Diskusijos akstinu tapo Švietimo ir mokslo ministerijos retorika, į kurią dėmesį atkreipė D.Kuolys. „Neseniai pristatytoje švietimo reformoje apie humanitarinį ugdymą netariama nė žodžio. Teigiama, kad bus leidžiama nemokamai studijuoti disciplinas, reikalingas rinkai, o tarp jų humanitarinės disciplinos – nė vienos“, – sakė D.Kuolys.
D.Dilytė stebėjosi, kodėl iš graikų atėję matematikos pagrindai mokykloje nieko nejaudina, o štai humanitariniai mokslai kelia tiek klausimų. „Aš negirdėjau, kad koks nors fizikas reikalautų išmesti iš mokyklų Niutono mechaniką arba Pitagoro teoremą. Tačiau iš literatūros atseit galime išmesti visa tai, kas sena? Nes mes save nepaprastai sureikšminę ir mums jau visai neįdomu, kas tada vyko?“ – sakė ji.
Etikos mokytojas V.Toleikis pabrėžė, kad Antika ir Biblija būtina kaip individų tapatybės dalis. „Jeigu esame europiečiai, turime tai žinoti. Parafrazuojant Tolstojų, tai gyvybės ir mirties klausimas. Kas iš to, jei mokinys, nuvažiavęs į Neapolį, darosi selfį prie skulptūros, nors nieko apie ją nežino? Kuo tuomet lietuvis, savo aifonu pliauškinantis kur nors Vatikano aikštėje, skiriasi nuo pabėgėlio iš Eritrėjos?“ – kalbėjo jis.
Savo ruožtu N.Kardelis priminė, kad Vakarų civilizacijos kelias prasideda ne nuo Prancūzų revoliucijos ar Antrojo pasaulinio karo, o būtent nuo Antikos ir Biblijos laikų. „Dėl to Vakarai skiriasi nuo kitų civilizacinių arealų. Požiūris į žmogų atsispindi Biblijoje ir susiformavo Antikoje. Dabar kalbame apie žmogiškojo orumo praradimą, kai remiamasi tik pragmatiškais tikslais, nuogomis funkcijomis ir kompetencijomis, o kultūra tampa dar vienu ištekliu. Praradę pamatinius orientyrus jaučiame nusivylimą“, – sakė filosofas.
Jis pabrėžė, kad antikiniai tekstai priklauso ne vien literatūros paveldėtojams italams ir graikams, kaip šventieji tekstai nėra vien vien žydų tautos ir bažnyčios monopolija. „Tiesiog tai yra universalių reikšmių šaltinis, tai žmogiškoji šerdis. Apie Platoną ar Homerą dažnai kalbame ir kaip apie ateities autorius: jie yra šiuolaikiškesni už daugelį šiuolaikinių autorių“, – aiškino N.Kardelis.
Tad Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleisti literatūros vadovėliai aktyviai grąžina tai, kas mums visada priklausė, ir, anot N.Kardelio, keičia kultūrinį peizažą. Tiesa, D.Dilytės pastebėjimu, susipažinti su su graikų mitais tik dešimtoje klasėje yra per vėlu. „Homero ir Odisėjo vardus savo anūkams kaliau ilgai, kol įkaliau. Reikėtų kartoti ir kartoti. Galėtų vaikai Don Kichotą ir kovą su vėjo malūnais jau pradinėje mokykloje kartoti – mokytis vardų kaip matematikos. Ir nereikia kreipti dėmesio, jeigu jiems nuobodu: tegu sau nuobodžiauja“, – teigė mokslininkė.
Galiausiai D.Kuolys priminė politikos teoretikės Hannah’os Arendt mintį, kas mokyklos misija yra apsaugoti kultūrą ir civilizaciją nuo jaunų barbarų. „Taip pat ir jaunoji karta mokykloje turėtų būti ginama nuo vyresniųjų spaudimo, slėgio ir marazmų“, – pridūrė jis. Tad klasikinės humanitarinės literatūros mokymas gali padėti įgyvendinant šią misiją mokykloje.
