„Mano mama dirba mokytoja vienoje Vilniuje esančioje profesinėje mokykloje, tad jau nuo 4 metų „maliausi“ šioje aplinkoje. Juokauju, kad profesinėje mokykloje apsilankiau anksčiau, nei pradinėje“, – prisiminė 37 metų P.Kriaunevičius.
Po mokyklos Paulius mokytoju neketino tapti: „Klausimų, kur studijuoti man nekilo. Visuomet norėjau mokytis vieną iš inžinerinių specialybių. Kuomet po 8 klasės mokykloje jau reikėjo galvoti, kuriuos dalykus toliau mokytis sustiprintai, direktoriui uždaviau klausimą: ką gi man rinktis jei noriu studijuoti architektūrą ar statybos inžinerijos studijas?“, – sakė P.Kriaunevičius.
Taip Vilniaus Gedimino technikos universitete (dabar „Vilnius Tech“) Paulius įgijo statybos inžinerijos magistrą ir penkiolika metų dirbo statybos inžinieriumi.
„Ši profesija manęs nepaleidžia, visur trūksta dirbančių žmonių, tad šiek tiek toje srityje darbuojuosi iki šiol. Nors žinojau, kad sėdėti „ant dviejų kėdžių“ nepavyks, tačiau po tiek metų norėjosi permainų“, – teigė P.Kriaunevičius.
Įsigytas robotukas lėmė pokyčius
Pagrindinis impulsas, paskatinęs Paulių nerti į „neišbandytus vandenis“, buvo prieš ketverius metus įsigytas robotukas.
„Nusipirkau robotuką, kurį reikia pačiam surinkti ir suprogramuoti. Surinkti surinkau, bet programuoti sekėsi sunkiai. Net pyktelėjau ant savęs, kad nepavyko. Tuomet pradėjau ieškoti, kurgi galėčiau pasimokyti programavimo. Žinoma, tai buvo tik hobis, ir minčių apie darbo krypties keitimą tikrai tuo metu dar neturėjau, tačiau per užsispyrimą atsidūriau Vilniaus technologijų ir inžinerijos mokymo centre (TECHIN)“, – pasakojo P.Kriaunevičius.
Pasak Pauliaus, mankšta smegenims mokantis bet kokius naujus dalykus yra reikalinga, ar tai būtų programavimas, ar kalbų mokymasis: „Sukantis rutinoje, daug procesų kartojasi, problemų sprendimai tampa panašūs, smegenys kiek sustabarėja. Tad neužsisėdėti padėjo ir olandų kalbos pamokos, ir vėliau pasirinkti mechatronikos kursai profesinio mokymo centre“.
Rinkosi tarp elektronikos ir mechatronikos
Esu nebe jaunuolis, tad norėjosi nenutolti ir nuo inžinerijos, ir patenkinti smalsumą, kaip gi veikia programavimo procesai. Šie įgūdžiai ir statybų sektoriuje reikalingi. Iš pradžių galvojau apie elektriko specialybę, tačiau mechatronika pasirodė įdomiau, nes susideda iš platesnio sričių spektro – nuo mechanikos, elektronikos, iki kompiuterių valdymo. Taip per dvejus metus, besimokydamas vakarais TECHIN, įgijau naują profesiją“, – savo pasirinkimais dalinosi P.Kriaunevičius.
Pasak Pauliaus, tarp naujųjų kurso draugų netikėta buvo sutikti ir dukros „klasiokės“ tėtį, kuris atėjo mokytis norėdamas pakeisti profesiją: „Vieną vakarą susitikome dukrų klasės tėvų susirinkime, o kitą dieną paaiškėjo, kad patys būsime „klasiokai“.
„Mechatronika populiarėja. Prieš studijuojant visokių mitų buvau prisiklausęs: kad tai juodadarbių specialybė, monotoniška, kad nebus darbo – o viskas iš tiesų yra priešingai.
Į gamybines įmones dažnai priima net nebaigus mokslų – specialistų tikrai trūksta, tad pradėti galima nuo žemiausio laiptelio bei kilti aukštyn ir valdyti sudėtingesnius įrenginius ir robotus. Daugiausia tai darbas su įrenginiais, konvejeriais, liftais, robotais ir jų priežiūra, tad galima dirbti ir medicinos, ir maisto ar kitų pramonės šakų įmonėse“, – pasakojo P.Kriaunevičius.
Daugiausia tai darbas su įrenginiais, konvejeriais, liftais, robotais ir jų priežiūra, tad galima dirbti ir medicinos, ir maisto ar kitų pramonės šakų įmonėse.
Paulius juokauja, kad, matyt jis buvo gan „sunkus“ mokinys: „Klausimų dėstytojams užduodavau tikrai daug. Jei ką užsibrėžiu, einu iki galo, o kadangi atėjau mokytis turėdamas nemažai inžinerinio darbo patirties, tad ir klausimų turėjau kur kas daugiau, nei kiti kolegos.
Save galėčiau pavadinti smalsiu nenuorama. Man įvairių situacijų sprendimas yra ne tik noras sužinoti kažką naujo, bet ir labai gera mankšta smegenims, tad prašydavau papildomų užduočių“, – sakė Paulius.
Būtent šio savybės ir atvirumas Paulių ir pastūmėjo tapti mokytoju.
Mokinys tapo mokytoju
„Pabaigus mechatronikos studijas, sukonstravau ir suprogramavau jau ne vieną robotuką namuose, tačiau supratau, kad turimas žinias norėčiau perduoti būsimiems mokiniams. Kadangi vis dar dirbau statybų inžinieriumi, noras mokyti nebuvo paremtas finansiniais motyvais. Tiesiog norėjosi įprasminti savo įgytas žinias.
Mokytoju Paulius pradėjo dirbti ne iš karto. Vieną dieną pamatęs darbo skelbimą tame pačiame mokymo centre, kur ir baigė mechatroniką, nusprendė dalyvauti konkurse.
„Kadangi TECHIN jau pažinojau iš vidaus, nors tik kaip mokinys, visgi tai leido suprasti, koks darbas lauktų“, – prisiminė pasirinkimo kelią P.Kriaunevičius.
Darbą Paulius gavo, tad praėjus vieneriems mokslo metams šios krypties neišsižadės.
„Akys tikrai dega, mokiniai neišgąsdino, teko papildomai ir pačiam nemažai ruoštis prieš pradedant dirbti. Dėstau tam tikrus mechatronikos elementus, braižybą – apie tai galiu kalbėti net pakeltas vidury nakties, nes patirties dirbdamas tikrai įgijau daug. O tam tikrus teorinius ir pedagogikos elementus ir toliau gilinu. Jaučiu atgalinį ryšį iš mokinių – tad suprantu, kad pasirinkimas taiklus“, – sakė P.Kriaunevičius.
Jaunas mokytojas turi patarimą ir jaunajai kartai: „Norint nenusivilti po pirmo mėnesio, reiktų nepasikliauti vien specialybės pavadinimu, bet atidžiau pažvelgti, kas po tuo slepiasi, peržvelgti mokymo programą, išsinagrinėti, ko bus mokomasi. Svarbiausia – nebijoti rinktis tai, kas patinka“.
