Iškiliausi pasaulio mokslininkai praėjusių metų rudenį lietuviui plojo atsistoję. Taip jie reiškė susižavėjimą jaunojo mokslininko įžvalgumu ir užmojais.
Keista, kad iki tol niekam į galvą neatėjo mintis ištirti, kokias bakterijas platina naminės musės. Užtat P.Kavaliauskui įtarimų jos kėlė nuo vaikystės. Vasarodamas pas senelius kaime jis dažnai girdėdavo močiutę kalbant, kad musė – nešvarus padaras. Jo verčiau pasisaugoti. Todėl močiutė marle ar popieriumi uždengdavo maisto produktus, kad, neduokdie, musės nenutūptų ir neropinėtų.
„Ir ligų neužneštų“, – močiutės žodžius prisiminė Povilas. Anuomet šių pastebėjimų jis nesureikšmindavo. Labiau domėjosi vaistais, įvairiaspalviais skysčiais ir chemikalais.
„Tokias priemones tėvai paprastai slepia nuo vaikų, bandydami apsaugoti, kad neišgertų, nesusižeistų ir pan. Mano tėvai chemikalus saugodavo, kad jų be reikalo neišpilstyčiau“, – šypsojosi P.Kavaliauskas.
Eksperimentai su gėlėmis
Įprasti žaislai, be kurių negali tverti nė vienas berniukas, Povilui iš esmės nieko nereiškė. Kaladėlės, konstruktoriai, automobilių modeliai dažniausiai kėlė nuobodulį. Užtat pašmirinėti sandėliukuose, o ypač pasiknisti vaistinėlėje Povilui buvo labai smagu.
Pakeliu akis į lentą ir matau užrašą „Pirmosios vietos laureatas“. Net tai nepadėjo susivokti.
Augalai tapo pirmuoju penkiamečio mokslinių eksperimentų taikiniu. Vandenyje ištirpdytos įvairios tabletės, šlakelis šampūno, lašas valiklio, žiupsnelis skalbimo miltelių – tokiu kokteiliu Povilas lepindavo mamos auginamas gėles. Po to stebėdavo, kaip jos reaguos – ims vešėti ar sudžius ir nuvys.
„Dažniausiai žūdavo“, – prisiminęs pirmuosius bandymus šiek tiek kaltai akis nudelbia Povilas. Aišku, mama pykdavo, bardavosi, tačiau vienturčiui sūnui už išdaigas greitai atleisdavo. Laikui bėgant į jas net nekreipė dėmesio – priėmė kaip neišvengiamybę.
Povilas buvo per mažas, kad stebėjimų rezultatus sąmoningai fiksuotų sąsiuvinyje ar rašytų tyrimų dienoraštį. Eksperimentai prilygo žaidimui.
„Užpildavau ant gėlių savo pagaminto tirpalo ir žiūrėdavau, kas bus. Aha, šiandien dar nenuvyto, dar gyva, vadinasi, rytoj gaus dar vieną dozę“, – šypsojosi P.Kavaliauskas.
Atsivėrė laboratorijos durys
Bėgant metams iš savo mokslinių tyrinėjimų Povilas taip ir neišaugo. Todėl būdamas maždaug dešimties dovanų iš tėvų gavo mikroskopą.
„Mažą. Primityvų. Mėgėjišką“, – lakoniškai savo pirmąjį prietaisą apibūdino Povilas. Tačiau jo užteko, kad tyrinėjimai būtų kryptingesni. Vienu įdomiausių stebėjimo objektų tapo plaukai.
„Pastebėjęs, kad veikiant tam tikroms medžiagoms mėginiams kas nors pasidarydavo, žinių apie tai ieškodavau knygose arba paklausinėdavau tėvų, mokytojų. Internetas į mano gyvenimą atėjo gana vėlai“, – pasakoja Povilas.
Keturiolikos jo žvilgsnis nukrypo į muses. Prisiminęs močiutės pasakojimus jaunuolis nusprendė išsiaiškinti, o kokias gi ligas jos vis dėlto perneša?
Pagavęs musę Povilas įdėdavo ją į mėgintuvėlį ir užšaldydavo – kad mikrobai nesidaugintų.
Sukaupęs pakankamai mėginių ir iškėlęs hipotezę, kad vabzdys gali būti infekcinių ligų nešėjas, jis nepabūgo įžvalgomis pasidalyti su patyrusiais mikrobiologijos mokslininkais.
Paauglio žinios jiems pasirodė gilesnės nei antro ar trečio kurso studentų – ambicingam keturiolikmečiui atsivėrė tikros laboratorijos durys.
Mirtinas musės pėdsakas
Kazlų Rūdos savivaldybėje, Jūrės miestelyje, gyvenantis Povilas kas rytą keliaudavo į Kauno S.Dariaus ir S.Girėno gimnaziją. Po pamokų skubėdavo ne namo, ne į kokius nors būrelius ar pasisėdėjimus su draugais, bet į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Mikrobiologijos katedrą.
Laboratorijoje tyrinėdamas muses jaunuolis praleisdavo valandų valandas.
„Su darbo vadove dr. Rita Plančiūniene sukūrėme unikalią metodiką, kaip iš musių organizmo išskirti bakterijas. Musė mėgintuvėlyje užpilama specialiu tirpalu ir laikoma tam tikrą laiką. Tokiu būdu ji mechaniškai suardoma, o ant tam tikrų terpių veisiasi bakterijos“, – darbo specifiką kuo suprantamiau stengėsi apibūdinti jaunasis mokslininkas.
Tai buvo ne molekulinė, bet aukščiausio lygio kulinarija. Valgėme iš be galo senų ir prabangių indų. Įrankiai – gryno aukso.
Metodika pasirodė esanti veiksminga. Paaiškėjo, kad net palyginti vėsaus klimato šalyse musės gali platinti žmogui pavojingas ligas – sukelti dizenteriją ar salmoneliozę.
„Ir, svarbiausia, tyrimai parodė, kad jos gali pernešti XXI a. rykštę – vaistams nepasiduodančias bakterijas. Ši problema ypač opi Afrikoje, kur dėl karščio bakterijos dauginasi labai sparčiai“, – atkreipė dėmesį Povilas.
Musių platinamos bakterijos itin pavojingos onkologiniams ligoniams: po chemoterapijos jų organizmas taip nusilpsta, kad imunitetas nesugeba atremti net menkiausio užkrato. Todėl ant puodelio, iš kurio geria ligonis, nutūpusi musė gali tapti paciento žudike.
Pripažinimas apstulbino
Ketverius metus iš eilės su savo moksliniu darbu Povilas dalyvaudavo Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso nacionaliniame etape. Visada patekdavo tarp laureatų, tačiau atstovauti Lietuvai tarptautiniu lygiu buvo išsiųstas tik pernai.
„Kai tam pribrendo ir pats Povilas, ir jo darbas“, – sakė Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centro Renginių organizavimo skyriaus vedėjas Jonas Karolis.
Išgirdęs, kad bus siunčiamas į Helsinkį, Povilas sutriko ir ėmė kuklintis. Manė, kad jo darbas per silpnas rungtis su viso pasaulinio jaunųjų mokslininkų tyrimais. Konkurse dalyvavo daugiau nei šimtas tyrėjų nuo Rusijos iki JAV. Nors konkursą organizuoja ES, svečio teisėmis jame gali dalyvauti ir sąjungai nepriklausančių valstybių atstovai.
„Maniau, kad mano darbas – eilinis. Geriausiu atveju tikėjausi paskatinamojo prizo. Kai ištarė mano vardą, buvau priblokštas, nesupratau, kas vyksta. Pakeliu akis į lentą ir matau užrašą „Pirmosios vietos laureatas“. Net tai nepadėjo susivokti“, – žiūrėdamas į jam plojančius garsiausius viso pasaulio mokslininkus žadą buvo praradęs Povilas.
Nustatęs atsparių antibiotikams bakterijų paplitimo dažnį įvairiuose šalies ekologiniuose arealuose vaikinas gavo 7 tūkst. eurų (per 24 tūkst. litų) premiją. Taip pat – keliones į tarptautinį Stokholmo jaunųjų mokslininkų forumą, Nobelio premijos laureatų apdovanojimų ceremonijos savaitę ir šiais metais vyksiantį tarptautinį Londono jaunųjų mokslininkų forumą.
Griežto etiketo pamokos
Nobelio premijos laureatų apdovanojimų ceremoniją ir po jos vykusią iškilmingą vakarienę Povilas vadina vienu ryškiausių ir įsimintiniausių gyvenimo įvykių.
Stokholmo miesto rotušėje rinkosi karaliai, Nobelio premijos laureatai, svarbiausi pasaulio asmenys, tarptautinių organizacijų vadovai. Povilas buvo vienintelis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visų trijų Baltijos valstybių.
Tokio masto renginio aprangos kodas ir etiketas – be galo griežtas. P.Kavaliauskas dvi dienas klausėsi paskaitų, pradedant tuo, kaip apsirengti ir įeiti į pokylio salę, baigiant reikalavimais vakarienei ir valso šokiui.
Frakas – vienintelis tokiai progai tinkantis drabužis. Jį Povilas nuomojosi iš geriausių Stokholmo frakininkų. „Kadangi tuo metu vyksta Nobelių teikimo savaitė, aiškinti, kokiai progai prireikė tokio drabužio, nereikia“, – šypsojosi Povilas, frakui atseikėjęs 300 eurų.
Įrankiai – gryno aukso
Įeiti į pokylio salę galima tik po to, kai į ją įžengia ir prie stalo atsisėda karališkoji šeima. Pradėti valgyti – irgi tik po to, kai savo lėkštę paliečia karalius.
„Tai buvo ne molekulinė, bet aukščiausio lygio kulinarija. Valgėme iš be galo senų ir prabangių indų. Įrankiai – gryno aukso“, – įspūdžiais dalijosi Povilas.
Mano sritis kaip minkšta lazda – ją galima laužti į visas puses. Noriu dirbti su tuo, kas turėtų realią naudą pacientui. Esu praktikas, ne teoretikas.
Po trijų patiekalų vakarienės svečiai buvo pakviesti į šokių salę. Pagal etiketą kviesti šokti Povilas turėjo jam iš dešinės sėdinčią damą. Valso žingsnelius aštuoniolikmetis buvo išmokęs šokių būrelyje vaikystėje, todėl per pamoką Stokholme tereikėjo juos prisiminti ir patobulinti techniką.
Po tris valandas trukusio oficialaus pokylio veiksmas persikėlė į neformalų vakarėlį Stokholmo universitete. Jame Povilas šėlo iki 5 val. ryto.
„Tai neformalus, bet prestižinis renginys su tūkstančiu kviestinių svečių. Negalėjau nepasinaudoti proga“, – juokėsi Povilas ir prasitarė esąs ne toks jau santūrus vaikinas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ką jau ką, bet linksmintis jis moka.
Užsienis – tik stažuotėms
„Nebijokite tarptautinio konkurso – jam pateikiami darbai labai įvairūs, pradedant molinių indų įtaka augalų dygimui, baigiant sudėtingiausiais genetiniais tyrimais“, – jaunuosius kolegas, tapusius nacionalinio konkurso laureatais, drąsino P.Kavaliauskas, šiemet jau buvęs konkurso vertinimo komisijos nariu.
Nors įvertintas tarptautinėje arenoje, jis dar turi ką veikti Lietuvoje. Ant nosies abitūros egzaminai. Juos būtina išlaikyti taip, kad balų užtektų įstoti į Vilniaus universitetą studijuoti molekulinę biologiją.
„Mano sritis kaip minkšta lazda – ją galima laužti į visas puses, – įsitikinęs Povilas. – Noriu dirbti su tuo, kas turėtų realią naudą pacientui. Esu praktikas, ne teoretikas.“
Bent jau bakalauro studijas jis planuoja Lietuvoje. Užsienis vilioja stažuotėms. „Žinau, kad renkuosi sritį, kur rezultatų per dieną nebus. Jų gali nebūti ir po kelerių metų. Reikia kantrybės ir labai daug darbo. Tačiau esu tam pasiryžęs. Jaučiuosi įvertintas, o tai motyvuoja ir toliau žengti pirmyn“, – tarsi jau seniai būtų suaugęs dėsto aštuoniolikmetis.
