Mandagus, iškalbus, pagarbiai atsiliepiantis apie šeimą, atsiduodantis rezultatui – toks yra Justinas, kurio kelias prestižiškiausio pasaulio universiteto vartų link buvo ilgas, tačiau mažai duobėtas. Šiam kauniečiui viskas klostėsi kaip gerai surežisuotame Holivudo filme. Žinoma, gerame filme gali vaidinti tik patys talentingiausieji.
Pamenu, paprašiau mamos išlyginti tėčio kostiumą, nes savojo neturėjau. Reikėjo juk prieš klientus, verslo partnerius man, šešiolikmečiui, solidžiau atrodyti.
Kai Justinui buvo 16 metų, likimas jam smogė su kaupu: atėmė mylimą tėtį. Ant paauglio pečių staiga nugulė gimdytojo vystyto verslo našta.
„Tėtis turėjo du autovežius, tad teko perimti jo darbus. Pamenu, paprašiau mamos išlyginti jo kostiumą, nes savojo neturėjau. Reikėjo juk prieš klientus, verslo partnerius man, šešiolikmečiui, solidžiau atrodyti. Kartą vieną autovežį sulaikė Vokietijoje. Reikėjo jį parsitempti, baudą sumokėti. Reisas finansiškai neatsipirko, tad po trijų mėnesių vargų šeima nusprendė stabdyti šį verslą.
Mamą tuo metu paprotino taip pat našle likusi mano matematikos mokytoja, sakydama, jog vaikui nederėtų užkrauti šeimos bėdų“, – bene skaudžiausią gyvenimo periodą įvardijo Justinas.
Tačiau priėmus šį sprendimą, viskas pradėjo klostytis tarsi savaime. Atrodytų, likimas suvokė, jog smogė per stipriai, pasigailėjo, ką padarė, ir ėmė darbščiam vaikinui siūlyti vieną galimybę po kitos. O svarbiausia, tuomet, kai jos labiausiai reikėjo.
– Šiandien jus, Justinai, galima laikyti vienu akademiškiausių Lietuvos jaunuolių. Mokykloje buvote moksliukas?
– Įdomus sutapimas: šiemet buvau išrinktas akademiškiausiu Kauno jaunuoliu. Esu labai dėkingas gimtajam miestui Kaunui už šį nuveiktų darbų įvertinimą. Tai didelė garbė ir sykiu padrąsinimas judėti pirmyn. Mokiausi Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Tai, kad reikia kabintis į gyvenimą, aiškiai suvokiau tik 11-oje klasėje. Iki tol sekėsi gerai, bet nebuvo suvokimo, kam to reikia. Mokytojai vis skatindavo susiimti, kartodavo, jog kiek dirbsiu, tiek turėsiu. Tą patį sakydavo ir vyresnysis brolis: „Justinai, kiek dabar atsisakysi linksmybių, tiek vėliau visko grįš bumerangu.“
Visad norėjau nuveikti ką nors vardan teisingumo. Politologija konkuravo su teise. Apsisprendžiau, jog teisė – tai konkreti priemonė, kurią gali panaudoti, o politika – daug abstraktesnis reikalas. Norėjau būti Robinu Hudu, nors nepažinojau nė vieno teisininko.
Per pusantrų metų pasiklojau pagrindus to, ką turiu dabar. Labai padėjo istorijos mokytoja Ona Zutkienė, į kurią pirmą kreipiausi pagalbos. Ji tuomet man pasakė: „Daryk viską, ką tau pasakysiu, ir pavyks.“ Neturėjau kito žmogaus, kuris pavadovautų. Tad dėkingas jai, jog nukreipė tinkama linkme. Pakliuvau į gero žmogaus geras rankas.
– Valstybinius egzaminus tikriausiai išlaikėte šimtukais?
– Ne visai. 100, 99, 96, 93. Tačiau buvau geriausias savo kartos atstovas gimnazijoje. Labiausiai nustebino vokiečių kalbos egzamino rezultatas – 93. Galvojau, jog egzaminų vertinimo centras suklydo – turėjo būti 39. Net keletą kartų perklausiau, ar tikrai.
Norėjau būti Robinu Hudu, nors nepažinojau nė vieno teisininko. Per pusantrų metų pasiklojau pagrindus to, ką turiu dabar.
Stojimo galimybes, žinoma, pakoregavo tėčio mirtis – negalėjau vykti į užsienį ir palikti mamos. Tad pasirinkau studijas Lietuvoje. Stojimo dokumentus priėmusi mano pažįstama nustebo, jog noriu studijuoti teisę. „Aukštai šoki“, – tuomet mestelėjo ji man.
– Kai mažai kas tiki, kaip nenuklysti į jaunystės šėlsmo sūkurį?
– Savanoriavau, dalyvaudavau įvairiose krikščioniškose bei labdaringose veiklose, tad mane supantys žmonės buvo tokie patys. Nebuvo kaip nuklysti. Pasilinksmindavau kartą per pusmetį ir užtekdavo. Mokymosi procesas nėra tik kankynė. Atsiranda įžvalgos, gali diskutuoti, praturtini save.
12-oje klasėje dalyvavau jaunųjų matematikų mokyklos projekte. Ten susipažinau su šiauliečiu Martynu, kurį tėvai dar 9 klasėje išsiuntė gyventi vieną į Kauną. Investavo į jo ateitį. Tuomet jo paklausiau to paties: „Kaip tu nenuklysti?“. O jis man atsakė, jog negali nuvilti tėvų, kurie juo pasitiki. Martynas liepė man atsakyti į klausimą: „Kodėl aš čia esu?“ Kad mokyčiausi – toks ir atsakymas. Studijų laikais su juo tapome kambario draugais.
– Gerų tėvų geras vaikas. Nejau paauglystėje nesinorėjo maištauti?
– Būdavo, kad išgerdavau alaus diskotekoje, parūkydavau. Baigęs šeštą klasę, vasarą susilaužiau koją. Pirmas dvi savaites nėjau į mokyklą. Vėliau reikėjo grįžti.
Pamenu, eidamas su ramentais, sutikau draugą. Šis pasiūlė nueiti kartu į Nemuno salą – neva, kas ten ten žino, jog aš jau turiu grįžti į mokyklą, nepasiges. Eidami upės link, prasilenkėme su klasės drauge, tad sugrįžus į namus, tėvai apie nuklydimą jau žinojo. „Pasitikėjau ir nuvylei mane“, – prasitarė tėtis. Pasijutau labai blogai. Nebesinorėjo to pakartoti.
– O ar jaučiate nostalgiją Rugsėjo 1-osios šventei? Mokyklos laikams?
– Baigiame mokyklą ir neįvertiname to, ką turėjome. Labiausiai neįvertiname mokytojų, kurie tiek daug mums atiduoda, skiria savo talento dalelę. Pamojuojam, ir „ate“. O jie visą širdį atiduoda.
– Tačiau tai, ko moko mokyklose, realiame gyvenime panaudojame tik mažą dalelę.
– Ar sinusoidę kur panaudojau? Ne. Bet mokantis formulių, atsiranda loginis mąstymas, tvarkos supratimas. Intensyvus darbas duoda brandą, imi sugebėti kažką pradėti ir užbaigti. Susiformuoja asmenybė. Reikia skirti laiko, kad atgalinis vaisius subręstų. Kritikuoti paprasčiau negu sukurti. O ką mokytis vietoj tų, neva nepraktiškų dalykų? Sėdėti geriau dykam?
– Mirus tėčiui, vienai su trimis sūnumis likusiai mamai tikriausiai buvo sunku finansiškai?
– Žinojau, jog persikraustęs į Vilnių privalėsiu kur įsidarbinti. 2007 m. Vilniaus universitete ėmiau krimsti teisės mokslus. Pasisekė su gyvenamąja vieta. Jėzuitai pasiūlė apsigyventi tuščiuose vienuolyno kambariuose. Taip pat pasisekė ir su pirmuoju darbu.
Buvau nekvailas, paklausiau, kokio dydžio tas sodas. Atsakė, kad nedidelis – auga tik 4 medžiai. Sukirtome rankomis. Taip 14-kai mėnesių tapau Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios, kuri įsikūrusi šalia planetariumo, sodininku.
Baigęs 12-tą klasę, vasarą vykau į Taize stovyklą, kur susipažinau su kunigu Arūnu Kesiliu. Užsiminiau jam, jog noriu dirbti. Šis prasitarė, jog pasimirė jų kiemsargis, ieško kito. Buvau nekvailas, paklausiau, kokio dydžio tas sodas, kurį reikės prižiūrėti. Atsakė, kad nedidelis – auga tik vienas kitas medis. Sukirtome rankomis. Taip 14-kai mėnesių tapau Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios, kuri įsikūrusi šalia planetariumo, sodininku.
– Darbas netrukdė studijoms? Pavyko išgyventi už bažnyčios mokamą algą?
– Mokėdavo kaip padidintą stipendiją universitete – 300 Lt. Reikėdavo dirbti du tris pusdienius per savaitę. Keldavausi 3 val. nakties, padirbdavau iki 9 val. ryto, kol prasidėdavo paskaitos. Man jau būdavo pietų metas, o kiti tik busdavo. Laikui bėgant ėmiau ieškoti galimybių gauti stipendiją, kad galėčiau nebedirbti, o tik mokytis.
Kartą pokalbio pasikvietė vienas arogantiškas advokatas. Sužinojęs, jog dirbu sodininku, pasišaipė: „Dirbi šlavėju ir nori būti advokatu?“. Stipendijos iš jo negavau. Tačiau pastebėjau kitą galimybę: geriausiai I kursą baigęs studentas iš vienos advokatų kontoros gaus 4000 Lt. Neturėjau kompiuterio, tad buvo stimulas pasistengti.
– Konkurencija tikriausiai buvo didžiulė. Kaip su ja susidorojote?
– Kartu su manimi studijavo apie 200 studentų. Geriausiai pirmą kursą baigėme dviese, tad advokatų žadėtą sumą pasidalijome. Konkurencijos nejutau, nes nuolat galvoje sukdavosi Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio žodžiai.
Jis į paskaitas atsinešdavo „Valstybės žinias“. Išsikirpdavo keisčiausius priimtus įstatymų pakeitimus ir vis paskaitydavo mums paskaitos pabaigoje. Kartą perskaitė įteisintą vorų nariuotakojų apibrėžimą. „Nebūkite šiais vorais. Išlikite kurso draugams mieli,“ – tuomet jis patarė. Ir tas patarimas įstrigo.
– Leiskite spėti, tos vienkartinės stipendijos jums galiausiai neužteko?
– Antro kurso pradžioje jaučiau, jog jau kažką žinau, tad pradėjau ieškoti, kur galėčiau atlikti praktiką. Tuomet brolis parodė skelbimą, jog ta pati advokatų kontora, kuri skyrė 4000 Lt stipendiją gabiausiam studentui, ieško praktikanto. Kreipiausi ir tapau Motieka ir Audzevičius advokatų kontoros nariu, pirmuoju jų praktikantu. „Laiko klausimas, kada būtume tau paskambinę“, – užsiminė jie.
Į kontorą ėjau netgi atostogų po sesijos metu. Pasirodydavau kabinete 6 ryto kartu su vadovu ir išbūdavau iki 21 val. Grįžęs į namus dar valandą mokiausi anglų kalbos. Po savaitės darbo tokiu tempu ėmiau prastai jaustis. Kamavo nuovargis.
– Ir kas padėjo sustoti? Ar, priešingai, motyvavo nepasiduoti?
Į kontorą ėjau netgi atostogų po sesijos metu. Pasirodydavau kabinete 6 ryto kartu su vadovu ir išbūdavau iki 21 val.
– Mama. Aš visad pirma skambinu jai. Paskambinau ir tuomet. Pasakiau, jog viskas, grįžtu namo. O ji nuramino. Liepė nepriimti sprendimų, kai esu pavargęs. Kartojo, jog dar nieko nepasiekiau. Ir išties, nebuvau pasiekęs. Mama visad palaikė, nekūrė iliuzijų: „Nedirbsi – neturėsi“. Išties, greitai pasijuto praktinio darbo žavesys – atsakinėjant paskaitų metu, lengviau kilo rankos ir klausimai bei pastabos tapo vis taiklesni.
– Paragavęs tikro teisininko duonos, nebegalėjote sustoti? Tikriausiai pradirbote ir vasaras?
– Po III kurso išvykau į pirmąją vasaros mokyklą Zalcburge, kurioje susirinko 80 studentų iš 30 šalių. Didelė vertybė buvo išgirsti, kaip viskas vyksta kitur. Po IV kurso vykau į Florenciją, po V – į Paryžių. Džiaugiuosi užmegztais ryšiais. Kai vienam klientui iš Rumunijos reikėjo pagalbos, galėjau rekomenduoti mokslo draugą rumuną.
Vasaromis ir dirbau. Grįždavau į namus 22 val. ar vėliau. 60–70 val. darbo savaitė buvo įprastas reikalas. Norėdamas visur suspėti, ėmiau vaikščioti peilio ašmenimis, ties savo galimybių riba. Brolis drausmino: susivarysi mokslus, jei taip toliau daug dirbsi. Tačiau jaučiau didelę atsakomybę prieš klientą. Turėjau maksimaliai stengtis nesuklysti.
Pamenu dieną, kai apsigyniau magistrinį darbą. Ryte manęs laukė teismo posėdis: jėzuitų provincija paprašė pagelbėti jiems byloje, kuri tęsėsi jau 12 metų. Prašė dar pirmame kurse, bet tuomet nebuvau tam pasiruošęs. Tad apsigynęs magistrinį darbą, 17 val. sėdau ruoštis posėdžiui. Baigiau tik kitos dienos rytą. Nemiegojęs nuskubėjau į teismą. Tai buvo šlovingas metas. Pirmą kartą teisme pats atstovavau klientui.
– Galiausiai pradėjote dėstyti.
– 2012–2013 m. studijavau Europos Sąjungos teisę Londone. Baigiau podiplomines studijas. Tuomet ėmiausi doktorantūros studijų Vilniaus universitete. 2,5 metų „Erasmus“ programos studentams dėsčiau tarptautinę privatinę teisę. Išleidau penkias kartas. Pasitaikė ir kuriozų, juk už kai kuriuos savo studentus buvau vyresnis vos metais ar pusantrų. Kartą vienas prieš paskaitą užkalbino mane, pasiūlė „sėdėti kartu, bent paplepėsime“. Tik vėliau suvokęs, kad aš dėstytojas, labai susigėdo.
– Bet ir to buvo maža. Kaip kilo noras ir vėl kibti į mokslus?
– Advokatų kontoroje dirbau jau septynerius metus. Norėjosi pakeisti aplinką, atsikvėpti. 2015 m. vasarą paskyriau pasiruošimui TOEFL egzaminui. Išvažiuoti į užsienį dirbant – prabanga. Juk tuomet iškrenti iš darbo rinkos, prarandi atlygį ir daug išleidi. Tad jei tai prabanga, viską aukoti reikia tik dėl geros vietos. Parašiau prašymus į Jeilį, Kolumbiją, Džordžtauną, Niujorką ir Harvardą – penkis geriausius pasaulio universitetus. Neįstojau tik į Jeilį, nes ten priima tik dvidešimt būsimų profesorių.
Norėdamas visur suspėti, ėmiau vaikščioti peilio ašmenimis, ties savo galimybių riba. Brolis drausmino: susivarysi mokslus, jei taip toliau daug dirbsi. Tačiau jaučiau didelę atsakomybę prieš klientą. Turėjau maksimaliai stengtis nesuklysti.
Pasirinkau Harvardo teisės mokyklą. 2015–2016 m. buvau vienintelis studentas iš Baltijos šalių. Nebuvo nė vieno ir baltarusio. Iš viso su minimi magistrantūroje studijavo 186 asmenys iš 70 valstybių.
– Kas jie?
– Konstitucinio Teismo teisėjų patarėjai, teisėjai, prokurorai, Oksfordo ar Kembridžo teisės bakalaurai. Kiekvieno kurso draugo istorija – įspūdinga. Vienas Armėnijoje įdiegė mediacijos institutą, kitas Brazilijoje dirbo prokuroru, gaudančiu susitepusius prokurorus, trečias buvo pripažintas jauniausiu Brazilijos teisėju. Dar buvo akla teisininkė iš Izraelio, ji šįmet tęsia doktorantūros studijas Harvarde. Iš pradžių tarp jų buvo nejauku, jautėsi ir kalbos barjeras, tačiau galiausiai supratau, kad ne šventieji puodus lipdo.
– Tikriausiai metų trukmės magistrantūros studijos Harvardo teisės mokykloje kainuoja nemažus pinigus?
– 86 000 dolerių, – tiek turėjau surinkti per keletą mėnesių, dar prieš pradėdamas studijuoti. Kreipiausi paramos į įvairius fondus. 25 000 dolerių skyrė „Baltic American Freedom Foundation“, 5 000 dolerių – „Lietuvos katalikų religinė šalpa“. Harvardas pasiūlė 7 500 dolerių stipendiją, o didelę likusios sumos dalį suteikė darbdavys, kuriam esu be galo dėkingas.
Finansinės naštos dirbdamas kontoroje nejausiu. Tik esu įsipareigojęs tam tikrą laikotarpį joje išdirbti. Noriu pabrėžti, jog pinigai nėra kliūtis studijoms Harvarde. Jei kažko besiimdamas atiduosi visą širdį – viskas įmanoma.
– Ar studijos vertos tokios kainos? Ar įgytos žinios atsiperka?
– Tai kokybiškiausia, labiausiai stimuliuojanti aplinka, kokioje man kada teko būti. Mus aplankė net 4 iš 9 JAV Aukščiausiojo teismo teisėjų. Vienas mano profesorius pripažintas labiausiai cituojamu įmonių teisės srityje visame pasaulyje. Kitas, drauge pietaujant, papasakojo apie savo studentus – Baracką Obamą, Tedą Cruzą, kaip geriausią visų laikų jo studentą.
Harvardo teisės mokyklą baigė du JAV prezidentai, čia mokėsi didžioji dalis JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjų. Kai pagalvoji, kad vaikštai tais pačiais koridoriais, kvėpuoji tuo pačiu oru, kaip ir jie kadaise, sėdi ant to paties suoliuko, kaip ir jie sėdėjo – susisuka galva. Štai mano aukšte, kuriame buvau apsistojęs, prieš 60 metų JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas a.a. Antoninas Scalia gyveno.
Vienas mano profesorius pripažintas labiausiai cituojamu įmonių teisės srityje visame pasaulyje. Kitas papasakojo apie savo studentus – Baracką Obamą, Tedą Cruzą, kaip geriausią visų laikų jo studentą.
Būti toje pačioje aplinkoje – įkvepia. Be to, ir ta aplinka – autentiška: marmurinės grindys, medžiu dekoruotos sienos. Po kiekvienos paskaitos tvarkomos auditorijos, kieme – gražiausia veja. O teisinės literatūros biblioteka – didžiausia pasaulyje. Taigi aplinka verčia tave pasitempti. Be to, reikia prisikviesti geriausius dėstytojus į Bostoną, juos išlaikyti, tad studijų kaina – pagrįsta.
– Kaip skiriasi studijos Lietuvoje nuo studijų Harvarde?
– Harvarde iš studentų reikalaujama, jog jie būtų pasirengę paskaitoms. Jų metu vyksta intensyvi diskusija, o ne dėstytojo monologas. Reikia dalintis įžvalgomis. Teisės mokykloje veikia net 60 studentų organizacijų, tad skatinama būti aktyviu. Ir man teko organizuoti konferenciją.
Nėra veltėdžių – visi susirinkę mokytis, motyvuoti. Kaip garvežiai šauna tik į priekį. Tiesa, rotacijos nėra: metų rezultatai skirstomi į keturis lygius. 10 proc. studentų gauna „high pass“, neišlaiko tik vienetai. Per trumpas laikotarpis įtampai kurti. Beje, Harvardo studentams draudžiama studijų metu dirbti. O šiaip, jei esi talentingas, patrauklus – viskas JAV tau eisis kaip per sviestą.
– Gal spėjote ir pakeliauti? Pamatyti tuos laukinius vakarus?
– Mažai tam laiko atradau. Per Šv. Kalėdas skridau į Lietuvą, aplankyti šeimos, sužadėtinės, vietoj to, kad pakeliaučiau. Džiaugiuosi, kad galiu pasidalinti išgyvenimais su artimaisiais. Mano pasiekimai nebūtų nieko verti, jei jie nebūtų kam įdomūs. Didžiausia vertybė man – asmeniniai santykiai. Jei bus netvarka asmeniniame gyvenime, nesiklos niekas ir profesiniame.
– Kokie gi tolesni Justino Jarusevičiaus planai? Galbūt imsitės vėl dėstytojauti?
– Dabar ruošiuosi rugsėjo 27 d. vyksiančiam advokatūros egzaminui, kurį iš pirmo karto išlaiko tik ketvirtadalis. Reikia baigti ir doktorantūrą. Lapkritį vykstu patobulėti į Hamburgo institutą, o nuo sausio 1 d. grįšiu dirbti į advokatų kontorą.
Norėčiau padirbti kur užsienyje, pvz., Vokietijoje ar Austrijoje. Prisiminčiau vokiečių kalbą. Padėstytojauji savaitę ir dingsti. Šiaip daug energijos atima dėstytojo darbas. Reikia ruoštis prieš paskaitas – būna keletą bemiegių naktų. Tačiau visą triūsą atperka užmegzti ryšiai su studentais. Gražiausias komplimentas – kai jie paprašo parašyti rekomendaciją.
Pastarieji metai buvo fantastiški. Bijau, kad tempas nesulėtėtų. Įsipareigojimas didžiulis.
– Norisi ką nors pakeisti Lietuvos teisinėje sistemoje?
– Norisi keisti požiūrį į bylinėjimąsi. Kasmet bylų skaičius auga dešimtadaliu. Bet ar tai geriausias būdas ieškoti teisybės? Kai teisėjai įsikiša, nė viena pusė nebūna visiškai patenkinta, išlieka kartėlis. Norisi, jog ginčo pusės ieškotų sutarimo, nemirktų ginče. Manau, kad mediacija, tarpininkavimas sprendžiant problemas, įgauna didesnę įtaką. Tikiu, kad galiu pasitarnauti komercinės teisės srityje. Norėtųsi įnešti naują žvilgsnį, inovaciją į teisės praktiką.
– Bet ar nėra tikroji vertybė – padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui? Kai kas pasakytų, jog tarnavimas korporacijai – tai ne teisė, o didesnio uždarbio siekimas.
– Verslininkas – irgi žmogus. Už korporacijų slepiasi darbuotojai, klientai, savininkai. Ypač pastarieji dažnai visą širdį įdeda, kad idėja vystytųsi. Taip, teisininko praktikoje pasitaiko atvejų, kai tenka „užstoti“ visuomenėje kaltaisiais laikomus, tačiau negalima susitapatinti su klientu, jo problema. Advokato darbas – maksimaliai geriausiai padėti klientui, tinkamai jį atstovauti, jo istoriją pristatyti, patarti. Tačiau balto iš juodo nepadarysi.
