Šiemet dekoratyvinės plastikos medžio šakos studijas baigęs P.Malickas kelis mėnesius gyveno gamtos prieglobstyje – Jonavos miškų urėdijoje, kur kūrė baigiamąjį meninį projektą „Žvaigdžių link“.
Aukštos taburetės simbolizuoja svajonės siekimą, lipimą aukštyn ir trumpą stabtelėjimą poilsiui. Kodėl taburetės? Todėl, kad siekimas niekada nėra lengvas ir patogus, kaip patogu, pavyzdžiui, yra sėdėti ant minkštos kėdės,“ – pagrindinę kūrinių idėją paaiškino P.Malickas
Jaunasis menininkas net neįtarė, kad monumentalios skulptūros, siekiančios daugiau kaip 3 metrus ir pastatytos urėdijos medelyne, bus įvertintos ne tik profesinio bakalauro kvalifikaciniu laipsniu. Skulptoriaus Juozo Zikaro vardo premiją – 1000 litų gavęs – P.Malickas teigė nesitikėjęs apdovanojimų: tiesiog tašė, skaptavo ąžuolą ir norėjo kuo geriau įgyvendinti savo sumanymą. „Aukštos taburetės simbolizuoja svajonės siekimą, lipimą aukštyn ir trumpą stabtelėjimą poilsiui. Kodėl taburetės? Todėl, kad siekimas niekada nėra lengvas ir patogus, kaip patogu, pavyzdžiui, yra sėdėti ant minkštos kėdės,“ – pagrindinę kūrinių idėją paaiškino P.Malickas, estetiką įžvelgiantis paprastume. Studento sėkme džiaugiasi ir jo darbo vadovas Linas Heningas.
 |
| Kauno kolegijos nuotr./P.Malicko sukurtos kūrinys |
Tradicija paskatinti jaunuosius menininkus atsirado dar 1996 metais, kai Aldona Zikarienė ir Eglė Zakaraitė įsteigė J.Zikaro premiją, skirtą apdovanoti gabiausius studentus. Juozas Zikaras – vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius, gimęs XIX a. pab. Nuo 1928 m. dėstė Kauno tuometinėje meno mokykloje, vadovavo skulptūros studijai. Žymiausi J. Zikaro darbai puikiai žinomi kauniečiams ir miesto svečiams – Kauno karo muziejaus sodelyje pastatytas jo sukurtas paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, dekoratyvinės skulptūros „Laisvė“, „Knygnešys“, paminkliniai biustai. Jo skulptūrinėmis kompozicijomis papuošti pastatai miesto centre. J.Zikaras kūrė bareljefus, Lietuvos Respublikos monetų modelius, 1928 metų Nepriklausomybės medalį ir kt.
Nuo šių metų teikiama dar viena vardinė premija
Antrąją, Vaclovo Rato-Rataiskio vardo premiją laimėjo keramikė Kristina Paulauskaitė, dekoratyvinės plastikos studijų programos absolventė, sukūrusi įspūdingą instaliaciją „Laiko žymės“. Čia tarsi stikliniame narve įkalintas žmogaus kūnas išryškina laiko poveikį ir gyvenimo trapumą. Studentei vadovavo Konstancija Dzimidavičienė, puikiai vertinanti technologinį sprendimą jungti tradicinės keramiką ir stiklą.
Vaclovo Rato- Rataiskio premija įsteigta tiktai šiemet. Iniciatyvą apdovanoti jaunuosius menininkus parodė grafiko dukra Ramona Rata-Zakarevičienė su vyru Ramučiu A.Zakarevičiumi. Vaclovas Ratas-Rataiskis – dailininkas, grafikas pedagogas, meno paslapčių mokęsis ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje. Už Maironio baladės „Jūratė ir Kastytis“ iliustracijas Paryžiaus pasaulinėje parodoje „Menas ir technika moderniajame gyvenime“ V.Rataiskis buvo apdovanotas Garbės prizu - Prix de’Honneur. 1944 m. V.Rataiskis pasitraukė į Vokietiją. Jis gilino studijas Berlyne ir Drezdene, Tarptautinėje meno akademijoje Miunchene skaitė paskaitas, vėliau V.Rataiskis atsidūrė Australijoje. Čia jis subūrė lietuvių dailininkus, buvo vienas Sidnio grafikų draugijos kūrėjų, priklausė Šiuolaikinio meno draugijai. Rato kūrybos palikimas saugomas Australijoje, JAV (Čikagos, Vašingtono, Los Andželo), Vokietijos, Lietuvos muziejuose ir privačiose galerijose.
Iš viso į J.Zikaro ir V.Rato-Rataiskio premijas pretendavo aštuoni geriausi Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto studentų baigiamieji darbai. Nugalėtojus išrinko premijų skyrimo komisija.
Geriausius šiuos ir kitus Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto studentų kūrinius iki pat rugsėjo galima apžiūrėti Vienožinskio menų fakulteto kamerinės salės galerijoje, esančioje ant Pelėdų kalno (A.Mackevičiaus g. 27).
