Jautė spaudimą
Nors nuo pirmųjų dienų kartu ir Milda Bernadišienė, bet jubiliejaus išvakarėse dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių kalbinu tris Kalbų mokyklą nuo nulio kūrusias moteris Gražiną Biržietienę, Virgiliją Bobinienę ir Izoliną Kriščiūnienę.
Gražina ir Virgilija jau apie penkerius metus anglų kalbą naudoja tik savo poreikiams: išklausyti BBC ar SNN žinias, pamokyti anūkus, perskaityti neverstinę knygą, sužinoti ką nors naujo, tačiau atrodo, kad jos vos vakar išėjo iš klasės ir namo parsinešė netaisytų namų darbų – taip gerai jos jaučia dabarties aktualijas, ritmą ir visuomenės skausmą dėl vaikų ateities.
Visa didžioji tuos dešimtmečius besitęsianti šlovinga Kalbų mokyklos istorija prasidėjo pačiame Lietuvos Nepriklausomybės priešaušryje, kai vieno tuo metu vykusio anglų kalbos mokytojų metodinio ratelio susirinkime, po žodžių ,,pasilikite kas norite kurti naują mokyklą“, liko jos trys. Visai kaip ir dabar, jeigu tik kažką reikia daryti, entuziastų nėra daug.
Tas sakinys buvo pasakytas I.Kriščiūnienės, kuri tada jautė nemažą spaudimą iš to laikmečio pasikeitusių žmonių Švietimo ministerijoje ir aplinkos kažką daryti, nes mokytojas, o ypač anglų kalbos mokytojas, ganėtinai nualintas standartinio A.Stasiulevičiūtės vadovėlio ir vieningos ugdymo programos, nebegalėjo stypsoti vietoje.
Sovietizmas, ko gero, anglistams daug anksčiau nei kitiems buvo pramušęs stogą ir troškimas kurti, atskleisti savo asmenybę per anglų kalbą, taikytis prie vaikų, būti jiems vadovu, lyderiu, įkvėpėju buvo svarbiau už viską.
I.Kriščiūnienė sako tuomet ir netikėjusi, kad liks daug norinčių, bet kad bent penkios ar šešios bus tai tikrai vylėsi.
,,Naujovės nėra populiarus dalykas, tik drąsus žmogus jas gali priimti“, − sako I.Kriščiūnienė. Gerai, kad tuo metu buvo poreikis kitokiai ugdymo įstaigai.
„Visi mes dar buvome prispausti sovietmečio. Švietimo sistema dar labiau prispausta, tačiau atsilaisvino varžtai, sistema leidosi, ir buvo tas pojūtis, kad galima daug ką daryti. Buvo didelis noras savo anglų kalbos žinias išreikšti kūrybiškai“, − prisimena iki šio rudens Kalbų mokykloje dar dirbusi I.Kriščiūnienė. Vėliau iš aplinkos buvo ir skepticizmo, ir nepasitikėjimo.
Visada didesni siekiai
Apsisprendusios moterys susitarė dėl vieno tikslo − kartelė bus aukšta! O tai kokia? Aukštesnė negu vidurinėje. Na, tai jau tada kaip universiteto. Taip mokyklos nuostatuose, kurių pirma parašyta versija buvo nerodoma „jokiam žmogui“ atsirado sakinys – suteikti filologinį išsilavinimą.
Čia ir buvo mokyklos sėkmė. Tai buvo ne kursai, ne pramoga, ne laisvalaikis. Tai buvo vieta, kurioje kiekvienas įstojęs gavo bazinį filologinį išsilavinimą. Tada atsirado ir lotynų kalba ,,dėl svorio“, o pačios anglų kalbos dėstymas išskaidytas į 3 pamatinius dalykus: gramatiką, kalbos praktiką (tuo metu vadinosi leksika) ir fonetiką.
Pačios gi visos iš vidurinių mokyklų mokytojų tapo gramatikos ar fonetikos specialistėmis. Tačiau po gerų 15 metų ir tai turėjo keistis. Jau nebuvo reikalinga dėstyti šias disciplinas atskirai. Į kalbos praktiką buvo integruotas klausymas.
Gražina ir Virgilija jau apie penkerius metus anglų kalbą naudoja tik savo poreikiams.
Analogo nebuvo
Mokykla prasidėjo tuščioje vietoje, nes nebuvo jokio analogo, pagal kurį imtum ir darytum. Tiesa, mintys sutapo su kitokios kalbų mokyklos Floridoje įkūrėja Rita Balys. Gavę jos programą, kaip pavyzdį, kūrė savo.
Aukštai iškelta ambicija būti miniuniversitetu reiškė, kad vadovėlio, to, kuris naudojamas įprastoje mokykloje, į rankas imti negali. Kelių mokytojų asmeniniai studijų užrašai tarnavo kaip vadovėlis pačioms naujai iškeptos dar vienos ugdymo įstaigos mokytojoms. Kitų priemonių nebuvo. Vaikams kūrė užduotis ir rašė per kalkę ranka. Dirbama buvo naktimis.
Vėliau studijos pildėsi anglų literatūra, krašto pažinimu, vertimu. Viskas buvo mažoji universiteto kopija arba universitetinės programos atspindys. Mokiniai nedarė tik tiriamųjų darbų. Ta aukštai iškelta kartelė ir skatino kūrybiškumą, santykius su mokiniais ir gyvybingumą.
Visuomenei reikėjo pokyčių
Pati visuomenė buvo subrendusi poreikiui mokėti, skaityti, suprasti. Buvo net savotiškas noras nusisukti nuo okupantų − rusų kalbos. Tėvai troško vaikams geriausių dalykų. O ir patys vaikai be galo norėjo mokytis.
Beje, visi tie, kurie norėjo mokytis, negalėjo tilpti tuo metu viename II vidurinės mokyklos (dabar „Atžalyno“ gimnazijos) pradinių klasių fligelyje, todėl buvo egzaminai. Tai irgi padėjo sukurti prestižinės mokyklos reputaciją.
Kai klausausi mokyklos kūrimo istorijos, suprantu, kad jų nueitas kelias viena ilga besitęsianti emocija kaip žinomiausias Andriaus Mamontovo ištęstas garsas „aaaaaa“ rodant savo galimybes. Per dešimtmečius aidėjęs su visomis jo spalvomis ir intonacijomis bei šiokia tokia pabaiga, ne mokyklai, o jos kūrėjoms.
Šiemet ir I.Kriščiūnienė užveria duris. Kitos tai padarė anksčiau. Iš anų laikų kiekvienai į atmintį įsirėžę smulkmenos, kvapai, drabužiai, vaizdai, jų augintiniai – niekas, jokie metai neištrynė tų laikų prisiminimų.
G.Biržietienė: „Buvome stiprios tuo, kad darėme tos, kurios tikrai to norėjome“. O anų ,,reketo laikų“ terminija kalbant padėjo ir „stogas“. Juo lemiamu momentu buvo Švietimo skyriaus vedėjas Julius Lukoševičius, kuris pasakė: „Duodu žalią šviesą“.
Klausimų turiu pasiruošusi 35, bet po ilgo kalbėjimo, per kurį į visus susigalvotuosius gaunu atsakymus, man pavyksta užduoti tik paskutinį, visiškai pramoginį: o jeigu Kalbų mokykla būtų vaisius, koks jis būtų?
Pirmoji prabyla V.Bobinienė: „Obuolys“. Gražina jai pritaria: ,,Ir aš taip pagalvojau, didelis, sultingas, prinokęs obuolys. Iš pradžių rūgštus, žalias, paskui prinokęs ir raudonas… Skanus“.
I.Kriščiūnienė sako, kad tai būtų unikaliu skoniu išsiskiriantis vaisius. ,,Bet tik ne ananasas ar bananas“, − juokiasi Izolina.
Aukštai iškelta ambicija būti miniuniversitetu reiškė, kad vadovėlio, to, kuris naudojamas įprastoje mokykloje, į rankas imti negali.
Bobinienė: noriu tik mokyti
Tik vienerius metus mokyklai vadovavo V.Bobinienė dėl tos pačios paprastos priežasties ir atsakymo, kuriuo niekas dabar, ko gero, nebetiki: „Aš esu mokytoja“. Nė viena nenorėjo vadovauti, visos norėjo mokyti. Tik mokyti kitaip nei tuometinėje vidurinėje mokykloje.
V.Bobinienė: ,,Būti direktore labai bijojau. Absoliuti nežinomybė nei programų, nei vadovėlių – nieko, bet ir nenorėjau“.
Tačiau joms nebuvo kur trauktis ir nuo įstatų, kurių pirmoji versija, kaip jau minėjau, Švietimo skyriaus vedėjui J. Lukoševičiui pasirodė net netinkama rodyti jokiam žmogui. Tarp rašomų programų, kuriamų planų ir vedamų pamokų rinko valytojas, buhalteres, kvietė kitus mokytojus. Po metų V.Bobinienė griežtai atsisakė ir Švietimo skyrius rado naują direktorių.
„Kartais būdavo jausmas, kad darome tai, ko pačios iki galo nesuprantame“, − apie įvairius biurokratinius dalykus prisipažįsta Izolina. „Bet darėme iš širdies“, − priduria V.Bobinienė.
„Ir apie pinigus negalvojome. Mano pirmoji alga buvo simbolinė. Tik vos keli kilogramai dešros išėjo“, − gerai pamena pirmoji direktorė.
Paklaustos, kaip įsivaizdavo savo mokyklą ateityje – ,,niekaip“ beveik kartu pasako. „Jokių vizijų ir misijų net galvoje tuo metu nebuvo“, − tvirtina V.Bobinienė.
Sukūrė unikalią mokyklą
Kada pirmą kartą suprato, kad sukūrė kažką unikalaus? Kai baigė pirmoji laida. Tikslas buvo duoti kažką gero ir vertingo vaikams. Jie buvo variklis. „Ir kad pačioms būtų malonu dirbti“, – priduria I.Kriščiūnienė.
„Man iš pat pradžių buvo aišku, kad tai unikalu. Dirbau Švietimo skyriuje ir mačiau, kad niekur nieko tokio nėra“, − sako I. Kriščiūnienė.
V. Bobinienė sako, kad aiškiausia buvo, kai po penkerių metų į mokyklą sugrįžo ,,pirmosios kregždės“ – pirmoji laida.
,,Kai mūsų moksleiviai nuėjo į universitetus ir atliko darbines praktikas įvairiose vietose, kad jų kalbinės žinios vertos dėmesio, atgarsiai ateidavo iki mūsų. Tada jau supratome, kiek mes padarėme“, − sako G.Biržietienė.
Komercine netapo
Kodėl mokykla neišaugo į komercinę ar kitokią mokyklą? Atsakymas paprastas: nebuvo tam pasiryžusių žmonių. Vienas nieko nepadarysi.
,,Turi būti žmogus su stipria vizija. Nenorėjome net direktorėmis būti, o ką jau kalbėti apie dar vieną mokyklos keitimą. Buvo ir aiškus supratimas, kad esame apribotos, nemokame daryti verslo, kad nematome tokios vizijos. Reikėjo to, kas moka viską perorganizuoti. Ir dar turėjo įrodyti mums, kad tai bus naudinga, o tokio lyderio nebuvo“, − sako I.Kriščiūnienė.
Prestižas ir žinios
„Vaikai buvo gabūs? Ar gabesni? Ne gal nebuvo gabesni, bet labiau norėjo. Į Kalbų mokyklą ateidavo tie, kurie norėdavo kalbėti, išvažiuoti, suprasti pasaulį. Jų tėvai norėjo to paties. Mokykloje buvo atranka, įstoti į mokyklą − prestižas. Tuo metu tai buvo svarbu, ir dar žinios. Mokinių motyvacija (kuriai tuo metu tas žodis net nebuvo vartojamas taip stipriai kaip dabar) buvo didžiulė“, – viena per kitą pasakoja mokytojos.
Vidurinėje vaikai kartu sėdėjo kartu su tais, kurie nemotyvuoti, todėl gabiesiems buvo sunku, iš jų ir pasityčiodavo. O Kalbų mokykloje buvo gera atmosfera, todėl motyvuoti vaikai čia ypač atsiskleisdavo. Čia visi buvo vienodi – siekiantys.
Tačiau vaikai savo nuotaikų nedemonstruodavo. Mokytojai turėdavo patys juose įžvelgti priežastis ir rasti raktą, bet aplinka buvo labai jauki ir palanki mokiniui: nebuvo įtampos, drausmės problemų nebuvo.
„Ir apie pinigus negalvojome. Mano pirmoji alga buvo simbolinė. Tik vos keli kilogramai dešros išėjo“, − gerai pamena pirmoji direktorė.
Ėjo gandas apie kitokius santykius, draugišką bendravimą, palankumą vaikui kaip asmenybei, geranoriškumą iš visų mokytojų pusės ir profesionalumą. Atėję iš kartos, kur mokytojai nevengė netgi geru tonu laikė savo nepasitenkinimo rodymą, įsižeidimą, pyktį, net agresiją – jos norėjo kitaip, kad vaikas būtų asmenybė, suprastas, užjaustas.
„O iš vaikų buvo labai daug dėkingumo“, − prisimena G.Biržietienė.
Savikritiškumo mažiau
Dabartiniai vaikai – kokie jie? Savikritiškumo turi mažiau. Naujoji karta labai trumpai išlaiko dėmesį. Jų visai kita motyvacija, tačiau vaikai nori visokių egzotiškų dalykų, taip pat ir egzotiškų kalbų: arabų, japonų, kinų.
Visos sutinka, kad visuomenės poreikiai dabar kiti. Nebereikia akademinio mokymo, jis yra per senamadiškas. Dabar valdo technologijos. Visas keičiasi ne tik vizualiai ar forma, bet pasikeitė ir turiniu.
Vaikai nepratę ir nenori juodo darbo. Dabar ką vaikas bedarys, kaip berašys, ar lipdys, ar šoks jis nuolat giriamas, nors daro ir „pro šoną“. Tai duoda pasitikėjimo savimi, bet rezultatų tai ne. O mokytojas dabar turi būti labai lankstus.
„Jeigu ankstesnis mokinys galėjo dirbti mokytojo pasiūlytu tempu ir jo parinkta metodika, tai dabar mokytojas dirba mokinio pasiūlytu tempu ir taikosi prie mokinio lygio metodikos. Anksčiau vaiką galėjai švelniai ir gudriai paspausti, įtikinti. Visi, kurie dabar ateina mokytis, nori kad būtų tik „fun“ (linksma angl.) su pažaidimais, visą laiką įdomu, nauja. Tokia buvo strategų politika: mokymasis per žaidimą ir sudominimą. Dabar rezultatas − visi yra jaunieji hedonistai“, − sako I.Kriščiūnienė.
Rezultatai tik per darbą
Mokiniai kasdien nori žaisti. „Mokytoja kada žaisime Kahutą? (Kahoot – žaidybinė mokymosi platforma), − antrina kolegė Kalbų mokyklos mokytoja Rima Zakšauskaitė. – O žaisti tai galime tik per Kalėdas. Tai tik bambonkė, metų pabaigos džiaugsmui, bet ne pastoviam mokymui“.
Dabar, anot pedagogių, jau ir seminaruose vis stipriau girdisi žaidimams ir linksmybėms per pamokas oponuojančios nuomonės. Mokytis yra darbas. Mokytojai, vyresnėse klasėse, kai mokiniai nebeišlaiko egzaminų, grįžta prie senųjų metodų. Kitaip nebus pasiekta rezultatų.
,,Kai vaikai užstringa mokymuose ir jiems reikia padėti, tada visas dabartines pramogas tenka mesti į šoną ir dirbti iš peties tik senais aiškinimo ir užduočių metodais. Ir tik tai suveikia“, − sėkmingu žinių receptu pasidalina patyrusi pedagogė V.Bobinienė.
„Gal labai mažiems vaikams, mokslų pradžioje tai ir gerai, bet kai tai įsivyrauja, net geri, gabūs vaikai neišlaiko matematikos, nebemoka skaičiuoti, neturi gramatikos pagrindų, rašo be didžiųjų raidžių ir pilna kitų spragų“, − vienbalsiai teigia patyrę mokytojos.
Visą laiką reikia naujovių
Derinant vaikų norus su tikslais, švietimui yra milžiniškas iššūkis: visuose dalykuose turi būti naujas ugdymo turinys. Apie tai ir vėl turi galvoti Kalbų mokykla, kuri yra papildomo ugdymo įstaiga, todėl jai dar labiau reikia keisti savo turinį, kad mokiniai rinktųsi šias paslaugas.
Anot pedagogių, viena mokykla gali tik prisitaikyti prie aplinkybių, kad individualizuotų ir atlieptų tėvų ir vaikų poreikius, nes tėvai irgi turi reikalavimų.
„Nepagrįstų?“ – klausiu. Ir nepagrįstų, ir pagrįstų.
„Vienas iš mūsų naujųjų amžių tikslų – mokyklai ir mokytojams teks prisijaukinti dirbinį intelektą“, − sako I.Kriščiūnienė.
Patyrusi mokytoja teigia, kad dar ilgą laiką net „Google Translate“ vaikams nepadėdavo, nors buvo, nes pati programa buvo nekokybiška, o dabar ji yra puiki. Patobulinta. Ir per „Google Translate“ bet kuris lietuvis, nemokėdamas jokios kalbos, gali susikalbėti ir su arabu, ir su vokiečiu jo gimtąja kalba. Akivaizdu, kad nebėra prasmės su vaikais daryti vertimus konkursams.
Gal šitą įsibėgėjimą kiek pristabdys tai, kad ne visi galės pasiekti aukštąjį mokslą, nes lyg ir žadama, kad taip lengvai į universitetus nebeįstos?
Kokių dar bus naujovių? Mokytojos net nedrįsta prognozuoti, kaip integruosis kalbų ar kitų dalykų mokymasis per informacines technologijas ar dar per kažką naujo. G.Biržietienė sako, kad gal atsiras kažkas dar. Gal 5D?
Sovietiniai standartai buvo kalbėti be klaidų, viską daryti be klaidų, bet, deja, gyvenimas rodo ką kita. Daug svarbiau kalbėti ir susikalbėti, pataria mokytojos.
,,Paklausykite, kaip angliškai kalba skandinavai, korėjiečiai, sunku ir suprasti, bet jie kalba“, − sako I.Kriščūnienė.
„Dabar niekas netaiso tavo tarimo net mokykloje, svarbu turinys“, − sako su mokymo metodais susidurianti padėdama savo anūkui mokytoja Gražina.
Šiomis dienomis mokytojai sprendžia kitas problemas, ne žingeidumo ir perfekcionizmo, kokias spręsdavo su pirmomis laidomis, o kaip padėti vaikui iškomunikuoti paprastus dalykus. Šešiolikmečiai jau nebemoka pasakyti, ko jie nori, nemoka užmegzti ryšio. Per replikas net keiksmažodžius parodo, kad jiems reikia dėmesio. Jų savo laiku to daryti niekas nepamokė, o mokykla jau bando tik ištaisyti kai kurias klaidas.
Dabar, anot pedagogių, jau ir seminaruose vis stipriau girdisi žaidimams ir linksmybėms per pamokas oponuojančios nuomonės.
Mokytojas įkvėpė mokytojai
Buvę idealais šimtams vaikų, mokytojų pavyzdžiais, į ką lygiavosi jos pačios? – pagalvoju. „Iš ko mokėtės?“ – klausiu.
,,Iš visko. Net kai važiuoji autobusu, pamatai kažką ir sugalvoji ką nors pamokai“, − sako I.Kriščiūnienė.
V.Bobinienė sako, kad labai daug skaitė, žiūrėjo filmus ir viskas įkvėpdavo.
,,Niekada nėjau į pamoką nepasiruošus“, − sako V.Bobinienė. To ją išmokė ypatinga dar jaunystėje sutikta tuomet Kauno Jono Jablonskio vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Kovienė, pas kurią dar studentė atliko vieną iš savo praktikų.
,,Mačiau kaip ji, nors jau buvo patyrusi, brandi mokytoja, ruošiasi kiekvienai pamokai. Man duodavo pastabas, net dėl gestų. Paaiškindavo net kaip stovėti, kaip žiūrėti, kad viskas pamokoje vyktų nepriekaištingai“, − pasakoja V.Bobinienė.
G.Biržietienė sako, kad dirbant tiesiog žinai, kokia nenori būti ir darai kitaip, o pačią tiesiog kažkas „užkabina“ tai ir pagauni. Pagal tai save ir savo pamokas sudėlioji.
,,Labai priklauso nuo žmonių, kokie yra. Vienoje grupėje dirbi vienaip, kitoje visai kitaip eina ta pati tema ir pamoka“, – sako G.Biržietienė.
„Kai atlikinėjau savo praktiką, buvau atsiųsta į Kėdainius. Virgilija Bobinienė tada jau dirbo mokytoja. Pati buvo nusipiešusi Didžiosios Britanijos žemėlapį ir pasikabinusi klasėje“, − tuomet ją įkvėpusias detales prisimena G.Biržietienė.
Paskui abi tapo kolegėmis ir net geromis bičiulėmis.
„O bene labiausiai man meilę anglų kalbai įkvėpė Smetonos laikų mokytojas Stankevičius, buvęs užsienyje kaip tikras anglų džentelmenas visada su vaikščiojęs su kostiumu ir kaklaraiščiu“, − net detales ir jo ypatingą tartį bei dikciją fonetikos mokytoja G.Biržietienė pamena iki šiol.
,,Dirbant visą laiką visada, ką bedirbčiau, kokį dalyką bedėstyčiau, vis galvodavau, kaip padaryti dar geriau“, − prisipažįsta G.Biržietienė.
Sėkmės raktas – mokytojo unikalume
G.Biržietienė sako, kad tai, kaip ji mato situaciją dabar, švietimas yra paribyje, o mokyklos finansavimo nejaučia.
Mokytojos mato, kad lyg ir rodomas dėmesys aplinkai – remontams. Negalima ginčytis, kad tai svarbu, tačiau turinys svarbiausia. O bibliotekos knygų negauna. Prioritetas inžineriniams mokslams, bet be filologinio išsilavinimo pagrindų nebus inžinieriaus – įsitikinę mokytojos, savo visą gyvenimą atidavusios vaikams.
Moterys sako, kad sudėtinga ir inertiška sistema bei nesikeičiančios programos verčia vaiką skaityti tai, ko mes jau pats pagal laikmetį nenorime skaityti ir neskaitome. „Romeo ir Džiuljeta“, deja, bet nebėra įkvėpimo šaltinis.
Labiau pasitikėti turi mokytoju valstybė, leisti jam atliepti gyvenimą taip, kaip supranta jis kaip unikali asmenybė – tą visada ir darė Kalbų mokykloje dirbę šios mokytojos ir visas kolektyvas.
O tokio laiko, kad kažkas nesikeistų nebuvo.
