Visa tai nesvetima Klaipėdos universiteto menų fakulteto pirmakursiams Ričardui Bartašiui (režisūra ir vaidyba) ir Aivai Krupelytei (režisūra), kurie mielai sutiko papasakoti apie savo dienotvarkę ir ateitį.
-Menas Lietuvoje nepasižymi populiarumu, o kultūra dažnai atrodo pamiršta, tačiau jums tai nesutrukdė. Kaip kilo noras pasirinkti būtent tokias studijas?
Aiva: Lankiau Joniškio vaikų ir jaunimo teatrą „Bendraamžiai“, ten atradau tai, ko visada ieškojau. Man nesisekė mokykloje, pamokose, bet teatre galėjau būti savimi. Man pasakojo, kad jau būdama dviejų metų pasakiau: „Aš būsiu režisierė.“ Nepaisant to, mama priešinosi režisūros pasirinkimui, bet galiausiai prieš pat važiuojant į stojamuosius pasakė: „Na gerai, įstok.“
Ričardas: Prieš aštuonerius metus pradėjau lankyti mėgėjų teatrą Kuršėnų miesto kultūros centre „Ikaras“. Teatro bacila po truputį valdė valdė ir užvaldė. Nusprendžiau, kad nieko kito dirbi aš negaliu. Be šito aš neįsivaizduoju savo gyvenimo ir viskas. Tada po truputi pradėjau ruoštis stojamiesiems, užpildžiau paraiškas ir įstojau.
-Gal galite plačiau papasakoti apie stojamuosius?
Aiva: O siaube... Pamenu, buvo taip baisu! Pirmasis turas vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, koridoriuje buvome gal trys šimtai žmonių. Sėdime ir jaučiasi kaip baimė tiesiog tvyro ore...
Ričardas: Tarsi karo laukas. Ir kas ką daro: vienas dainuoja, kitas šoka, trečias žodžius kartojasi. Visi išsirikiavę grupelėmis, jos pinasi tarpusavyje ir pas visus akyse tokia baimė. Pasižiūri ir...(giliai atsidūsta).
-Smalsu, ko jūsų klausė, ką liepė padaryti? Juk turėjo išrinkti pačius geriausius.
Aiva: Aš dainavau, prozą skaičiau, eilėraštį sakiau, po to atsakinėjau į klausimus. Gerai atsimenu, kai manęs paklausė: „Kodėl noriu būti režisiere?“ Atsakiau: „Nenoriu, kad mane valdytų. Noriu valdyti kitus.“ Labai prajuokinau komisiją.
Ričardas: Buvo apie dešimt komisijos narių, jie dažnai keitėsi: vieni išeidavo, kiti pareidavo. Atidariau duris ir visi prisiminimai ties tuo baigiasi. Jie grįžo tik tada, kai išėjau ir kritau ant žemės visas drebantis. Atrodo, žiūri į kitus laukiančius, tačiau nieko nesupranti ir negali net žodžio pasakyti. Nesupratau, kas vyksta gal penkias minutes, po to pamažu viską atleido, bet visa atmintis liko tarsi ištrinta.
Aiva: Kaltas stresas, vis dėlto sprendžiamas žmonių likimas.
-Ričardai, vis dėlto stojamuosiuose pasirinkai ne Klaipėdą, o Šiaulius. Kas lėmė tavo apsisprendimą?
Ričardas: Tai toks tarpas, tarsi „fail‘as“. Nenoriu apie tai net kalbėti, tiesiog tai buvo mano neapgalvotas apsisprendimas. Estrados meno specialybę aš buvau pasirinkęs kaip labai atsarginį variantą, bet viskas taip susiklostė, kad visgi jis atsidūrė pirmoje vietoje. Nenoriu apie tai kalbėti.
Na, o į Klaipėdą aš jau labai seniai norėjau. Vilnius toks miestas, kuris manęs net netraukia, o Klaipėda miela ir jauki. Be to, jūra! Tiesa, į tai pastūmėjo bičiulis, kuris sakė: „Nebūk kvailas, stok į Klaipėdos univetsitetą, juk visada to norėjai“. Pasakė padrąsinamus žodžius ir to užteko. Be to, girdėjau, kad čia dirba geri ir reiklūs dėstytojai, o ir kurso draugai, susipažinus, pasirodė labai darbingi.
-Dabar abu įstojote, mokotės ir, matau, džiaugiatės tuo. Gal galėtumėte ir mus supažindinti su studijomis, kas sudaro jūsų dienotvarkę?
Aiva: Iš teorinių paskaitų teturime anglų kalbą, dramos istoriją ir psichologiją.
Ričardas: Per jas net nenusėdime ramiai, nes pripratome prie praktikos paskaitų.
Aiva: Mokomės ir dainavimą, scenos kalbą, judesį: stovime ant galvų, žongliruojame.Daugiausiai yra specialybės paskaitų: režisūros ir vaidybos.
Ričardas: Pats turi dirbti kaip režisierius ir tave pasiima kaip aktorių kiti režisieriai. Tu esi ir tas ir tas. Ugdo abu dalykus.
Aiva: Šį dalyką dėsto magistrantės Greta ir Justina. Greta informuoja režisūros klausimais, o Justina vaidybos klausimais.
Ričardas: Jos nėra visiškai tiksliai susiskirsčiusios. Kartais net paskaitas veda kartu.
Aiva: O Gytis Padegimas dabar labai užsiėmęs, Kauno dramos teatre stato jubiliejinį spektaklį, šį savaitgalį rodys premjerą. Žadėjo grįžti kitą savaitę.
Ričardas: Mes tikim, jis grįš.
-Kas studijuojant labiausiai patinka?
Aiva: Man iš viso patinka ši specialybė, nes viskas vyksta laisvai. Yra disciplina, bet draugiška. Jaučiamas ryšys, ne tai, kad aš duodu medžiagą, jūs ją išsistudijuojat, o viskas vyksta bendraujant. Tas pats ir su grupės draugais. Kiekvieną dieną mes praleidžiam kartu apie dvylika valandų. Džiaugėmės ir pykstamės kartu, bet esame tarsi šeima. Tiesa pasakius, aš net su šeima tiek laiko nepraleidžiu...
Ričardas: Atsibosta, bet negali be jų gyventi. Užknisa, bet tuo pačiu ir myli.
-Bene baisiausia režisieriui netekti įkvėpimo. Iš kur jums kyla idėjos?
Ričardas: Iš realaus gyvenimo. Netgi gauname tokias užduotis: sėdėti autobuse ir stebėti. Nereikia važiuoti keleto valandų ar lįsti į žmogaus gyvenimą, tiesiog pasiimi sąsiuvinį, rašiklį ir kuri: ką jis galėtų gyvenime dirbti, kiek uždirbti...
Aiva: Labai daug ką gali pasakyti apie kiekvieną žmogų vos jį pamačius. O dabar mes jaunieji režisieriai tiesiog turime kuo daugiau dėti į save: eiti, žiūrėti, matyti, stebėti. Kuo daugiau turėsim informacijos tuo geriau galėsim dirbi ir kurti.
Ričardas: Arba iš atsiminimų, vaikystės. Galima tai pateikti tiek dramos, tiek komedijos žanre. Mokyklos temos, lyderiai, kiti moksleiviai... Analizuoji ir turi.
 |
| R.Juozapaitytės nuotr./Būsimieji režisieriai - Ričardas ir Aiva. |
Aiva: Viena kurso draugė pasakė, kad negalima statyti iš atsiminimų, nes jie kažkada baigsis ir nebeturėsi idėjų. Bet ei, gyvenimas juk nestovi vietoje! Net bendrabutyje gali prisigalvoti visokių nesąmonių ir tau vėl kils įkvėpimas. Tarkim, mes su kurso draugėm apsirengėme juodai, užsidėjome pėdkelnes ant galvos ir apsimetėme nindzėmis. Prisigalvoti juk galima visko.
Ričardas: Ir šiaip liepiama skaityti literatūros, vaikiškų pasakų, o tai lavina fantaziją ir vaizduotę.
Aiva: Ir galų gale, juk aktoriai taip pat nesėdi ir nesako: na gerai... Jie irgi turi idėjų, tai taip ir vyksta kūrybinis darbas.
Ričardas: Ir komandinis. Nėra taip, kad režisierius atsistoja ir susako viską: ką, kur ir kada daryti. Aktoriai, režisieriai, scenografai – visi jie dirba bendrai.
-Prabilote apie bendrystę, galbūt žadate jos laikytis ir ateityje. O gal žadate mokytis toliau ar eiti dirbti: vaidinti, režisuoti?
Aiva: Aš noriu dirbti su vaikais. Noriu juos užkrėsti ta pačia bacila. Galbūt sukurti savo teatrą arba dirbti su grupės draugais.
Ričardas: Jei viskas gerai, mane čia dar matysite. Mąstau apie režisūros magistrą, nes po dviejų metų, manau, specializuosiuosi į vaidybą, o tada kibsiu į režisūrą. Galėčiau ir norėčiau dirbti su renginiais, gal kokiam profesionaliame teatre dirbti aktoriumi, o jei režisieriumi, tai tik mėgėjų teatre. Gal netgi žadu grįžti į Kuršėnus į tą patį „Ikarą“. Pagyvensim pamatysim.
-Ką patartumėte moksleiviams, kurie dvejoja ar rinktis režisūrą, ar vaidybą, o gal teisę ar mediciną?
Ričardas: Aš siūlyčiau gerai pagalvoti. Kaip man vienas pažįstamas buvo pasakęs: „Jeigu tu be šito negali gyventi, tik tokiu atveju čia stok.“ Jeigu tu dvejoji tarp kažko kito– ne. Tu be teatro turi negalėti gyventi.
Aiva: Tai labiau idėjinis darbas. Tu negali būti materialistas, nes materialinės naudos tu beveik niekada nesulauksi. Tu dirbi, sieki rezultato ir gauni padėką: žmonių šypsenas ir žodžius „ačiū“. Jeigu tu to nori, eik. Jei puoselėji kitas vertybes, net nevark bandyti.
-Bene populiariausiai dabar skamba ACTA (tarptautinė prekybos sutartis, ginanti intelektinę nuosavybę). Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Ričardas: Aš iš dalies būčiau „už“. Tai turėtų liesti daugiau kino atstovus, taip pat tuos, kurie leidžia plokšteles, nes teatro „neišpyratausi“ niekaip. Bet aš palaikau, nors abejoju, ar tai padės apginti menininkus.
-Ar turite savo siekiamus idealus: menininkus, režisierius, aktorius, spektaklius?
Ričardas: Tas, kurio pėdom galbūt norėčiau sekti, būtų aktorius, banalokai nuskambės, bet labai dievinu, mėgstu, myliu – Vytautą Šapranauską. Jis gal būtų panašiausias, bet ta komercija ir televizija neigiamai jį veikia.
Aiva: Vienintelis pliusas Šapranausko tas, kad televizijoje plakasi daug metų, bet vis nepamiršta dramos teatro, bet geras tikras aktorius niekad neis į televiziją.
-Tačiau ar būtent televizija kartais nesuteikia daugiau populiarumo teatrui? Buvo imtasi iniciatyvos ir per televiziją imta rodyti spektaklius, ar tam pritariate?
Aiva: Tai tas pats, kaip ledus valgyti per stiklą.
Ričardas: Arba uogienę per stiklainį laižyti.
Aiva: Atmosferos visiškai neatskleidžia. Žmogų daug sunkiau paliesti, kai jis žiūri filmuotą medžiagą. Teatre viskas yra čia ir dabar. Taip ir turi likti.
-Vis dėlto tikri lietuviai neskuba eiti į naujausius spektaklius, nelabai noriai domisi ir kultūros naujienomis... Ko norėtumėte palinkėti dabartinei visuomenei, kad padėtumėte ištaisyti šią klaidą?
Ričardas: Aš norėčiau palinkėti sugebėti atskirti tikrumą nuo visiško kičo. Siūlyčiau atsiriboti nuo televizijos ir bent valandą jį išjungti. Tuo metu nueiti į teatrą, bet ne į tokį, į kur visi eina, bet į tą į kurį galbūt niekas neina, kur spektakliai statomi ne dėl to, kad kažkas ateitų, pasijuoktų ir išeitų, o jaustų ir suprastų. Televizorius gal geras dalykas, tačiau reikia mokėti atsirinkti, ką žiūrėti. Filtruokite visą medžiagą.
Aiva: Atrasti viską kas naudinga ir prasminga. Skaityti daug knygų, klausyti geros muzikos, dažniau vaikščioti į teatrą.
