Kelmės rajono Tytuvėnų gimnazijos karjeros konsultantė Justina Zaleckienė pastebi, kad ši tema moksleiviams itin aktuali, o galimybė susipažinti su kitų, ypač žinomų žmonių, patirtimi – įkvepia.
15min kalbinta R.Jusionytė pasakojo, kad didžiausią įspūdį jai paliko nuo didžiųjų miestų nutolusios regioninės mokyklos. „Dažnai, kad spėčiau laiku, – prisiminė ji, – išvažiuodavau dar prieš 6 val., bet pačios mokyklos ir vaikų svetingumas iškart atpirkdavo nepaprastai ankstyvus rytus.“
„Regionuose vaikai labai nuoširdūs, kaskart išėjusi galvodavau, kad jie mane įkvepia būti geresniu žmogumi. Žinau, kad skamba naiviai ir banalokai, bet tie vaikai nepaprastai nuoširdžiai bendrauja, neturi arogancijos, labai gražiai pasitinka ir moka parodyti savo jausmus – po mano kalbos priėję papasakodavo visą savo istoriją, klausdavo patarimų apie darbus ir studijas. Kartu visad jausdavosi bendruomenė – kaip gražu, kai visi vienu geltonu autobusu važiuoja namo, vyresni skuba, todėl, kad būtų greičiau, padeda mažesniems apsirengti. Pasiilgstu bendruomeniškumo mieste!“, – įspūdžiais dalijosi ji.
Su moksleiviais dalijosi savo gyvenimo istorija
Paklausta, kokią žinutę, pamokos metu, norėjo perteikti mokiniams, R.Jusionytė atviravo, kad jos pačios gyvenimo istorija – ne visai tradicinė. „Po pradinės, – atviravo ji, – perėjusi į vidurinę, įsiliejau į paprasto rajono gyvenimą – ten ėjo ne patys šviesiausi vaikai: per ilgąją pertrauką pabėgti iš pamokų, išmėginti įvairiausių rūšių cigaretes ir nesimokyti buvo normalu. Taip darė kieti vaikai, o tarp jų ir aš.“
„Bėgau ir nuo skausmo namie – dėl alkoholio problemų mirė tėtis, o nesugebėdama susitvarkyti su vidiniu skausmu aš dar labiau nepaklusau sistemai. Galiausiai, labai išsigandau tragiško likimo, ištikusio vieną mano tuometinių mokyklos bičiulių ir supratau, kad man reikia susiimti.
Pradėjau aiškiai suvokti, kad galiu būti kuo tik noriu, bet tai reikės kažkaip pasiekti pačiai.
Pirmūne tikrai nepasidariau, bet tada man „dašilo“, kad turiu gyvenimą paimti į savo rankas. Pavyzdžiui, jei noriu gauti dešimtukus, tai tik dėl savęs – juos ne kaip trofėjus nešiu namo mamai, o pati sau išsikelsiu tikslus, kurių turėsiu siekti. Sugalvojau pereiti į geresnę mokyklą ir pradėjau aiškiai suvokti, kad galiu būti kuo tik noriu, bet tai reikės kažkaip pasiekti pačiai.
Vėliau miesto gimnaziją baigiau gerais balais. Ten visai kitokį ryšį su mumis kūrė ir mokytojai, kurie elgėsi taip, lyg būtume suaugę – ne liepdavo, o siūlydavo. Man tiko ir patiko ta atsakomybė už save. O kai atėjo laikas studijuoti – neįsivaizdavau ką rinktis.
Galiausiai, metus nestudijavau nieko, tiesiog gyvenau Londone, labai nerimavau – turėjau tuos dešimtukus, bet nežinojau, ką su jais veikti. O spaudimas pasirinkti profesiją tik baigus mokyklą yra nežmogiškas. Sulūžau, prasidėjo panikos priepuoliai, nes norėjau iškart pasirinkti teisingai ir būtinai sėkmingą specialybę, pavyzdžiui, teisę, mediciną, ekonomiką ar vadybą, bet jos visos man giliai širdyje buvo klaikiai neįdomios.
Vis bandžiau įtikti kitiems, kol galiausiai atsidūriau ligoninėje po labai stipraus panikos priepuolio, o man buvo tik 19 metų!
Vis bandžiau įtikti kitiems, kol galiausiai atsidūriau ligoninėje po labai stipraus panikos priepuolio, o man buvo tik 19 metų! Labai išsigandau, spjoviau į kitų nuomonę ir stojau į žurnalų leidybą, nors po finansinės krizės tai buvo kone neperspektyviausia specialybė, užtat būti žurnalų pasaulyje norėjau užvis labiau. Tada tiražai mažėjo, žurnalistus atleidinėjo, laikraščiai išvis bankrutavo, o vis tiek tik tai mokytis norėjau. Ir gerai – vėliau Londone gavau puikius darbus žurnaluose ir dabar Lietuvoje išleidau savo „What do people do?“ žurnalą, kurio kopijos jau pardavinėjamos Londone, Berlyne, Amsterdame“, – savo gyvenimo istorija pasidalijo R.Jusionytė.
Kodėl tokios iniciatyvos yra svarbu? Anot R.Jusionytės, mokyklose labai gaji idėja, kad gyvenime reikia vadovautis vienu scenarijumi: gerai baigti mokyklą, pasirinkti perspektyvią specialybę gerame universitete, gauti sėkmingą darbą, susirasti antrą pusę. Vis dėlto, kaip pastebėjo pašnekovė, realybė kiek kitokia – užmirštame, kad mokyklą daugelis baigia visai ne šimtukais, o vidutiniškai; kad ne visi įstoja į prestižinius universitetus. Jos žodžiais tariant, gyvenimo kelių yra visokių, žmonių yra visokių ir visiems yra vietos.
„Tas scenarijus yra sukurtas mažai saujelei gabiausiųjų, o aš noriu pasakyti, kad visi turi teisę į įdomų, prasmingą ir spalvingą gyvenimą, tik turi patys prisiimti atsakomybę ir susikurti savo laimės formulę. Mums nereikia vienodų, sistemos išspjautų vaikų, turime leisti augti asmenybėms, kad ir kuo jie pasirinktų būti užaugę“, – svarstė R.Jusionytė.
Kitokios pamokos iniciatyva moksleivius įkvepia
Kaip pastebėjo Kelmės rajono Tytuvėnų gimnazijos, kurioje lankėsi R.Jusionytė, karjeros konsultantė Justina Zaleckienė, tokių iniciatyvų nauda neįkainojama. Pasak jos, įkvepianti žurnalistės istorija – tikrų tikriausias įrodymas, kad savo svajonių siekti niekada nėra per vėlu. „Tokios iniciatyvos, – svarstė ji, – yra labai svarbios, ypač regionų mokyklų ir gimnazijų mokiniams, nes tai galimybė susipažinti su nauju žmogumi, kuris pirmiausia nėra mokytojas. Naujas žmogus, kurį mokiniai stebi socialiniuose tinkluose, turintis daug įvairios darbinės patirties, tad iš jo lūpų sklindantys žodžiai paveikia žymiai giliau.“
Anot J.Zaleckienės, į tokius susitikimus mokiniai eina su didžiausiu entuziazmu. 15min paklausta, ar karjeros planavimo klausimai jaunuoliams yra aktualūs, pašnekovė atsakė teigiamai ir pridūrė, kad dažniausiai mokiniai domisi, kaip išsirinkti tam tikrą profesiją ar išsilavinimą, kur mokytis, kaip įstoti į tam tikrą universitetą ar kolegiją, kokių rezultatų, egzaminų reikia, kokių profesijų atstovai daugiausia uždirba ir panašiai.
Daugeliui moksleivių dažniausiai reikia tiesiog nuoširdaus pokalbio, parodymo, kad nebūtina iš karto po gimnazijos baigimo apsispręsti.
„Taip pat pastebėjau, kad mokiniai labai dažnai net neįsivaizduoja, ką norėtų veikti ateityje, nes yra daugybė pasirinkimo galimybių, o apsispręsti tikrai sunku. Daug kas domisi studijomis užsienyje. Taip pat daug mokinių klausia apie CV pildymą, „Linkedin“ socialinį tinklą ir jo galimybes. Manau, kad daugeliui moksleivių dažniausiai reikia tiesiog nuoširdaus pokalbio, parodymo, kad nebūtina iš karto po gimnazijos baigimo apsispręsti, kad gali pasiimti laisvus metus, pakeliauti, padirbėti ir, kad tai nėra blogai“, – kalbėjo ji.
J.Zaleckienė, paklausta, ką galėtų patarti jaunuoliams, kuriuos kankina su būsima karjera susiję klausimai, pabrėžė, kad svarbiausia – niekada nepasiduoti, domėtis įvairiais dalykais ir ieškoti atsakymų. „Manau, – svarstė pašnekovė, – kad neįmanoma nuspręsti, kuo norėsi būti visą gyvenimą, nes gyvenimas nėra nuspėjamas. Siūlyčiau koncentruotis ne į konkrečią profesiją, o į tam tikrą sritį. Niekas negali pasakyti, kokia profesija vienam ar kitam žmogui tinka geriausiai – nes niekas kitas tavęs taip gerai nepažįsta, kaip tu pats.“
„Kitokia pamoka apie karjerą“ – jau ne pirma „Europass“ iniciatyva, orientuota į karjeros pristatymo temą mokykloje.
Pavyzdžiui, iniciatyva „Istoriniai CV“, pristatanti įvairių sričių žinomų Lietuvos žmonių CV, rekomenduoja mokytojus karjeros temą nagrinėti ne tik per klasės valandėles bei karjeros pamokas bet ir kitų pamokų, pavyzdžiui, istorijos, lietuvių kalbos, geografijos metu.
Išsamiau, kaip pristatomus žymių Lietuvos žmonių CV įtraukti į pamoką ir kokias užduotis skirti mokiniams mokytojai gali rasti šioje metodinėje priemonėje.
