Šiuo metu dauguma lietuvių su filosofija turi galimybe susipažinti tik studijuodami universitete. Tiesa, ir ten jų laukia tik paskubomis dėstomas filosofijos įvadas. Vakarų pasaulio ir civilizacijos pamatais vadinama filosofija, davusi pradžią daugeliui mokslų, lietuviams taip ir lieka paslaptimi.
Seną tradiciją turinti ir daugybę garsių mąstytojų užauginusi Prancūzija filosofijos egzaminą mokyklose yra padariusi privalomuoju ir humanitarinių, ir tiksliųjų mokslų pakraipą pasirinkusiems jaunuoliams. Didelis dėmesys filosofijai skiriamas ir Vokietijos, Italijos, Austrijos mokyklose.
Jungtinės Karalystės švietimo sistemos tyrėjų duomenys parodė, kad 60 procentų vaikų, kurie turėjo filosofijos įvado pamokas, pagerino savo pažymius mokykloje mažiausiai vienu balu.
Ar filosofija gali tapti dėmeniu, išjudinsiančiu mąstymo laisvės stoka kaltinamą Lietuvos švietimo sistemą?
K.Kirtiklis: moksleivių galvose gali kiltis sumaištis
Filosofas Kęstas Kirtiklis į Lietuvoje pasigirstančius siūlymus įtraukti į ugdymo programas privalomas filosofijos pamokas sureagavo atsargiu skepticizmu. Jo nuomone, filosofijos trūkumas mokyklose atskleidžia kitų humanitarinių mokslų seklumą.
„Ar kartais filosofijos ilgesys nereiškia, kad mes taikstomės su tuo, jog literatūros pamokos virto tekstų skaitymu ir komentavimu taip, kaip reikia ir įprasta, nieku gyvu nekvestionuojant ir nebandant pakeisti nusistovėjusių interpretacinių taktikų, net nebandant gilintis į teksto konstravimo principus ar atrasti netikėtą jo perskaitymo kampą; kad istorijos pamokose svarbiausia yra išmokti reikalingas datas ir žinoti, ką didaus vienas ar kitas kunigaikštis nuveikė.
Ir galiausiai, ar nėra taip, kad mes susitaikėme su tuo, jog humanitarinis lavinimas reiškia ne asmens edukaciją, o iš esmės patriotinį ugdymą.
Ir galiausiai, ar nėra taip, kad mes susitaikėme su tuo, jog humanitarinis lavinimas reiškia ne asmens edukaciją, o iš esmės patriotinį ugdymą. Ar filosofijos – išties bene kosmopolitiškiausio humanitarinio mokslo – troškimas mokyklose nėra simptomas to, kad daugybė žmonių visgi norėtų nebesutikti su kaimo pirkelių ir kunigaikščių žirgų girdymo jūrose adoracijos vadinimu humanitariniu mokykliniu ugdymu?“ – savo komentare „Šiaurės Atėnuose“ rašė jis.
K.Kirtiklio manymu, filosofijos mokymas gali moksleivių galvose sukelti savotišką humanitarinę šizofreniją – vienose pamokose teks vienareikšmiškai gerbti ir mylėti tam tikrus dalykus, kitose – kvestionuoti ir kritiškai įvertinti.
„Ar nepaaiškės, kad filosofijos įgūdžių labiausiai nepageidauja būtent kiti humanitarinių dalykų mokytojai, kad rašinio loginė argumentacija griauna lietuvių kalbos grakštumą, o bandymas pažvelgti į pasaulį, na, kad ir iš stribo perspektyvos, yra vertintinas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui.
O gal mokyti reikėtų tik tokios filosofijos, kuri tokių problemų nekeltų ir žvelgtų gerokai giliau nei kasdienybė, t. y. eitų prie pačių „giliųjų esmių“ ir apie realų ar kasdienį pasaulį net drovėtųsi kalbėti. Kitaip tariant, gal reikėtų lavinti jaunus protus abstrakčiu ir rafinuotu stiklo karoliukų žaidimu?“ – retoriškai klausė K.Kirtiklis.
A.Kaziliūnaitė: tai ypač naudinga paauglystėje
Tuo metu poetė, filosofijos doktorantė Aušra Kaziliūnaitė į privalomų filosofijos pamokų idėją žvelgia optimistiškiau. Jos teigimu, filosofija ypač naudinga paauglystėje, kai kyla įvairūs filosofiniai klausimai, tačiau nesupažindinama su jų atsakinėjimo istorija.
„Mokyklose tikrai reikia privalomų filosofijos pamokų. Paauglystė yra laikas, kuomet moksleiviams natūraliai kyla daugybė filosofinių klausimų. Visuomenės, kurioje gyvename, pareiga tuo svarbiu metu moksleiviams suteikti įrankius, kuriais naudodamiesi jie galėtų giliau prisiliesti prie to, kas tada jiems asmeniškai tikrai rūpi“, – teigė A.Kaziliūnaitė.
„Didelė klaida ir visuomenės potencialo švaistymas yra visa tai ignoruoti ir palikti savieigai. Nes vėliau, brandesniame amžiuje, retas kuris, paauglystėje negavęs filosofinių pagrindų, prie šių klausimų grįžta“, – darė išvadą ji.
L.Degėsys: „Filosofija padėtų aptikti, suprasti ir susikurti save“
Vienas iš 1999 metais pradėto vystyti projekto „Filosofija vaikams“ kūrėjų, filosofas Liutauras Degėsys pabrėžė, kad Lietuvos mokyklose visose klasėse yra dėstoma dorinio ugdymo programa, mokiniams alternatyviai pasirenkant etikos arba tikybos pamokas.
„Etikos vadovėliuose buvo pateikiamos idėjos, kaip viename kurse integruoti elementariausius filosofijos, logikos, psichologijos ir kitų socialinių mokslų pradmenis. O filosofijos vaikams kurse – pradinėse klasėse – buvo siūloma integruoti pasaulio pažinimo, gimtosios kalbos, matematikos, etikos ir dailės pamokų turinius“, – „Filosofija vaikams“ projekto esmę pasakojo filosofas.
„Šios programos ašis buvo mąstymo tobulinimo arba „mąstymo apie mąstymą“ idėja. Sugebėjimas formuluoti klausimus (o ne atsakinėti), gebėjimas nustatyti reiškinių ir minčių sąsajas ir priežastingumą, apibendrinti, mąstyti, pasitelkiant analogijas, tirti mąstymo klaidas, stereotipų susidarymo mechanizmus, argumentuoti nuomones ir ieškoti prasmės“, – pridūrė jis.
L.Degėsio teigimu, logiškai netaisyklingų, paradoksalių, moralines dilemas keliančių situacijų kėlimas būtų ne tik ne pavojingas, bet ir naudingas.
Logiško mąstymo ugdymas iš esmės neprieštarauja vaizduotės ir kūrybiškumo lavinimui.
„Logiško mąstymo ugdymas iš esmės neprieštarauja vaizduotės ir kūrybiškumo lavinimui: logiškai netaisyklingų, paradoksalių situacijų, moralinių dilemų nagrinėjimas skatina išradingumą ir vaizduotę, ugdo savikontrolės, atsakomybės, savarankiškumo įgūdžius. Mokiniai stengiasi savarankiškai aptikti prasmes, yra skatinami nagrinėti alternatyvias logines ir situacines galimybes, peržengdami asmeninės patirties ribotumą, mokosi kurti ir nagrinėti naujus santykius ir sąryšius, aptikdami naujas, netikėtas tikrovės reikšmes ir prasmes“, – sakė jis.
Filosofas pabrėžė, kad būtent tokios sąlygos padėtų ugdyti daugiau nepriklausomai mąstančių ir kritiškų asmenybių, kurių trūkumą dažnai konstatuojame.
„Filosofija kaip savotiška socialinių ir humanitarinių mokslų simbiozė mokykloje įgalintų formuotis intelektualinės ir moralinės autonomijos, nepriklausomo mąstymo principus, kurių dėka žmogus pajėgtų aptikti, suprasti ir susikurti save.
Pastebėdamas, analizuodamas ne tik gamtoje, bet ir jo mąstyme, sąmonėje, psichikoje vykstančius procesus vaikas įsisąmonina, supranta, kad jis gali valdyti, keisti savo žvilgsnį, perfokusuoti intencijas, suvokti ir konstruoti asmenines – socialines, kultūrines, moralines prasmes“, – konstatavo L.Degėsys.
J.Baranova: „Filosofija suteikia tam tikrą prasmės horizontą“
Filosofė Jūratė Baranova teigė, kad privalomos filosofijos pamokos paliudytų augančią švietimo kokybę.
„Manyčiau gimnazijose, kaip kad ir Slovėnijoje, filosofijos pamokos tinklelyje turėtų būti privalomos. Tai liudytų mokymosi kokybės augimą. Galima būtų parengti kelis alternatyvius filosofijos programų modulius: iš kurių galėtų rinktis atskiros mokyklos, gal klasės, gal net mokiniai, pavyzdžiui, labiau humanitariškai orientuoti – filosofija ir kinas, filosofija ir literatūra, o labiau į analitiką linkę – mokslo filosofija, epistemologija, logika, visiems tiktų politikos filosofija, moralės filosofija“, – dėstė Lietuvos edukologijos universiteto profesorė.
„Matome, kad skirtingose šalyse kai kurie filosofijos dalykai yra privalomi, o kai kurie – pasirenkami. Tarkime, Italijoje filosofija yra privaloma viduriniame ugdyme visuose mokyklų tipuose, o Juodkalnijoje, kaip ir Slovėnijoje – gimnazijose. Filosofija čia privaloma, o etika ir logika – pasirenkami“, – pasakojo ji.
„Argentinoje privalomai dėstoma ne tik epistemologija, etika ir logika, bet ir filosofijos antropologija, tyrimo metodologija, politinė filosofija. Filosofijos egzaminus žodžiu ar raštu mokiniai turi galimybę laikyti Argentinoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Danijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Indijoje, Izraelyje, Italijoje, Makedonijoje, Meksikoje, Juodkalnijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje, Turkijoje. Portugalijoje 10-oje ir 11-oje klasėje filosofija yra privaloma, o 12-oje – pasirenkama. Mokiniai čia laiko nacionalinį egzaminą raštu“, – plačią filosofijos pamokų ir egzaminų geografiją aptarė J.Baranova.
Tyrimai parodė, kad mokant vaikus filosofijos jau ankstyvajame amžiuje, sustiprėja jų kognityviniai gebėjimai – jie geriau mokosi tiksliuosius mokslus ir kalbas. Lietuvos edukacinei sistemai tai ypač aktualu.
„Kodėl taip vyksta? Kokia iš filosofijos nauda mokiniams, jei ji tarsi labai nepraktiškas dalykas? Ji, pasirodo, labai praktiškai reikšminga, tik reikia įžvelgti jos naudą. Tyrimai parodė, kad mokant vaikus filosofijos jau ankstyvajame amžiuje, sustiprėja jų kognityviniai gebėjimai – jie geriau mokosi tiksliuosius mokslus ir kalbas. Lietuvos edukacinei sistemai tai ypač aktualu“, – pabrėžė ji.
Filosofės manymu, net ir atsainiai filosofijos pamokose dalyvaujantys vaikai iš jų išsineštų tam tikros išminties, kurią galėtų pritaikyti kitose srityse.
„Mokantis filosofijos sustiprėja asmenybinė branda. Galima tikėtis išugdyti mąstančių žmonių bendruomenę, kurie, kaip Aristotelis pasakytų, geba derinti protą su jausmais. Filosofija turi ir terapinį poveikį – ji suteikia tam tikrą prasmės horizontą“, – teigė ne vieno filosofinės etikos vadovėlio autorė.
Iliustruodama filosofijos įtaką ji pasitelkė Senekos mintį. „Saulės atokaitoje atsidūręs žmogus įdega, net jeigu jis neketino degintis, o kiek ilgiau užsisėdėjęs tepalų parduotuvėje išsineša su savimi jos kvapą. Tie, kurie pabuvojo pas filosofą, net ir nesistengdami būtinai pasiims ką nors naudingo“, – svarstė J.Baranova.
U.Kaunaitė: „Tokį siūlymą būtina vertinti kontekste“
Rašytoja, ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio patarėja švietimo klausimais Unė Kaunaitė pripažino, kad filosofijos mokymas tikrai naudingas procesas, tačiau privalomos pamokos padidintų ir taip milžinišką mokiniams tenkantį krūvį.
„Išskirsiu šiuose klausimuose tris svarbiausius aspektus. Ar filosofija yra labai svarbi, naudinga ir mąstymą lavinanti sritis? Tikrai taip. Ar reikėtų turėti privalomą filosofijos pamoką? Tokį siūlymą būtina vertinti kontekste“, – sakė ji.
„Ar vaikams reikėtų daugiau judėti ir turėti papildomą kūno kultūros pamoką? Ar būtų naudinga turėti šachmatų pamoką, per kurią jie išmoktų strateginio ir erdvinio mąstymų? Ar reikėtų papildomo laiko mokytis savo šalies etnologijos? O gal kaip tik – mokytis socialinės antropologijos, pažinti kitas kultūras ir per santykį suvokti savąją? O gal, vis dažniau visuomenėje keliant žmonių santykių problematiką, jiems reikėtų mokytis psichologijos, pažinti savo mąstymą?
Visus šiuos siūlymus esu girdėjusi. Bet vaikai ir taip be galo apkrauti. Priešingai, EBPO ekspertai, remdamiesi pažangaus švietimo šalimis, kalba apie dalykinių temų aprėpties mažinimą ir skatina valstybes daugiau dėmesio skirti gilesniam suvokimui. Dėl to suomių, estų, japonų ir daugybės kitų šalių švietimo sistemų perėjo per sunkų, bet reikalingą turinio mažinimo procesą“, – pasakojo U.Kaunaitė.
Jos teigimu, naudingesnis būtų filosofijos integravimo į kitas pamokas modelis.
Reikia suprasti, kad viso pasaulio nesudėsime į mokinių vadovėlius, kur kas svarbiau išmokyti juos mokytis, atsirinkti, mąstyti ir vertinti.
„Atsargiai vertinčiau teiginį „privalomas“ dalykas, nes dažniausiai tai suprantama labai tiesiogiai – kaip papildoma pamoka. Reikia suprasti, kad viso pasaulio nesudėsime į mokinių vadovėlius, kur kas svarbiau išmokyti juos mokytis, atsirinkti, mąstyti ir vertinti. O tai veda prie trečiojo klausimo. Ar reikėtų į mokomuosius dalykus integruoti filosofinį mąstymą? Atsakyčiau teigiamai“, – kalbėjo premjero patarėja.
„Nauda ar nenauda, kaip ir beveik visada, atsiskleidžia ne per tai, kokiu gražiu pavadinimu pavadiname pamoką, bet per tai, ką su vaikais veikia mokytojas.
Mano matematikos mokytojas kartodavo, kad aukštoji matematika yra filosofija. Pavyzdžiui, kai imame ne „kalti“ aksiomas, o diskutuoti, kodėl aksiomos yra būtent šios, ar jų gali būti daugiau, arba išvis imame kvestionuoti, kiek matematiniai skaičiavimai egzistuoja realybėje.
Etika, žinoma, yra kitas pavyzdys pamokos, kurioje su vaikais diskutuojantis mokytojas jau ir dabar moko filosofinio mąstymo. Nors tai tinka ir bet kuriam kitam dalykui“, – pažymėjo U.Kaunaitė.
Ministerijoje dabar pradėtos diskusijos dėl ugdymo turinio atnaujinimo, todėl tai labai geras laikas kelti klausimus, ko ir kaip norime išmokyti savo vaikus.
Jos teigimu, derėtų imtis filosofinių požiūrių integravimo ir mokyti vaikus klausti esmių.
„Ministerijoje dabar pradėtos diskusijos dėl ugdymo turinio atnaujinimo, todėl tai labai geras laikas kelti klausimus, ko ir kaip norime išmokyti savo vaikus.
Asmeniškai manau, kad pats geriausias būdas būtų integruoti skirtingus filosofinius požiūrius į dalykus ir mokyti vaikus kvestionuoti dalykuose mokomas taisykles, taip skatinant loginį mąstymą, argumentavimą, kūrybingumą ir apskritai gebėjimą perkurti taisykles“, – savo pasiūlymą pateikė U.Kaunaitė.
