Lengva pasakyti, pagalvosite. Visai ne – atsakytų socialinio darbo praktikė, Kauno kolegijos dėstytoja, socialinio tinklo paskyros „Juoda avis“ bendraautorė 29 metų Laura Stumbraitytė.
„Mokykloje aš visiems ir visam pasauliui labai garsiai skelbiau, kad mano gyvenimo prasmė ir žmogiškoji laimė – teatras ir didžioji scena. Man atrodė, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademija – vienintelis mano kelias“, – prisimena L.Stumbraitytė.
Neįstojau ir tvirtas pagrindas po mano kojomis subyrėjo į šipulius.
Tačiau likimas iškrėtė piktą pokštą. Stojamasis egzaminas baigėsi katastrofa: Laura iš kandidatų sąrašo iškrito jau pirmame iš trijų atrankos turų.
„Neįstojau ir tvirtas pagrindas po mano kojomis subyrėjo į šipulius. Nebežinojau, kas esu šiame pasaulyje ir ką dar galėčiau veikti“, – prisipažįsta L.Stumbraitytė.
Susikūrė savo sceną
Laura iki šiol net pati sau neranda atsakymo, kaip atsidūrė Kauno kolegijos socialinio darbo studijose. Tačiau visai neseniai tarp senų asmeninių daiktų rado stojimo dokumentus ir įsitikino – tai buvo vienintelė specialybė, į kurią anuomet pretendavo.
„Pradžioje buvo sunku: juk esu aktorė iš pašaukimo, turiu būti scenoje! Tačiau realybė ta, kad sėdžiu tarp būsimų socialinių darbuotojų ir mokausi velnias žino kokių dalykų, kurie man net neįdomūs“, – šypsosi L.Stumbraitytė.
Esminis lūžis įvyko tuomet, kai ji pateko į profesinės veiklos lauką ir atliko pirmąją praktiką.
„Tada supratau, kad būti šalia žmogaus man patinka. Be to, studijų metu turėjau galimybę atrasti dramos terapiją. Apie ją sužinojau dalyvaudama „Erasmus“ programoje, kurios metu semtis patirties išvykau į Ispaniją ir Suomiją. Būtent tada suvokiau, kad galiu sujungti savo pomėgius su profesine veikla, ir į socialinį darbą pradėjau žiūrėti iš kito kampo“, – pasakoja L.Stumbraitytė.
Šiandien sutikusi režisierių Joną Vaitkų, kuris anuomet neįžvelgė abiturientės talento ir nepriėmė į savo kursą, Laura padėkotų: „Nes būtent dabar gyvenu tokį gyvenimą, kokį noriu gyventi. Kai dalinuosi savo asmenine istorija ir žinojimu, kai kuriu mokymosi procesą, jaučiuosi savo mažojoje gyvenimo scenoje, kurioje daug daugiau tikrumo nei teatre.“
Kiekvieną nesėkmę galima paversti sėkme
L.Stumbraitytė ne tik dėsto Kauno kolegijoje, bet ir keliauja po Lietuvą bei dirba su paauglių grupėmis, ugdydama jų emocines ir socialines kompetencijas.
„Didžiausias smagumas dirbti su 11–12 klasės mokiniais ir diskutuoti apie tai, ką reiškia laikyti egzaminus“, – sako Laura.
Matau, kad jaunimo atsparumas visuomenės spaudimui didėja.
Ji pati po abitūros egzaminų ir žlugusių vilčių tapti aktore jautėsi sutrikusi ir nepasitikėjo savo jėgomis: „Tačiau gyvenau Tauragėje ir baigusi mokyklą nieko kito neįsivaizdavau – tik studijas. Apie poilsio metus ar galimybę išvažiuoti į užsienį pagyventi, padirbėti ar savanoriauti net mintis nešovė į galvą.“
Bendraudama su vyresniųjų klasių moksleiviais L.Stumbraitytė pastebi, kad jie kur kas drąsiau kalba apie alternatyvas baigus mokyklą. Jaunuoliai svarsto niekur nestoti, pasidaryti metų pertrauką nuo mokslų ir ramiai paieškoti savęs, pasvarstyti, ką iš tikrųjų nori veikti ateityje.
„Bėda ta, kad dėl tų laisvų metų labai neramu tėvams. Tačiau matau, kad jaunimo atsparumas visuomenės spaudimui didėja“, – pastebi Laura.
Atsakymų, kokį sprendimą priimti, L.Stumbraitytė jaunuoliams nepateikia: „Stengiuosi neduoti konkrečių patarimų. Mano užduotis – padėti susivokti, kokios jų baimės, kur slypi nerimas, kas juos motyvuoja, ko iš tikrųjų labiausiai nori, kaip įsivaizduoja savo gyvenimą.“
L.Stumbraitytė savo pavyzdžiu įrodo, kad kiekvieną nesėkmę galima paversti sėkme.
„Klausimas, ką veikiame su ta nesėkme – ar liūdime ir graužiamės, ar bandome ką nors iš jos išmokti. Gal net iš nesėkmės galima išpešti ką nors naudingo, tai, ką panaudosime vėliau?“, – svarsto L.Stumbraitytė.
Alternatyvų apstu – tik spėk išbandyti
Iš karto po abitūros egzaminų nepavykus pasiekti to, ko trokšti, atsiveria daugybė įvairių alternatyvų.
Dvyliktokas yra tame amžiaus tarpsnyje, kai galima ir net būtina eksperimentuoti, klysti, bandyti įvairius dalykus tol, kol bus pasirinktas vienas.
Motyvuotas žmogus anksčiau ar vėliau pasieks geriausių rezultatų, nes įveiks visas kliūtis.
Ką galima nuveikti? Tolubinti silpnąsias vietas, kurios pakišo koją siekti tikslo, ir kitąmet bandyti dar kartą.
Lankyti kursus arba stoti į profesinę mokyklą ir realiai išbandyti specialybę, apie kurią svajoji. Arba įsiprašyti praktikos į įmonę, kurios vertybės ir veikla imponuoja.
Pasinaudojus tarptautinėmis programomis galima išvykti savanoriauti į užsienį arba savanoriška veikla užsiimti Lietuvoje.
Bet kuri patirtis neabejotinai pravers ateityje. Juolab, kad visi darbdaviai lyg susitarę kalba, jog šiuolaikiniame pasaulyje už dalykines žinias daug svarbiau asmeninės savybės ir bendrosios kompetencijos.
Tarptautinės personalo valdymo kompanijos „Manpower“ padalinio Lietuvoje direktorė Božena Petikonis–Šabanienė pažymėjo, kad savanoriavimo patirtis visuomet puošia gyvenimo aprašymą: „Nes tai byloja apie žmogaus vertybines nuostatas, atsakomybės jausmą, empatiją.“
Svarbiausia, anot jos, rasti sau labiausiai patinkančią, įdomią veiklą: „Motyvuotas žmogus anksčiau ar vėliau pasieks geriausių rezultatų, nes įveiks visas kliūtis.“
Egzaminų svarba menksta
Švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Arminas Varanauskas pažymėjo, kad mokiniai pirmiausia turėtų ruoštis gyvenimui, o ne egzaminams. Juolab, kad egzamino reikšmė tolydžio mažės: netolimoje ateityje abiturientų žinios bus vertinamos ne tik per egzaminą, bet ir kaupiamuoju balu.
Kitaip tariant, baigiamasis balas bus formuojamas ugdymo procese, todėl egzaminas sudarys tik dalį viso vertinimo.
Nacionalinio egzaminų centras primena, kad egzaminų rezultatus galima apeliuoti arba pačius egzaminus po metų perlaikyti.
Šiemet sutrumpėja apeliacijų teikimo laikas. Apeliaciją bus galima pateikti ne per 3, o per 2 darbo dienas nuo egzamino rezultatų paskelbimo dienos. Pateikus apeliaciją, mokinio darbas vertinamas iš naujo.
Panaudojant ES fondų investicijas gerinama švietimo, profesinio mokymo, aukštojo mokslo kokybė. Taip siekiama suteikti reikiamų įgūdžių ir užtikrinti mokymosi visą gyvenimą galimybę.
