17-ka metų R.Mikienė dirbo direktoriaus pavaduotoja ugdymui vienoje uostamiesčio gimnazijoje. Ėmusi vadovauti pradinei mokyklai moteris labai greitai suprato – čia viskas šiek tiek kitaip.
„Apėmė labai šiltas jausmas: juk tai – visai kito amžiaus tarpsnio vaikai, nei buvau įpratusi gimnazijoje. Susimąsčiau, kad mokykloje šie vaikai žengia pirmuosius žingsnius, todėl reikia juos sutikti svetingai ir skirti daug dėmesio. Juk pirma klasė – didžiulis pokytis vaiko gyvenime, todėl svarbu, kaip jis bus sutiktas, ar jausis laukiamas, mylimas, kaip bus vertinami jo pasiekimai, pažanga“, – pasakoja R.Mikienė.
Siekiu sukurti tokią aplinką, kad nepaisant žinių įvertinimo išliktų vidinis pasitenkinimas mokykla.
Ji užsibrėžė sau tikslą mokykloje sukurti saugumo jausmą: „Kad kiekvienas bendruomenės narys jaustųsi laisvas ir laimingas.“
Darganai įsigijo guminius batus
Klaipėdos pradinė mokykla „Gilija“ šiemet švęs 25-erių metų sukaktį. „Atėjusi radau nuostabų kolektyvą, man tereikėjo išlaikyti tą tvirtą kumštį“, – šypsosi vadovė.
Mokyklą lanko apie 610 mokinių. Jie visai nesistebi kas rytą direktorę sutikdami prie mokyklos durų.
Jei lyja, direktorė avi botus, slepiasi po skėčiu, tačiau ryto ritualo nelaužo. Sningant mokyklos vadovė lipdo sniego senį ir vaikams siūlo pasimėtyti gniūžtėmis.
„Tokiu būdu parodau, kad nėra blogo oro, tik prastas nusiteikimas“, – paaiškina.
Pradėjusi rytinio pasitikimo tradiciją R.Mikienė neturėjo jokių paslėptų tikslų, pavyzdžiui, kontroliuoti ar drausminti vėluojančius.
„Jei kas nors taip pagalvojo, vadinasi, tai jam buvo asmeninis dirgiklis, akstinas susimąstyti ir galbūt pasitaisyti ir nevėluoti. Tačiau aš tikrai nieko neregistruoju ir nekontroliuoju. Teturėjau vieną tikslą – pasisveikinti, pažiūrėti vaikams į akis“, – aiškina R.Mikienė.
„Labas rytas“ pralaužia ledus
Rytinio pasimatymo prie mokyklos durų tradicija dar kartą atskleidė, kad visi žmonės – skirtingi. Todėl su vienais vaikais direktorė sveikinasi skambiu „Labas rytas“, antriems pamerkia akį, su trečiais susimojuoja, o ketvirti netgi prieina paspausti ranką.
Nėra blogo oro, tik prastas nusiteikimas.
Teisybės dėlei, yra vaikų ir juos į mokyklą palydinčių tėvų, kurie iš pradžių net nepakelia akių ir neprataria nė žodžio.
„Tai manęs netrikdo, vis tiek sveikinuosi. Būna tokių, kurie tylomis eina ir praeina. Bet, žiūrėk, dešimtą kartą tariamas „labas rytas“ jau sulaukia atsako“, – džiaugiasi direktorė.
Išeinantiems tėvams ji palinko geros dienos: „Siunčiu jums žinutę: „Jauskitės ramūs, jūsų vaikai gerose rankose.“
Stebi, atpažįsta ir įvardija problemas
Laikui bėgant R.Mikienė išmoko skaityti mokyklos auklėtinių veidus: kas prastai miegojo, kas ryte galbūt net verkė, o kas linksmai nusiteikęs ar netgi tądien švenčia gimtadienį, nes žengia nešinas tortu.
„Žinau tuos, kurie mėgsta paišdykauti. Jiems sugalvoju užduočių, tarkime, suskaičiuoti, kiek mokyklos kieme medžių, kokių jie rūšių. Per pertrauką atlekia jau su atsakymais ir klausia, kokią kitą užduotį duosite?“ – patirtimi dalijasi R.Mikienė.
Jos įsitikinimu, tokiu būdu mokykloje kuriamas pasitikėjimas, atvirumas, bendrystė. Natūraliai atsiranda ir aplinkos, vienas kito stebėjimo faktorius. Vadinasi, mokykloje patyčių problema neaktuali?
„Visko pasitaiko, tačiau mes galbūt anksčiau tas problemas identifikuojame ir imame spręsti: kalbamės, diskutuojame – jei ne su manimi, tai su klasės auklėtoja. Mes mokomės stebėti, atpažinti ir įvardyti, kas yra negerai. Ir nevadiname to skundimu“, – aiškina mokyklos vadovė.
R.Mikienė neslepia tapusi laimingesnė: kai duodi – tai ir pats gauni: „Yra mokinių, kuriems mokslai nesiseka. Tačiau aš siekiu sukurti tokią aplinką, kad nepaisant žinių įvertinimo jiems išliktų vidinis pasitenkinimas mokykla.“
Šiemet į daugiau nei 1000 šalies mokyklų nuo rugsėjo atkeliaus per 320 tūkst. mokinių, iš jų – apie 30 tūkst. pirmokėlių, panašiai tiek pat kaip pernai.
