J.Augutis pasisakė apie algas aukštosiose mokyklose: radikali situacija su neakademiniu personalu

„Negaliu nesutikti su aukštųjų mokyklų profsąjungų reikalavimais didinti universitetų darbuotojų atlyginimus bei mokslo ir studijų finansavimą. Turbūt atėjo metas kuriam laikui atsitraukti nuo mokslinių problemų sprendimo ir spręsti aukštojo mokslo likimo klausimus. Kitu atveju tik pateisinsime pasaulio, kuriame knygos veikia kaip prekės ženklo plėtinys ir iš tikrųjų niekada neskaitomos, viziją – juk jame daug lengviau pritapti“, – trečiadienį feisbuke išdėstė rektorius.

Visas jo komentaras – žemiau:

„Jau gerą dešimtmetį iš aukščiausių vykdomosios valdžios tribūnų bandoma įtikinti visuomenę, jog Lietuvoje – per daug universitetų, per daug studentų, per daug mokyklų. Esame pernelyg išsilavinusių žmonių šalis. Šia teze nuolat prisidengiama, kai akademinės bendruomenės siekia aktualizuoti per mažų atlyginimų klausimą ar atkreipti dėmesį į aukštojo mokslo finansavimo absurdiškumą.

„Kai bus mažiau universitetų, studentų, kils ir atlyginimai“, – buvo argumentuojama jau ne vienerius metus ir pabrėžiama, kad finansavimas mažinamas nebus. Deja, mažėjant studentų krepšelių, mažėjo ir finansavimas. Per beveik dešimtmetį (2010–2019 m.) priimtųjų į universitetus sumažėjo beveik dvigubai: nuo 18 tūkst. iki 10,6 tūkst. pirmakursių. Universitetų liko 9.

„Scanpix“ nuotr./Paskaita

Sumažėjo dėstytojų krūviai ir įvyko, biurokratų naujakalbe tariant, optimizacija. Asignavimai universitetams nuo 2009 m. (be ES struktūrinių fondų) krito apie 30 proc. Vidutinis atlyginimas universitetuose vos prilygsta vidutiniam darbo užmokesčiui Lietuvoje.

Tiesa, pastaraisiais metais Vyriausybė skyrė papildomą finansavimą: 2018 m. akademinio personalo atlyginimai kilo 20 proc., 2019 m. – apie 16 proc. Vėlgi, ne visiems – yra lygesnių už lygius. Lėšos buvo skirstomos atsižvelgiant į studentų, turinčių valstybės finansuojamą vietą, skaičių universitete.

Primenu, kad mokantys už studijas dalyje universitetų sudaro beveik pusę studijuojančių. Nesunku pastebėti, kad pastaruoju metu ir valstybės finansuojamų vietų skaičius ženkliai kilo tik technologijų, informatikos ar inžinerijos mokslo kryptyse. Tad mūsų universitete siekdami kelti dėstytojų atlyginimus iki žadėto dydžio, išlaidų dalį turėjome kompensuoti savo lėšomis.

Pagal vidutinį akademinio personalo atlyginimą Lietuvą aplenkė Kazachstanas, Latvija ir kt. Jau nekalbant apie Estiją.

Darbo rinkoje dėstytojų ir tyrėjų atlyginimai turi būti konkurencingi. Pagal vidutinį akademinio personalo atlyginimą Lietuvą aplenkė Kazachstanas, Latvija ir kt. Jau nekalbant apie Estiją, kur universitetų dėstytojų atlyginimai yra didesni nei vidutinis šalies darbo užmokestis. Pavyzdžiui, Tartu universitete vidutinis profesoriaus atlyginimas yra apie 3000 Eur. Skirtumas kartais.

Neakademinio personalo atlyginimų situacija dar radikalesnė. Šie universitetų darbuotojai skirstant finansavimą yra pamirštami – jų atlyginimų kėlimui lėšų turi ieškoti pačios aukštosios mokyklos. Tuo tarpu suprantame, kad ir neakademinį darbą dirba aukštos kvalifikacijos specialistai, dažnai taip pat turintys mokslo laipsnius.

Negaliu nesutikti su aukštųjų mokyklų profsąjungų reikalavimais didinti universitetų darbuotojų atlyginimus bei mokslo ir studijų finansavimą. Turbūt atėjo metas kuriam laikui atsitraukti nuo mokslinių problemų sprendimo ir spręsti aukštojo mokslo likimo klausimus. Kitu atveju tik pateisinsime pasaulio, kuriame knygos veikia kaip prekės ženklo plėtinys ir iš tikrųjų niekada neskaitomos, viziją – juk jame daug lengviau pritapti.“

Atliepdama į Ilgalaikę viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo strategiją, aukštųjų mokyklų bendruomenė žada protestus ir reikalauja bent 10 proc. didinti kitų metų biudžete numatytas lėšas dėstytojų, mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų algoms. Tai valstybei atsies 16,8 mln. eurų.