Dauguma iš tų, kurie jau apsisprendė palikti savo šalį ir siekti diplomo svetur, arba tie, kurie dar pusiaukelėje, viešai ir savo šeimos rate mini garsių Anglijos universitetų pavadinimus, tačiau retai kuris svarsto galimybę įgyti studijų patirties pietų šalyse, pavyzdžiui, Italijoje.
Dažniausiai taip yra todėl, kad Lietuvos akademinėje bendruomenėje bei apskritai visuomenėje gajus stereotipas – pietų šalyse studijų kokybė žema, o studentų motyvacija silpna. Antra svari priežastis – nemažai lietuvių jau yra įgiję aukštojo mokslo diplomus Anglijoje, todėl draugams ir pažįstamiems rekomenduoja rinktis studijas šioje šalyje.
Tokį apsisprendimą palengvina dar ir anglų kalbos mokėjimas. Būtent kalbos barjeras dažniausiai atgraso lietuvius nuo pietų šalių universitetų, nes, norint studijuoti ten, yra būtina mokėti tos šalies kalbą.
Stereotipais apraizgyti Italijos universitetai nuo pat pirmųjų studijų dienų parodo tikrąjį savo veidą. Pabendravus su studentais kaip mat tampa aišku, kad čia susirinkę žmonės siekia žinių, o ne diplomo. Paskaitas lanko daugiau kaip 90 proc. studentų. Paskaitų metu negirdėti taip įprasto Lietuvos auditorijose šurmulio ar po auditorijos suolais paslėptų telefonų skleidžiamų garsų. Iš Lietuvos universiteto patekus į tokią aplinką iš pradžių atrodo keista, bandai spėlioti, kodėl taip yra. Pirmoji į galvą atėjusi mintis – studentai bijo, tačiau jau po pirmosios paskaitos nuomonė pasikeičia kardinaliai – studentai gerbia.
Kai profesorius kalba, italams nė mintis nekyla, kad tuo metu įmanoma šnibždėtis tarpusavyje. Pokalbis galimas tik tada, kai paskaitos ar seminaro metu vyksta bendra diskusija.
Dėstytojai rimtai žiūri į savo pareigas – beveik niekada nebaigia paskaitų anksčiau negu priklauso, retai kada jas atšaukia, tačiau nevengia pavėluoti, dažnai viskas prasideda pusvalandžiu vėliau. Studentai dėl to nepriekaištauja, netgi nesureikšmina to fakto, ramiai, be nusiskundimų laukia, kol prasidės paskaita. Paklausus, kodėl toleruojamas toks profesorių elgesys, ramiai paaiškinama: „Tai nėra nuodėmė, profesorius turi teisę vėluoti, studentas – ne.“ Lietuviams tokios mintys sukeldavo norą maištauti, rašyti skundus, ieškoti teisybės. Kita vertus, pasigilinus į situaciją, suprasdavai, kad geriau vėluojantis kompetentingas specialistas negu nevėluojantis neįdomus žmogus, stovintis prieš tave ir kalbantis pats sau.
Nors 42 proc. į Italijos universitetus įstojusių italų studentų laiku nebaigia studijų, jas prasitęsia nuo 3 iki 5 m., tačiau požiūris į jas čia kitoks – italams svarbiau geras rezultatas negu laiku gautas diplomas. Jei lietuviai galvoja: „Nors nesijaučiu pasirengęs, tačiau geriau išlaikyti reikiamus egzaminus laiku negu pasimokyti dar papildomą semestrą“, italai mąsto: „Jei nesu tikras, kad išmanau dėstomą dalyką gerai, egzamino laikyti neisiu, nes prastas rezultatas reikš nepagarbą dėstytojui ir savęs bei savo šeimos narių nuvylimą.“
Toks požiūris vėlgi yra kultūros dalykas – ten tėvai „nespaudžia“ laiku baigti universitetų, nes ir patys jų laiku nebaigė; taip pat nėra būtinybės skubėti, nes finansinės galimybės leidžia nedirbant ilgai studijuoti. Lietuviai nuolat jaučia tėvų psichologinį spaudimą: „Jei laiku nebaigsi universiteto, prisidarysi akademinių skolų, už mokslus ir perlaikymus turėsi mokėti pats, mes tau nepadėsime. Jei nesugebi studijuoti, eik dirbti.“
Italijoje egzaminų sesijai skiriami du mėnesiai, o egzamino datą gali rinktis pats, priklausomai nuo to, kada jautiesi pasirengęs. Lietuvoje tokios galimybės nėra – jei egzaminas kovo 10-ą., vadinasi, būtina jį laikyti numatytą dieną, jei ne – turėsi skolą.
Egzaminams Italijoje ruošiamasi visą semestrą. Kiekvieną dieną aštuntą ryto daugiau nei pusę savo grupės studentų gali rasti bibliotekoje. Tuo metu dauguma lietuvių arba miega, arba dirba, nes Lietuvos studijų sistema studentui sudaro sąlygas egzaminą išlaikyti prastai. Italijoje kitaip – jei dėstytojas mato, kad mažai studijavai, esi menkai pasirengęs ir vertas neaukšto balo, tokiu atveju pasakoma – neišlaikei, ateik kitą kartą. Profesoriai nėra linkę rašyti blogų pažymių. Dar rečiau parašomas minimalus balas, kuris reiškia, kad išlaikei – 18. Didžioji dalis grupės studentų gauna daugiau kaip 25 balus iš 30 galimų.
Visi egzaminai vyksta žodžiu, todėl nėra jokios galimybės sukčiauti. Jei nori išlaikyti egzaminą, privalai išstudijuoti visą jam skirtą literatūrą. Lietuvoje tam, kad gautum minimalų balą, užtenka paskaitų užrašų. Nors Italijoje lankyti paskaitas nebūtina, tačiau studentai tuo nesinaudoja, nes vertina aukštąjį mokslą, gerbia žmones, kurie dalijasi savo patirtimi, ir yra įsitikinę, kad jei jau esi universitete ir bandai kažką apgauti – pirmiausia skriaudi save. Studijos Italijoje paremtos tarpusavio pagalba, bendradarbiavimu, nėra santykius iškreipiančios konkurencijos.
10 pastabų, kurios galbūt padės apsispręsti, ar verta studijuoti Italijoje:
1. Jei esi nusiteikęs neįpareigojančiam studentiškam gyvenimui, studijos Italijoje – ne tau.
2. Jei nesi knygų draugas ir nemėgsti lankytis bibliotekoje, jei sunku atsikelti aštuntą ryto – studijuok Lietuvoje.
3. Jei esi įpratęs kalbėtis paskaitų metu, Italijoje teks išmokti tylėti.
4. Jei sieki ne žinių, bet diplomo – geriau Lietuvoje.
5. Jei užtenka penketo, Italijoje jo negausi.
6. Jei pyksti, kai vėluoja dėstytojai, Italijoje gali trūkti kantrybė.
7. Jei negali ištverti 120 minučių nerašęs žinučių, prieš eidamas į paskaitas palik telefoną namuose.
8. Jei nemoki studijuoti visą semestrą, egzaminų greičiausiai neišlaikysi.
9. Jei esi už tai, kad egzamino balas sukaupiamas semestro metu – pamiršk tai. Italijoje savo išmanymą gali parodyti tik per egzaminą.
10. Jei netiki, kad egzaminą, vykstantį žodžiu, gali teisingai įvertinti vienas žmogus, studijos Italijoje ne tau, nes čia visi egzaminai laikomi tik žodžiu, o vertintojas taip pat tik vienas.
 |
| 15min.lt nuotr./„Jaunimo gidas“ |
