– Nors kultūra yra neišsivysčiusi civilizacija, tačiau kalbėti apie tai, kada Lietuva turi savo kultūrą yra pernelyg sudėtinga ir dėl šio klausimo akademikai ginčijasi iki šiol. O kada susiformuoja Lietuvos civilizacija ir kokie buvo pirmieji jos bruožai?
– Taip, klausimas dėl kultūros yra pernelyg sudėtingas ir tai rimta mokslinė problema. O kada atsiranda Lietuvos civilizacija? Tam yra labai aiškus apibrėžimas: valstybė, raštas, mūras. Valstybę ir raštą turime Mindaugo laikais, o klausimas dėl mūro yra sudėtingas, nes dar Traidenio laikais, atrodo, teturime vieną plytą Kernavėje ir tą vieną surado Luchtanas ir sulipdė iš šukių, o tai reiškia, jog antros nebuvo. Bet apie civilizaciją Gedimino laikais tikrai galime kalbėti. Tad ji susiformuoja su ankstyvąja Lietuvos valstybe. O į klausimą, kada susiformuoja Lietuvos kultūra, kol kas niekas negali atsakyti.
Apie kitų kultūrų poveikį mūsų kraštui
– Lietuvos valstybė buvo daugiatautiška visais laikais. Tad pakalbėkite apie kitų kultūrų poveikį mūsų kraštui. Kurių kultūrų poveikis buvo didžiausias ir ką iš jų pasiėmėme?
– Pradžioje senrūsių, o vėliau lenkų kultūros padarė didelę įtaką. Galima sakyti, kad ir vokiečiai paveikė Žemaitiją, tačiau jų poveikio mastas yra ne taip žymiai pastebimas. Iš senrūsių perimame kalbą, raštiją, juk Lietuvos metrikos ir kanceliarijos kalba yra rusėnų, baltarusių protėvių, kadangi vadinama senąja baltarusių kalba. Tad iš pradžių perėmėme tokią raštiją, o vėliau patys savo noru perėmėme lenkų raštiją, o vokiečių kultūra vis dėlto nebuvo tokiu mastu perimta. Buvo kažkiek bandoma lotynų kalbą naudoti kaip atsvarą lenkų kalbai, tačiau ne taip ryškiai. Todėl vokiečių civilizacijos poveikis reiškėsi tik per Vytauto kariuomenės reformas, per pilių statybą. Pavyzdžiui, Trakų pilis yra miniatiūrinė vokiečių pilis, tačiau šios kultūros poveikio nesulyginčiau su lenkų ir rusėnų kultūrų įtakų mastais.
– Prakalbote apie Lenkiją. Ji be jokios abejonės yra padariusi didžiausią įtaką. Ką iš to jaučiame iki šios dienos?
– Viso to palikimas yra lenkiškai kalbantis Vilniaus kraštas. O jei kalbėtume apie tai, kas yra be kalbos, tai čia iškyla klausimas, ar tai laikyti lenkų paveldu? Ar tai vis dėlto yra lenkiakalbės Lietuvos kūrinys? Dėl to aš, pavyzdžiui, visąlaik ginčijuosi, jog čia yra lenkiakalbė Lietuva, kurią galima vadinti Lietuvos lenkų kultūra. Ir be jokios abejonės Lietuvos lenkai turi teisę ją puoselėti, prižiūrėti, bet tai tuo pačiu yra ir Lietuvos. Šiuo klausimu nereikia nieko priešinti. Simbolis yra Adomas Mickevičius.
Lietuvos lenkai turi teisę puoselėti savo kultūrą, prižiūrėti, bet tai tuo pačiu yra ir Lietuvos. Šiuo klausimu nereikia nieko priešinti.
– Ar būtų galima teigti, jog vykęs Lenkijos kultūrinis perėmimas po Liublino unijos, pagal poveikį buvo panašus į tokį, kurį dabar patiriame globalizacijos laikais?
– Iš dalies taip, juk vis vien regionai reikalauja tam tikrų bendrinės kultūros modelių. Ir lenkų kalba, net nesakyčiau, jog ne po Liublino unijos, bet, žinoma, ryškiai po Liublino unijos tapo viso regiono, kuris driekėsi nuo Ukrainos iki Latgalos, Latvijoje kalba. Ir tai sukūrė bendrą ATR erdvę, kurią XIX a. padalijimai sukarpė, o XX a. nacionaliniai sąjūdžiai galutinai panaikino. O jei pažvelgtume į šiandienos situaciją, tai Europa tarsi nenori sutikti su vykstančia amerikonizacija. Yra ne vienas pavyzdys, kuriuo matome Europos tautų kultūrų puoselėjimą iki pat kulinarinio paveldo, ko lietuviai niekada neturėjo. Šiuo atveju Europa mus labiau pastūmėjo ieškoti savo paveldo, negu mes patys. Bet, žinoma, tas pasaulinės globalizacijos lygmuo yra kažkuo panašus į buvusį lenkų kalbos sklidimą.
– Kaip manote, o ar Lietuva sugebės išlaikyt savo individualią kultūrą po šių globalizacijos laikų, ar vis dėlto pasibaigus šiam laikotarpiui kalbėti apie išskirtinę Lietuvos kultūrą galėsime tik būtuoju laiku?
– Žiūrint kokį savo kultūros modelį mes pasiūlysime globalizacijai. Jeigu pasiūlysime tą, kurį siūlo Pankos jaunimas, tai nieko čia neliks. Toks kultūrinis modelis neturi šansų išgyventi, nes jis yra labai paprastutis, primityvokas, knygų nereikia daug skaityti, užtenka tik šiek tiek parėkauti Lietuva lietuviams, tad toks modelis neišliks. O ar pavyks susikurti tokį kultūros modelį, kuriame liks vietos visiems Lietuvos kultūros turtams. Su visomis kalbomis, su visų tautų įnašais: žydų, lenkų, baltarusių, rusų, ukrainiečių. Jei mums pavyks tokį susikurti, tai dar galbūt yra įvairiausių variantėlių, bet aš nematau jokios vilties šiuo klausimu.
Prisidėjome prie keturių moderniųjų tautų formavimosi
– Nemažai kalbėjome apie kitų tautų kultūrų poveikį mums, o kurios šiuolaikinės šalys, tautos ir šiandien jaučia mūsų kultūrinį palikimą?
– Visų pirma reikėtų pasakyti, kad Lietuva yra tautų lopšys, senoji Lietuva. Ji tapo lopšiu ir lietuvių moderniajai tautai ir ukrainiečių bei baltarusių, ypač baltarusių. Nes, galima sakyti, Kijevas po Liublino unijos buvo valdomas iš Krokuvos, vėliau iš Varšuvos. O baltarusių istorinis atskyrimas nuo Maskvos yra Lietuvos nuopelnas. Aš paprastai sakau, jog Lietuva dvi tautas davė, tačiau reikėtų atskirti, kuri Lietuva. Jeigu Kauno Lietuva, tai ji niekam nieko nedavė ir jokios įtakos nepadarė. Gyvenome tiktai sau ir duok Dieve galbūt ir neblogai darėme. Tačiau kalbant apie senąją Lietuvą, tai pusė to lenkiškojo prado yra iš Lietuvos, po to žymi dalis Izraelio kūrėjų yra iš litvakų. Tad galima sakyti, jog esame prisidėję prie keturių moderniųjų tautų formavimosi ir gimimo, ar jų atminties formulių ir man atrodo to pakanka.
– Kalbintas prof. Leonidas Donskis pasakojo, jog yra girdėjęs legendinius pasakojimus apie jus, kai vaidindavote karalių Ūbą, o ką jūs geriausiai prisimenate iš senųjų IFDI(red.past. VU istorijos fakulteto dienos) dienų?
– Pats Donskis yra vaidinęs, o ko jis tik tiek prisiminė? Tuomet, kai jis dalyvavo, aš jau nebe patį spektaklį stačiau, o tiktai teletiltą vaidinom su Donskiu. Tuo metu prasidėjus perestroikai vykdavo Maskvos ir Amerikos žurnalistų televiziniai debatai, kuriuos mes suvaidinome. Jis buvo populiarus amerikiečių žurnalistas Filas Donahju. Aš buvau lange, o jis apačioje. O prieš tai buvo 1982, 1984, 1985, 1986 metų istorikų dienos su langų spektakliais, kuriuos 1986 metai uždraudė, bet vis vien keturis kartus įvykę spektakliai liko atmintyje.
Antrojoje interviu dalyje kalbėsimės apie tai, kokie istoriniai išbandymai mūsų kultūrai yra per mažai įvertinti, kodėl Motiejaus Valančiaus portretas turėjo atsidurti ant didesnės, nei dviejų litų kupiūros, taip pat paliesime iš šiandienes peripetijas.