Natūralų vaikų susidomėjimą aplinka puikiai padeda realizuoti saugomose teritorijose prie kai kurių nacionalinių ir regioninių parkų veikiančios gamtos mokyklos, kuriose ne tik supažindinama su mus supančia gamta, bet ir mokoma ją gerbti bei tausoti. Juk Lietuvoje turime net 371 draustinį, 515 gamtos paveldo objektų, iš kurių 157 yra gamtos paminklai, 30 regioninių parkų, 5 nacionalinius parkus, 6 rezervatus ir 6 gamtos mokyklas. Kai tokios mažos šalies teritorijoje slypi tiek lobių, svarbu nuo mažens mokytis gamtoje elgtis labai atsakingai.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kuruojanti Jaunųjų miško bičiulių būrelius (JMB), aktyviausius jų dalyvius iš Anykščių, Raseinių, Švenčionių rajonų pakvietė į jau tradicija tapusias stovyklas „Mūsų žalioji vasara“. Norintys patekti į visų labai mėgstamas nemokamas pažintines gamtos stovyklas dalyvavo pavasarį vykusiame konkurse „Miško draugas“, kur reikėjo savo darbais įrodyti, kad tikrai esi miško bičiulis.
Konkurse laimėję jaunieji miškininkai šiemet stovyklavo Varnių, Kauno marių, Sirvėtos ir Žagarės regioninių parkų gamtos mokyklose, kur sėmėsi žinių apie Lietuvos gamtos perlus – draustinius, rezervatus ir parkus. Miškus išvaikščioję ir pelkes išbraidę vaikai namo parsivežė ne tik pažintį su daugybe jų gyventojų, bet ir tarpusavyje užsimezgusias naujas draugystes.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovės Dianos Rakauskaitės, smagu, kad saugomų teritorijų gamtos mokyklose šią vasarą stovyklavo daugiau kaip šimtas jaunųjų miško bičiulių, prasminga, kad jie susipažino ne tik su miške vykdomomis veiklomis, bet pažino retas ir saugomas rūšis, regioninių parkų vertybes bei suprato, kodėl jas reikia saugoti.
Vaikai atranda, kad gamtoje gali būti įdomiau nei internete
„Šių stovyklų tikslas – išmokti tyliai būti gamtoje ir geriau ją pažinti. Vaikams labiausiai patinka naktiniai žygiai ir tai, ką galima patirti. Eiti, paliesti, paspausti, paimti, palaikyti. Tad mes tiesiog vaikščiodami mišku susipažįstame su medžiais, kitais augalais, pakeliui pagauname varlę, pamatome skrendantį paukštį. Tai juos ir žavi. Šiemet bridome per pelkę, lijo lietus, buvo šalta, visi buvo nepatenkinti, kodėl jie turi eiti per tą pelkę, kai yra takas. Bet paskui, kai tai įveikėme, perėjome, tai buvo vienas iš stipriausių įspūdžių“, – su stovyklų gyvenimu supažindino jų vadovė Jūratė Morkvėnaitė Paulauskienė.
Varnių regioninio parko vyr. specialisto Andriaus Bajorūno teigimu, gamtos mokyklose vaikai mokomi pažinti gamtą praktiškai. Mat įgiję daug teorinių žinių mokyklose, praktiškai jie neturi laiko to išbandyti. Tačiau kaip bendrauti su gamta tinkamai, tenka išmokti.
„Jeigu nori pamatyti stirną, elnią, briedį, šerną, geriausia į mišką eiti vakarais. Ir mes su moksleiviais vakarais iškeliaujame į miškus ir pelkynus ir stebime. Iš pradžių treniruojamės, ruošiamės, aiškinamės, kaip eiti tyliai, netriukšmaujant. Reikia stengtis eiti taip tyliai, kad praeitum pro miegantį šunį ir jis tavęs neišgirstų. Jeigu pavyksta taip grupę išmokyti, tada įvyksta tokie netikėti atradimai: eini eini ir tau kelią pastoja briedis su briedžiuku, nes jis net neišgirdo einančių. Tu palauki ir jis nueina toliau. Arba eini ir už kelių metrų nuo tavęs pradedi klykti gervė. Vaikams lieka tikrai didžiulis įspūdis, nes jiems visada labai įdomu klausytis, kas darosi miške“, – intriguoja A.Bajorūnas.
Anot kraštotyrininko, gamtoje niekada nebūni vienas – aplink tave būna ir mažų žvėrelių, kartais ir koks didesnis pro šalį prašlampoja. „Galima sutikti ir šernų, ir stirninų. Kartais paukščiai medžiuose sutūpę sušlama. Kartais žygio metu užeini vietą, kur gyvena jonvabaliai. Ir vaikai pamato, kad pievoje kažkas šviečia. Jų akys pasidaro didelės. Tada užsižiebi žibintą ir pamatai, koks gyvūnėlis skleidžia tokią gražią žalsvą šviesą. Ir taip vaikai pamato, kad gamtoje, pasirodo, gali būti taip pat įdomu ar net įdomiau nei internete“, – šypsosi pašnekovas.
Atradimai pelkėje
Varnių regioninio parko gamtos mokykloje stovyklavę vaikai ilgai nepamirš „nemokamų purvo vonių“, kurias teko patirti klampojant per pelkes. Tačiau kokie čia laukė atradimai! Sietuvos kūlgrindoje jie savo kojomis pajuto dar kryžiuočių laikus menantį akmenimis grįstą taką tiesiog pelkėje. Padėjęs mūsų protėviams laimėti ne vieną mūšį prieš kryžiuočius, „kūlgrinda“ vadinamas takas stovyklautojams taip pat padėjo išnešti sveiką kailį.
Pelkėje teko sutikti ir tikrų plėšrūnų – augalų, mintančių vabzdžiais – tai saulašarės. Didelį įspūdį vaikams paliko ir Žvėrinčius, kuriame buvo galima ne tik išvysti miško galiūnus stumbrus, bet ir pasilabinti su tikra meška.
Pabraidžius po pelkes buvo smagu ir ežere su drabužiais išsimaudyti, muilažolę išmėginti, ir dilgėlės lapą sukrimsti. Beje, ar žinote, kodėl dilgėlė „kanda“ ir kaip ją suvalgyti nenusidilginus liežuvio? Nežinote – teks ir jums į gamtos mokyklą eiti.
Šios stovyklos dalyviams teko tikri išbandymai, mat, norint pažinti tuos, kurie gyvena miške, reikia į jį eiti naktį. Nedrąsu, tiesa? Vaikams irgi kinkos drebėjo, nes kažkieno žibančios akys sekė, net kvėpuoti buvo baisu. Užtat išmoko: nori pažinti mišką – vaikščiok tyliai.
Kas iš tiesų vyksta barsuko oloje
Kauno marių regioninio parko gamtos mokyklos stovyklautojams, ko gero, labiausiai patiko pažintis su barsuku. Pasirodo, tiek mitų apie šį mielą gyvūnėlį yra prikurta ir mes jais tikime. O iš tiesų... ko gero, vaikai dabar pasakytų, kad jis viduržiemy nei verčiasi ant kito šono, nei ką. Ir jei išlenda iš savo olos, tai tik todėl, kad ten įsitaisęs kaimynas nesilaiko elementarios higienos normų. Kauno marių regioninio parko vyr. specialistė Ramunė Mikitiejeva apie barsukus papasakojo daug įdomybių. Pasirodo, barsukas yra labai draugiškas ir į savo olą pakviečia kitus miško gyventojus – lapę ar kokį usurinį šunį. Žinoma, jei lieka vietos, nes barsukų gyvenimo būdas šiek tiek primena italus – jie mėgsta gyventi didelėmis šeimomis, kur vietos užtenka kelioms kartoms.
Vaikai sužinojo, kad barsukas, nors ir draugiškas, bet yra labai baikštus, tad pamatyti jį nėra paprasta. Ir iš savo urvelio jis neišlenda iš karto, o nedrąsiai, per kelis kartus. Užtat jei pamatysite pėdsakus, panašius į meškos, tik mažesnius, galite būti tikri: čia praėjo būtent barsukas.
Kodėl paukščiai kalba skirtingomis kalbomis ir kaip jas suprasti
Varnos kalbą, ko gero, galima vadinti tarptautine, nes ją atpažįsta daugelis. Tačiau ar kiekvienas pažintume auksine giesmininke vadinamą lakštingalą? O gervių trimitus? Besišaipantį kėkštą? Sirvėtos regioninio parko gamtos mokyklos stovyklautojai praleido daug valandų, mokydamiesi pažinti paukščių balsus ir jų gyvenimo būdą. Na, o miškininkas ir gamtininkas Andriejus Gaidramavičius vaikus supažindino su kitais miško gyventojais bei išdavė daug paslapčių, kaip sugyventi taikiai su gamta.
