Šeštadienio rytas, toks, kokio jau seniai neturėjau, praleistas nuostabioje merginų kompanijoje, skanaujant ispaniškas „churras“ su karštu šokoladu. Toks ruduo, kai norisi sustabdyti kiekvieną akimirką, o kartais taip baisu pabusti ir suvokti, kad visa tai tebuvo tik sapnas… Bet, laimė, vis dar nepabudau!
Jau daugiau kaip mėnesis, kai mėgaujuosi ispanišku gyvenimu Saragosoje (tą mėgaujuosi reikėtų interpretuoti atsargiai). Jaučiuosi, kaip išvykusi atostogų į šalį, kur viskas vyksta dvigubai lėčiau ir be laiko suvokimo. Rodos, ir aš pradėjau gyventi tokiu ritmu. Man jis patinka, nes gyvenu daug ramiau nei Lietuvoje, kur tik kartais leisdavau sau sustoti. Tada nusipirkdavau kavos išsinešti, patogiai įsitaisydavau ant suoliuko ir tiesiog stebėdavau žmones, kurie skubėjo nežmonišku greičiu. O aš nedariau nieko, tik mėgavausi akimirka ir Mikės Pūkuotuko kava. Bet tokių valandėlių buvo reta.
Saragosoje tokių akimirkų pasitaiko dažniau, o jei žmonės čia švenčia, tai švenčia. Vos spėjome universitete kojas apšilti, po dviejų savaičių jau turėjome savaitę atostogų – Las Fiestas del Pilar proga.
Fiestas del pilar
Tai didelė šventė Saragosoje, skirta mergelės Pilar, kuri yra šio miesto šventoji globėja, garbei. Pasakojama, kad Šventajam apaštalui atvykus į šias vietas skelbti krikščionybės, ant marmurinės kolonos jam apsireiškė Marija ir paprašė šioje vietoje pastatyti marmurinę bažnyčią. Taip buvo pastatyta Pilar bazilika.
Šventės simbolis – languota skarelė cachirulo, kurią ryši miesto gyventojai bei svečiai per fiestas.
Visame mieste pasklinda gera nuotaika, gatvės pilnos žmonių, ne tik Saragosos gyventojų, bet ir svečių, atvykusių iš kitų miestų bei šalių. Ta proga Saragosa kažkiek primena Barseloną: juodaodžiai prekeiviai gatvėse, žmonės – statulos, kepti kaštonai, mugės, muzika, šokiai bei gera nuotaika. Turėčiau paminėti, jog įprastomis dienomis Saragosa yra gana ramus miestas, kuriam kažkiek trūksta šurmulio, tad šios fiestos labai jį pagyvina. Taip pat vyksta daug koncertų, šiemet koncertavo Davidas Guetta, Efecto Mariposa, Baron Rojo bei daugelis kitų muzikos grupių, tinkančių įvairiems skoniams.
Mes su Raminta (taip pat vilniete, studijuojančia Saragosoje, tik kitame universitete) surengėme ir savo mini fiestą – vakarienę su lietuviškais motyvais. Kepėme bulvinius blynus, duoną bei pyragą ir, rodos, ispanui, portugalui bei italui šie patiekalai labai patiko. Jau mąstom ir apie cepelinų gaminimą. Tiesa, grietinę teko išrasti pačioms, bet dabar jau suradome ją viename prekybos centre, čia grietinė vadinama nata.
Kitą vakarą ėjome žiūrėti futbolo rungtynių (Lietuva – Ispanija) ir braukėme ašarėles, žinoma, juokais, nes žinome, kad mūsų vyrai krepšinyje jau tikrai nepralenkiami, o futbole galime ir ispanams leisti pasireikšti. Vakaras pasibaigė vienam tapų (užkandžių) bare, kuris įdomus tuo, kad kiekvienas užkandis yra ant smeigtuko, galima imti jų kiek nori, dėtis į lėkštę, valgyti, o vėliau atnešti tuščią lėkštę su smeigtukais, barmenas juos suskaičiuoja ir tada reikia susimokėti. Patikėkit, ant baro grindų buvo pilna smeigtukų…
 |
| Aušros Matulaitytės nuotr./Fiestas del Pilar |
Gražiausia fiestos del Pilar dalis yra Ofrenda de flores. Spalio 12 dieną mergelei nešamos gėlės: balti, raudoni gvazdikai arba kardeliai. Gėlių mergelei nėšti žmonės suvažiuoja iš visos Ispanijos ir net iš Pietų Amerikos. Jie vilki tam regionui būdingais tradiciniais kostiumais, kurie yra labai brangūs. Gėlės nešamos visą dieną, kiekvienas regionas, kaimelis turi tam tikrą laiką, skirtą žygiavimui. Vieni eina ramiai, kiti dainuodami to regiono dainas arba šokdami šokius. Iš visų suneštų gėlių statoma piramidė (kalnas), kurios viršūnėje mergelė Pilar.
Beje, spalio 12 laisvadienis, nereikia į darbus, nedirba ir parduotuvės. Buvo nepaprastai įdomu stebėti žmones, vilkinčius tradicinius kostiumus, net maži vaikai juos vilkėjo. Gėlių kalnu galima grožėtis visą savaitę.
Spalio 13 dieną mergelei nešami vaisiai, vėliau jie paaukojami skurstančioms šeimoms.
Valensija
Fiestas del Pilar užbaigiau kelione į Valensiją – trečią pagal dydį Ispanijos miestą, kuris mus pasitiko nuostabiu oru (termometras rodė 26 laipsnius šilumos). Ten vykome kartu su Raminta pas mano buvusį ispanų kalbos mokytoją. Dabar jis vėl gyvena savo gimtajame mieste Valensijoje, tad pasikvietė mus paviešėti savaitgaliui. Buvo labai keista, nes didžią dalį viešnagės laiko kalbėjome lietuviškai (jis puikiai moka lietuvių kalbą), o savo namuose turi Lietuvos vėliavą, lietuviškų knygų, plakatų beiŠvyturio bokalų kolekciją. Paklaustas, už kokią šalį serga, kai Lietuva žaidžia prieš Ispaniją (tarkime, krepšinio varžybose), nedvejodamas atsako, jog už Lietuvą, nes ta šalis jam labai patinka, tad netgi eidamas žiūrėti rungtynių į barą, užsivelka Lietuvos marškinėlius ir jam visai nesvarbu, ką ispanai galvoja. O mūsų viešnagės metu jis ant stalo pastatė mažą lietuvišką vėliavėlę, kad jaustumėmės kaip namie.
Mumis labai rūpinosi, aprodė apylinkes, nuvežė prie Viduržemio jūros. Pakrantė buvo pilna šiukšlių, nes ką tik po audros, bet būti prie jūros spalio viduryje ir esant tokiai laipsnių temperatūrai (vanduo taip pat buvo labai šiltas, patikrinome) yra kažkas nepakartojama. Tik keista, kad žmonių buvo įtartinai mažai, juokavome, kad jei Lietuvoje būtų toks oras, visi mirktų vandenyje, ispanams jau per šalta.
Nereikėtų pamiršti, jog Valensija yra paellos (patiekalo, primenančio ryžių plovą) gimtinė. Tikroji paella yra gaminama tik iš šviežių ingredientų specialioje metalinėje keptuvėje, kuri ir yra vadinama paella. Mums papasakojo, jog anksčiau paellą gamino tik vyrai. Kadangi moterys turėdavo dirbti ne tik namuose, bet ir ūkyje, nes būdavo be galo daug darbo ir vyrai nespėdavo visko patys nudirbti, sekmadienis moterims būdavo laisva diena ir jos nieko nedarydavo, o vyrai pietums gamindavo paellą, susirinkdavo visa šeima. Visi bendrai valgydavo iš keptuvės (todėl vyrams nereikėdavo plauti indų). Ir dabar daugumoje šeimų išlikusi tradicija visiems susitikti ir savaitgaliais pietauti. Paellos gaminimas nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti iš pradžių, tam reikia daug kantrybės, specialios keptuvės bei aukščiausios kokybės ryžių. Dar mums pasakojo, kad paellą turi būtinai gaminti vienas žmogus. Tačiau šiam teiginiui esu linkusi nepritarti, nes prieš metus Barselonoje du ispanai ir vienas prancūzas mums pagamino pačią skaniausią mano kada nors ragautą paellą.
 |
| Aušros Matulaitytės nuotr./Paella |
Bet mums vis tiek labai pasisekė, nes vieną vakarą Alberto mums pagamino jūros gėrybių, kitą – vištienos bei triušienos paellas, kurios buvo labai skanios.
Taip pat turėjome garbės paragauti „Horchata“. Tai – tipiškas, nealkoholinis gėrimas Valensijoje. Kai paklausėme, į ką panašus šio gėrimo skonis, mums pasakė, kad labai primena morkų sultis, tik kad baltos spalvos. Išties skonis kažkiek jas priminė, tik buvo neapsakomai saldu, gal kiek panašu ir į aguonpienį su daug daug cukraus. Taip ir nepavyko man išgerti šio gėrimo, kuris gaminamas tiesiog iš tigernut (tigrinio riešuto), vandens bei cukraus (kartais dar įberiama vanilės bei cinamono).
Gaila, bet neįsimylėjau Valensijos iš pirmo žvilgsnio ir pirmųjų kvapų, nors matėme daug, aplankėme ir daugybę barų, bet kol kas mano širdyje gyvena Barselona į kurią norisi sugrįžti dar ir dar kartą: „O vienintelė meilė – tai šalis, į kurią pirmą kartą patekus atrodo, kad čia jau gyvenai tūkstantį metų. Ten norisi pasilikti amžinai, bet nelemta.“ (J. Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovė“).
Tačiau vis dėlto vienas dalykas Valensijoje mane pakerėjo, tai toks turtingųjų rajonas (už studentų miestelio). Ten žmonės laiko savo jachtas, o pro langus iš vienos pusės gali matyti savo jachtą, o iš kitos jūrą bei švyturį.
Stovėdama ant kranto pagalvojau: kaip būtų gera čia kada nors sugrįžti ne vienai.
Buvai išvykęs studijuoti svetur pagal ERASMUS mainų programą? Dar neišblėso ten patirti įspūdžiai bei nuotykiai? Pasidalyk ERASMUS patirtimi su kitais studentais. Savo pasakojimą ir keletą nuotraukų siųsk el. paštu studentai@15min.lt
