– Ministre, kaip jūs jaučiatės?
J.Petrauskienė: Manau, jaučiu didžiulę atsakomybę matydama mokytojų nerimą, matydama sumaištį ir tai, ką trečiadienį aptarėme su profesinėmis sąjungomis. Tikrai iš visų pusių išgirdome konstruktyvių pasiūlymų, kaip tobulinti, kad sistema veiktų, kad nerimas, kuris šiandien yra mokyklose, pasibaigtų.
– Bet už jūsų nestovi niekas. Jūs esate palikta viena kalbėtis su mokytojais. Premjeras Saulius Skvernelis rūpinasi kainomis – jam tai aktualiausia problema. Šiek tiek prezidentūra stojo jums padėti, bet realiai esate viena. Kaip tai atsitiko?
J.Petrauskienė: Etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelio įvedimas, kuris atėjo su nauja mokyklų finansavimo tvarka, sprendimai šiems pokyčiams pirmiausia buvo priimti Seime. Vadinasi, buvo pakankamai palaikymo, kad tokie sprendimai būtų priimti. Nebuvo daug laiko tiems sprendimams įgyvendinti...
– Jaučiatės pavėlavusi su reformomis?
J.Petrauskienė: Jeigu kalbame apie pavėlavimą, tikriausiai reikia klausti daug metų švietime dirbančių.
– Turbūt šimtą kartų išdiskutuota, kad švietimo reforma apskritai pavėlavusi, bet jeigu ją būtumėte pradėjusi iš karto, o ne laukusi šio rudens, kuris jau reiškia pusmetį iki rinkimų, tai būtų visai kitokia retorika ir kitokios nuotaikos.
J.Petrauskienė: Buvo daug pastangų, ir dabar dedama daug pastangų, kad švietimo reforma nevyktų, kad pokyčiai nevyktų. Visada yra sudėtinga, įvairiais lygiais daroma ar klaidų, ar yra nesusipratimų. Kad pokyčiai įvyktų, vertinant pavyzdį estų, kurie situaciją, kokią dabar išgyvename mes, jie išgyveno prieš 5 metus, tas klaidas arba tuos neveikiančius dalykus reikia taisyti.
– Ketvirtadienį suvažiavime bent du nariai iš jus į ministrus delegavusios frakcijos agitavo prieš jus. Tai yra Valerijus Simulikas ir Naglis Puteikis.
J.Petrauskienė: Kiekvienoje frakcijoje yra visaip mąstančių žmonių. Gyvename demokratinėje šalyje, kur žmonės išsako savo nuostatas. Kad politikai naudoja tribūną, matyt, ir savo rinkimų kampanijoms ar populizmui išsakyti, manau, nėra garbinga.
– Ar jaučiate, kad galėtų būti daugiau paramos, pavyzdžiui, iš paties premjero S.Skvernelio, iš frakcijos, tiems dalykams, dėl ko buvo susitarta Seime, nes tai nėra jūsų vienintelės sprendimas?
J.Petrauskienė: Tikrai sprendimai nėra priimami vieno asmens. Kaip ir minėjau, premjeras palaiko vykstančias švietimo reformas. Mato, kiek jos yra sudėtingos, ir, kita vertus, mes norime matuoti tokių pokyčių sėkmę ar nesėkmę praėjus vienam ar dviem mėnesiams.
– Kodėl jūs A.Navickai, pasikvietę ministrę į mokytojų suvažiavimą, dar pasikvietėte ir kitų politikų. Ar taip norėjote sustiprinti spaudimą ministrei?
A.Navickas: Mes pasikvietėme visus – kvietėme ir aukščiausius vadovus, ir premjerą. Jūs labai gerai teigiate, kad ne viena ministrė priima sprendimus. Premjero žodis turbūt bus svarbus, taip pat Seimo narių, kurie tvirtins ir biudžetą, kurie jį keis, darys pataisas dėl įstatymo.
– Ar šie ir valdančiosios frakcijos politikai ketvirtadienį mokytojų suvažiavime kviesti tam, kad būtų rastas dialogas su ministre?
A.Navickas: Jie neša visos frakcijos žinią. Mes tikimės, kad diskusijos vyks visose frakcijose – ir valdančiųjų, kurie sabotavo tarimąsi dvejus metus, jie irgi dabar pradėjo tartis ir taisyti klaidas.
– Kur padarė ministerija ir apskritai ši vyriausybė klaidą? Apie etatinį mokytojų darbo apmokėjimą buvo kalbama jau seniai ir to link buvo einama – tai nebuvo naujiena, bet kai jis buvo įvestas, iš karto kilo didžiulis pasipriešinimas.
A.Navickas: Turbūt esminė problema, kad ministrė nesusitarė, ir reforma buvo įgyvendinta jėga. Mes lygiai prieš metus sakėme, kad bus taip, kaip dabar vyksta švietimo sistemoje. Tai reiškia, kad, nesutarus su mokytojais, negalima daryti pertvarkos. Juk tada ir kyla pasipriešinimas.
– Bet su kitomis profesinėmis sąjungomis ministrė susitarė ir streikuoja tik 73 mokyklos – santykinai tai nėra didelis skaičius. Lietuvoje yra daugiau nei tūkstantis mokyklų, kai kuriose streikuoja po vieną ar du mokytojus. Tai nėra toks masinis judėjimas. Vadinasi, kai kurie mokytojai arba, galima sakyti, dauguma mokytojų vis dėlto pritaria ministerijos veiksmams.
A.Navickas: Visi mokytojai nepritaria šiai sistemai, ir džiaugiuosi, kad yra Audrius Jurgelevičius, kuris jai jau nebepritaria, o pritaria mūsų keliamiems reikalavimams, siūlomoms pataisoms.
– Kokia yra paskutinė naujiena? Ar Jūs pritariate dėl etatinio apmokėjimo ar susitarimo vis dėlto nėra?
A.Jurgelevičius: Susitarimas buvo pasiektas dėl principų, kas buvo numatyta švietimo šakos kolektyvinėje sutartyje, ir mes pozicijos nekeičiame. Mes iš karto prognozavome matydami problemų mastą, mastą reformos, kad bus jos įgyvendinimo problemų, ir šiandien mes matome tiek įgyvendinimo problemų, ir jau per du mėnesius išryškėjo tam tikros įstatymų spragos. Trečiadienį susitikime apie tai buvo kalbama.
– Bet jūs iš principo esate labiau ministerijos pusėje, susitarimo pusėje negu...
A.Jurgelevičius: Kalbėčiau ne apie puses. Aš esu mokytojas ir atstovauju mokytojų interesams. Mano kolegos, pasirašę kolektyvinę sutartį, taip pat atstovauja mokytojams. Tai, kad prie streiko prisidėjo vos 3 proc. mokytojų, rodo, kad didžioji dalis mokytojų supranta šios reformos reikalingumą ir jai pritaria. Nors, be abejo, iš ministerijos tikisi, kad kliuviniai, trūkumai bus taisomi, tuo labiau, kad reformą numatyta įveikti per dvejus metus.
– Ministre, ar įžvelgiate klaidų, kurias padarėte? Nes reforma buvo suplanuota, buvo kalbama, kad tokia strimgalviais priimta reforma turės rimtų problemų – taip ir atsitiko. Kur jūsų pačios klaidos?
J.Petrauskienė: Aš matau, kad yra problemų kalbant apie reformos įgyvendinimą. Nežinau, ar tą galima vadinti klaida, kai kalbame apie tai, kad švietimo sistema yra decentralizuota, ir bet koks įstatymas arba bet kokia taisyklė norint, kad veiktų, visi turime jos laikytis.
Tikriausiai yra įvairių problemų. Yra problemų mokyklų viduje, yra problemų savivaldybių viduje, bet yra, pavyzdžiui, siūlymų, kurie įstatymo lygiu nemanyčiau, kad tai savaime klaida, bet tiesiog tai yra siūlymas mokytojų pamačius, kaip veikia praktikoje, tarkime, didinti laiką, skirtą pasirengti pamokoms. Manau, tai konstruktyvus siūlymas, ir jeigu tai bus sutarta, nes tą protokolą turi pasirašyti visi, tą reikia tobulinti.
– Bet esmė šitos reformos yra tokia: mažėja vaikų – turi būti mažiau mokyklų, turi būti mažiau mokytojų, vadinasi, lieka patys geriausi. Tai nusprendžia mokyklų vadovai. Jūs palikote mokyklų vadovams tą sprendimo teisę. Mokytojai nenori būti atleisti arba nenori būti vadinami prastesniais. Gal jūs tiesiog ir turėjote pasakyti, kad mokytojų yra per daug – gal tokios lyderystės iš Jūsų trūko?
J.Petrauskienė: Etatinio modelio įvedimo tikslas yra padaryti socialiai teisingesnę mokytojų darbo apmokėjimo sistemą. Taip, tai yra susiję ir su mokytojų krūviais. Prieš dvejus metus 6 proc. mokytojų turėjo pilną krūvį, ir, žinoma, negali žmogus uždirbti daug, jeigu nesusidaro galimybė uždirbti. Ne vienoje mokykloje vieną etatą dalijasi 2–3 mokytojai, nes sumažėjo vaikų, ir tai nesudaro prielaidų kelti atlyginimus.
Bet yra kiti tikslai, kuriuos kelia etatinis apmokėjimas, pavyzdžiui, jauniems mokytojams sudaryti patrauklesnes darbo sąlygas, nes ateini į mokyklą neturėdamas nei stažo, nei kvalifikacinės klasės, reiškia, kad tavo atlyginimas yra daugiau negu menkas. Mes kalbame apie kokius 300–400 eurų. Po pirmojo mėnesio, nežinau, ar galima objektyviai pirmojo mėnesio sėkmę matuoti, jauniems mokytojams iki 30 m. amžiaus atlyginimai augo daugiausia. Reiškia, reikia stebėti tendenciją, reikia stebėti lygiai taip pat ir tai, kaip komplektuojame klases.
Nepaisant to, kad vaikų skaičius mažėja, mes negalime nieko nekeisti, tiesiog daryti vis smulkesnes klases ir vis smulkiau dalinti mokytojams atlyginimus. Tai, kad mokytojas turi uždirbti daugiau ir kad mokytojų atlyginimai maži...
– Ir kad mokytojų turi mažėti – taip pat reikia pasakyti.
