykloje nėra politikos, kuri aiškiai įvardytų, kas yra patyčios dėl tapatybės, bei numatytų prevencines priemones ir procedūras, kaip turi būti reaguojama, suvaldyti patyčias itin sudėtinga“, – teigė V.Gabrieliūtė. Anot pašnekovės, jei tėvai namuose skatina neapykantą tam tikrai socialinei grupei, nėra keista, kad vaikai jų nuostatas perima ir patyčias pratęsia jau už namų ribų. Taip pat, V.Gabrieliūtės manymu, reikėtų nepamiršti, kad homofobija mūsų šalyje yra institucionalizuota – viešoji erdvė, politikų pasisakymai, kupinos neapykantos kalbos, nukreiptos prieš LGBT asmenys (lesbietės, gėjai, biseksualūs, transseksualūs asmenys).
„Mano nuomone, tai yra kiekvieno piliečio atsakomybė – tiek tėvų, tiek mokytojų, tiek vadovų, tiek paslaugų teikėjų – atidžiai pasižiūrėti į savo nuostatas ir plėsti kompetencijas žmogaus teisių klausimais. O tėvai ir pedagogai turėtų būti pirmieji, kurie reikalautų mokslu grįsto ir vaiko amžiui pritaikyto lytinio ugdymo mokyklose, jaunimui palankių paslaugų, kad vaikai būtų informuoti, gebėtų kritiškai mąstyti, galėtų pasirinkti atsakingus sprendimus bei būtų užtikrintos jų reprodukcinės teisės“, – teigė ji.
Lytinis švietimas – ne tik apie kontracepciją
Pašnekovė tvirtino tėvams dažnai primenanti, kad lytinis ugdymas nėra tik švietimas apie kontracepciją: „Jis taip pat apima lytiškumo tapatybės suvokimą, užkerta kelią smurtui lyties pagrindu bei įgalina jauną žmogų atsakingai ir oriai planuoti savo gyvenimą.“
V.Gabrieliūtė atkreipė dėmesį į tai, kad pirmiausia ugdymo įstaigoje turi būti sukurta politika, nukreipta prieš patyčias, o ne vyrautų aplinka, pastatanti vaiką į aukos poziciją.
„Todėl pirmieji žingsniai, kuriuos kviečiame inicijuoti tiek tėvus, tiek pedagogus, tiek mokyklos personalą, tiek pačius moksleivius, yra šie: pradėti politikos, nukreiptos prieš patyčias seksualinės orientacijos ir lyties pagrindu mokykloje, kūrimą; parengti aiškias procedūras, kaip bus reaguojama, įvykus patyčioms dėl tapatybės; aiškiai ir aktyviai laikytis pozicijos, kad patyčios netoleruojamos“, – pasiūlymus vardijo pašnekovė. Ir tai dar ne viskas. Be šių žingsnių, pastebėjus patyčias, V.Gabrieliūtės nuomone, reikėtų įvardyti, kad tai yra homofobinė ar transfobinė kalba, bei tai, kad mokykloje tai yra nepriimtina; taip pat dalyvauti žmogaus teisių ugdymo seminaruose ir plėsti savo kompetencijas; organizuoti mokykloje sąmoningumo kėlimo kampanijas apie lytiškumą, lyčių lygybę ir įvairovę visuomenėje, diskusijas, filmo peržiūras, susitikimus su žmogaus teisių aktyvistais.
Viceministrė: „Nenorėčiau išskirti patyčių dėl seksualinės orientacijos“
Tačiau ŠMM laikosi kitokios pozicijos. Švietimo ir mokslo viceministrė Natalja Istomina 15min.lt teigė nenorinti atskirti „patyčių dėl seksualinės orientacijos kaip ypatingo reiškinio“. „Kalbant apie homofobiškas patyčias dėl seksualinės orientacijos, sunku vienareikšmiškai teigti, kad mūsų mokyklose tyčiojamasi būtent iš tokių vaikų, kurie deklaruoja savo seksualinę orientaciją“, – teigė N.Istomina. Pašnekovės nuomone, tiesiog mūsų kultūroje vis dar trūksta tolerancijos. „Bet tolerancijos reikia visiems – ir tiems, kurie su akinukais, ir tiems, kurie be jų, ir tiems, kurie į vienus ar kitus turi tam tikrą požiūrį. Vieni mėgsta žuvis, kiti – paukščiukus, treti – futbolą. Mes turime visa tai suprasti. Vaikai nuo pirmos klasės nepradeda skirti seksualinių orientacijų, tai išaiškėja tik po antrinio brendimo. Vaikai turi gauti tinkamų žinių ir per lytiškumo programas turi būti išaiškinta, kas vyksta su kūnu, kas yra berniukai ir mergaitės. Tai irgi yra tam tikra prevencija. Čia yra žiniasklaidos, mokyklos, tėvų vaidmuo“, – dėstė švietimo ir mokslo viceministrė.
Bet tolerancijos reikia visiems – ir tiems, kurie su akinukais, ir tiems, kurie be jų, ir tiems, kurie į vienus ar kitus turi tam tikrą požiūrį. Vieni mėgsta žuvis, kiti – paukščiukus, treti – futbolą. Mes turim visa tai suprasti, – teigė N.Istomina.
Nors mokyklose nėra atskirų lytiškumo pamokų, tačiau ši programa, anot viceministrės, yra integruota. Vis dėlto ne visi mokytojai yra pasirengę atsakyti į vaikams rūpimus ir nerimą keliančius klausimus.
„Mokykloje suteikiama žinių, bet vaikams galbūt trūksta individualių konsultacijų. Žinoma, ne visiems vaikams to reikia, bet yra tokių, kurie, galbūt, norėtų daugiau žinoti. Labiau suprasti, kas vyksta su jais, kai prasideda hormonų audros, kai vyksta brendimas, kai jausmai ir emocijos susimaišo į visumą ir kartais vaikai nesugeba jų kontroliuoti. Tada čia svarbus mokytojo vaidmuo, reikia, kad jis išaiškintų, kas vyksta“, – sakė N.Istomina.
Viceministrės nuomone, mokytojai šiandien išklauso gana daug kvalifikacijos kėlimo kursų, patys nuolat tobulina kvalifikaciją ir yra sukaupę pakankamai žinių, kad pastebėtų reikšmingus signalus.
„Žinoma, pasitaiko pavienių atvejų, kai ir mokytojai tyčiojasi iš kitų mokytojų ar vaikų. Bet tai tikrai nevyksta nuolat. Galima sakyti, kad daugiausia dėmesio skirti reikia tėvams. Jie patys ateina į mokyklą ir skleidžia neigiamą informaciją apie savo vaiką. Galbūt tikisi, kad mokytojai išgirs ir padės tam vaikui, bet kai visa tai girdi ir kiti tėvai, šis procesas tiesiog nenutrūksta. Mums reikėtų, galbūt, daugiau girti vaikus už tai, ką jie daro gerai, o ne barti už tai, ką jie daro blogai.“
Mokyklose – prevencinės programos ir mobili psichologų grupė
Praėjusią savaitę ŠMM vyko pasitarimas dėl prevencinių programų finansavimo didinimo. „Į Seimo nutarimą tikrai bus įrašyta, kad kitais metais mokyklose būtų taikoma bent viena akredituota programa. Šiuo metu visos mokyklos taiko kurią nors patyčių prevencijos programą, bet ne visos taiko mūsų akredituotas programas“, – teigė viceministrė. Be to, jos teigimu, šiuo metu kuriamas naujas modelis, pagal kurį bus siekiama, jog kiekvienoje mokykloje lankytųsi psichologas.
„Mokyklose bus psichologinės tarnybos, psichologai, kurie jas kuruos, o ten, kur nėra psichologų, atvažiuos mobili psichologų grupė, kuri konsultuos. Galbūt tokie apsilankymai vyks du kartus per savaitę, bet ši pagalba bus kiekvienoje mokykloje. Tokie specialistai labai reikalingi. Jie turi tinkamų žinių, metodikų, todėl gali tinkamai įvertinti visumą, aplinką. Taip pat jie bendrauja su mokytojais, aptaria bendravimo su uždaresniais vaikais problemas. Juk mokytojas yra tas asmuo, kuris mato vaikus, kuris gali pasakyti, ar vaikas išsimiegojęs, ar vaikas liūdnas, ar jam kažkas blogai.“
Taigi, anot viceministrės, pirmiausia mokytojas turėtų perspėti tėvus, kad su vaiku kažkas negerai, ir tik tada, kartu su tėvais, imtis spręsti iškilusią bėdą. Jeigu mokytojas mato, kad tėvai nereaguoja, tada svarbus psichologo ar socialinių darbuotojų įsitraukimas. „Problema turi būti sprendžiama iki tol, kol ji nėra gili“, – tokios pozicijos laikėsi viceministrė.
Psichologas: „Patyčios gali lemti net savižudybės riziką“
Psichologas Paulius Skruibis 15min.lt teigė, kad, jo nuomone, svarbūs ne vien patys žodžiai, bet ir ką jais norima pasakyti.
„Pydaras“, žinoma, skamba vienareikšmiškai neigiamai, o žodis „gėjus“ pats savaime nėra įžeidžiantis. Tačiau, jeigu moksleiviui nuolat prikišama, kad jis gėjus, juokiamasi, ar jis niekinamas, tai jau visai kita situacija“, – atkreipė dėmesį specialistas, komentuodamas atlikto tyrimo rezultatus. Priminsime, kad tyrimas atskleidė, jog moksleiviai, iš kurių tyčiojamasi, dažniausiai buvo įvardijami kaip „pydaras“, „gėjus“, „lesbė“.
Jeigu moksleivis ar moksleivė patiria patyčias dėl savo seksualinės orientacijos, anot pašnekovo, jie gali išgyventi įvairių sunkių jausmų: liūdesį, nerimą, baimę, bejėgiškumą, nesaugumą, pyktį. Tai gali neigiamai atsiliepti jo/jos emocinei ir fizinei sveikatai bei mokymosi pasiekimams.
„Prof. Nidos Žemaitienės atliktas reprezentatyvus Lietuvos moksleivių tyrimas nustatė, kad homoseksualūs vaikinai dažniau turėjo savižudiškų minčių ar ketinimų. Ne pati orientacija, o nepalankus aplinkinių žmonių požiūris ar patyčios gali lemti įvairius emocinius sunkumus ar net savižudybės riziką. Nuolatinės patyčios taip pat gali sukelti neapykantą ir agresiją skriaudėjui“, – sakė psichologas P.Skruibis.
Jo teigimu, šiais metais „Jaunimo linija“ sulaukia vidutiniškai 69 skambučių per mėnesį dėl sunkumų, susijusių su seksualine orientacija.
