Per Kalėdas skaitykite kartu. Prenumeratai -50%
Išbandyti

Įtraukusis ugdymas: kaip sekasi mokykloms atverti duris ypatingiems vaikams?

Apie 2024 m. rugsėjo 1-ąją kalbėta kaip apie įtraukiojo ugdymo Lietuvos darželiuose ir mokyklose pradžią. Kalbantis su švietimo bendruomene aiškėja, kad nemaža dalis šalies mokyklų jau dešimtmečius yra atviros vaikams su įvairiais poreikiais. Nors daliai švietimo bendruomenės įtraukusis ugdymas ir yra iššūkis, patyrusieji sako, kad jis įveikiamas. Taigi – kaip Lietuvos mokyklų bendruomenėms sekasi? Apie tai kalbamės su Lietuvos įtraukties švietime vadove Sandra Valantiejienė ir Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazijos vadove Vida Šarauskiene.

– Nors Lietuvos švietime įtrauktis vyksta gerokai seniau, yra mokyklų, kurios sako, kad net 50 metų, šią rugsėjo 1ąją užsibrėžėme brūkšnį – nuo dabar įtrauktis oficialiai visuotinė. Ar ką nors pakeitė ši data?

S.V.: Rugsėjo pirmoji jau įvyko, o palyginti su praėjusių ar dar ankstesnių metų rugsėjo pirmosiomis didelio pokyčio lyg ir nėra. Taip, įstatymiškai įsigaliojo nuostata, kad mokyklos privalo priimti kiekvieną vaiką, bet nepamirškime, kad įtrauktis Lietuvoje vyksta ne vienerius metus, ne nuo šios rugsėjo 1 d.

Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Ida Mažutaitienė, Vida Šarauskienė, Sandra Valantiejienė
Skirmantas Lisauskas/ BNS nuotr./Ida Mažutaitienė, Vida Šarauskienė, Sandra Valantiejienė

Net ir prieš nepriklausomybės priėmimą buvo dedama labai daug pastangų, kad tai atsirastų įstatyminiu lygmeniu. Pirmajame Švietimo įstatyme irgi minima įtrauktis, visų vaikų lygios galimybės mokytis kartu.

Esame atviri kiekvienam vaikui, priimame jį tokį, koks jis yra.

– Vida, kaip šių mokslo metų pradžią pasitiko jūsų mokykla? Jūs esate minėjusi, kad jūsų mokykla turi įtraukiojo ugdymo patirties, tai nėra bendruomenei naujiena, bet vis tik – ar pajutote pokyčių?

V.Š.: Pasitikome palyginti ramiai, nes įtrauktis mums tikrai nėra naujiena. Mes priimame visus vaikus, kurie gyvena mūsų aptarnaujamoje teritorijoje, kurie atvyksta mokytis į mūsų mokyklą – nedarome jokios atrankos. Esame atviri kiekvienam vaikui, priimame jį tokį, koks jis yra. Suvokiame, kad visi esame individualūs – ir kiekvienas iš mūsų taip pat. Kokių nors pokyčių nebuvo, net ir procentinė išraiška vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, išliko panaši kaip ankstesniais metais.

– Tik pradėjus kalbėti apie įtrauktį, buvo juntamas išgąstis, jog vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, atsiras labai daug, bendruomenė gal nebus pajėgi susitvarkyti. Kaip yra su tuo skaičiumi?

S.V.: Procentas yra labai nedaug didesnis, bet mes veikiausiai turėtume žiūrėti ir bendrą populiacijos situaciją. Pavyzdžiui, ar tais metais negimė daugiau vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, todėl galbūt ir į mokyklą atėjo daugiau. Bet bendras skaičius įvairių poreikių vaikų, kurie pradėjo lankyti bendrojo ugdymo mokyklas, nėra didelis. Per dešimtmetį procentas išlieka panašus – apie 90 proc. vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, mokosi bendro lavinimo mokyklose.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Įtraukusis ugdymas
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Įtraukusis ugdymas

– Suprantant, kad tobulai įtraukčiai niekada ir niekas nebus pasirengęs, net norvegai, kuriuos laikome pavyzdžiu, pakalbėkime apie pasirengimą. Vienas dažniausiai girdimų argumentų – specialistų stoka. Vida, kaip yra jūsų mokykloje? Ar su tiek, kiek turite, tvarkotės neblogai, ar vis tik reikėtų daugiau?

V.Š.: Mes investavome į tai ne vienerius metus ir šiandien turime stiprią specialistų komandą, kuri dirba, šviečia mokyklos bendruomenę, sistemingai dalinasi žiniomis apie įvairius poreikius. Kiekvienas vaikas yra individualus ir mes konsultuodamiesi su specialistais turime galimybę užtikrinti jam kokybišką ugdymą. Investicijos į specialistus turbūt yra vienas svarbiausių dalykų.

– Sandra, kokių ir kur specialistų labiausiai trūksta?

S.V.: Tų specialistų trūksta kartais visai ne dėl tų priežasčių, kad bendrai trūksta. Jie neateina dirbti į mokyklą kartais dėl visai kitų priežasčių, pavyzdžiui, įstaigos mikroklimato. Iš tiesų tų specialistų tikrai ruošiama ir valstybė skiria didžiulį dėmesį specialiesiems pedagogams, logopedams, yra nacionalinės perkvalifikavimo programos. Kasmet į mokyklas išeina po 100–200 specialistų.

– Kokie šiandien yra didžiausi iššūkiai įgyvendinant įtrauktį mokyklose?

S.V.: Greičiausiai iš pradžių reikėtų dirbti su mūsų visų nuostatomis. Su jomis susiduriu ir savo aplinkoje, ir tuomet, kai važiuoju kalbėtis su savivaldybėmis, su mokyklų vadovais.

Greičiausiai iš pradžių reikėtų dirbti su mūsų visų nuostatomis.

Noriu dar pasakyti, kad įtrauktis yra gerokai platesnė, nei ją suprantame šiandien – tai ir lytiškumo klausimai, migrantai, itin gabūs vaikai. Įtrauktis yra konceptas ir jai neįmanoma būti pasirengus 100 proc., nes tiesiog nežinai, kada ir su kokia problematika susidursi.

– Vida, ką sako jūsų asmeninė darbo mokykloje patirtis? Kur nukreipiant dar daugiau dėmesio būtų galima tikėtis geresnio rezultato?

V.Š.: Neretai tėvai dėl įvairių priežasčių, pvz., dėl visuomenėje nusistovėjusių nuostatų, linkę slėpti ir nepateikti visos informacijos mokyklai apie savo vaiką. Taigi labai svarbu susitarti ir įgauti tą pasitikėjimą. Norėdami vaikui padėti, mes turime turėti kuo daugiau informacijos. Mokykloje turime ir kitataučių, atvykusių iš užsienio, ir vaikų, turinčių ypatingų poreikių, galų gale ir labai gabių vaikų, taigi tik kalbėdamiesi galime padėti jiems sėkmingai integruotis.

Daugiau apie įtraukųjį ugdymą galite sužinoti čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tvarumu garsėjanti kompanija „Reynaers Aluminium“ prisidės prie unikalaus miestelio verslui statybų Kauno LEZ
Reklama
Energija veiksme: kaip Dakaro lenktynininkas valdo stresą ir iššūkius
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas