– Ministre, premjeras Saulius Skvernelis kalba, kad turėtų likti 3–5 universitetai. Kokia jūsų vizija, ką jūs siūlote?
– Tinklo pertvarka – nėra tikslas savaime. Mes norime stiprių aukštųjų mokyklų, stiprios mokslo ir studijų kokybės. Tinklo pertvarka yra vienas iš būtinų žingsnių siekiant atliepti demografinę situaciją, stiprinti mokyklas, akademinį personalą, siekiant kovoti su fragmentacija ir dubliavimu. Taip pat yra labai svarbu pertvarkyti mokslo ir studijų finansavimo sistemą siekiant didesnį dėmesį skirti rezultatams, taip pat pertvarkyti kokybės užtikrinimo sistemą. Šiandien kalbama apie vieną iš būtinų žingsnių norint turėti stiprią ir konkurencingą mokslo ir studijų sistemą Lietuvoje.
– Lietuvoje iš viso yra 47 aukštosios mokyklos. Kaip vyks aukštųjų mokyklų jungimo procesas?
– Mes kalbame apie kompleksinę mokslo ir studijų institucijų pertvarką, kalbame ne vien apie universitetus. Tai taip pat ir profesinio mokymo įstaigos, mokslinių tyrimų institutai ir centrai. Taip yra išdėstytas mokslo ir studijų potencialas. Jungtys, sinergijos yra reikalingos siekiant užtikrinti tiek valstybės poreikių tenkinimą rengiant specialistus, vykdant reikalingus mokslinius tyrimus, tiek sėkmingą regionų vystymąsi. Universitetų skaičius nėra tikslas pats savaime. Mes kviesime regionus, savivaldą, verslą, akademinę bendruomenę teikti siūlymus dėl galimų jungimosi alternatyvų.
– Kitaip tariant, jūs pasakėte, ko norėtumėte ir dabar lauksite, kol universitetai patys susijungs? O jei ne?
– Kviečiame teikti siūlymus dėl galimų sinergijų, dėl alternatyvų. Tuos siūlymus vertinsime. Kokią pridėtinę vertę toks jungimasis kuria? Kaip tai stiprina mokslo ir studijų kokybę? Kaip tai prisideda prie regionų stiprinimo? Kiek tai yra efektyvu? Kiek tai kainuoja valstybei? Valstybė investuos į racionalius ir prasmingus siūlymus.
– Pavyzdžiui, Kaune yra daugiau kaip 10 aukštųjų mokyklų. Jūs ten matote 1–2 universitetus. Kaip tai galėtų įvykti?
– Skaičius nėra pats svarbiausias. Potencialas yra ribotas. Ne patys universitetai, ne vien jų rektoriai turi spręsti, kiek kokių aukštųjų mokyklų turi būti Kaune. Yra aiški regiono strategija. Mes buvome susitikę su Kauno meru. Ko reikia Kaunui? Ko reikia Lietuvai? Kai kalbame apie Kauną ar Vilnių, tai yra visai kita situacija, nei kalbant apie Šiaulius ar Klaipėdą. Kaunas ir Vilnius yra didžiausi Lietuvos miestai. Čia vykdomos įvairios ekonominės veiklos, čia yra pati didžiausia darbo vietų pasiūla. Galimi sujungimai Vilniuje ir Kaune yra visai kitokie nei Šiauliuose ar Klaipėdoje, kur taip pat turi išlikti universitetinis mokslas.
Universitetinis mokslas, tai ne vien specialistų rengimas ar moksliniai tyrimai. Tai yra šviesos židinys, visuomenės elito telkinys ir tai yra labai svarbu. Kas yra stipru Klaipėdoje, kas yra reikalinga Klaipėdos regionui, kur yra tas potencialas? Mes kalbame apie skirtingų sektorių bendradarbiavimą – mokslo, universitetų, kolegijų. Teikti siūlymus pakvietėme ir Klaipėdos vadovybę.
– Jūs neatsakėte dėl Kauno. Man atrodo, ten situacija yra pati įdomiausia. Vilniuje situacija gan aiški, o Kaune visai kas kita. Ten ambicijų yra daug.
– Kalbėkime apie tai, kas yra universitetas ir universitetinės studijos. Tai apibrėžia ir mokslo studijų įstatymas. Yra kelios labai aiškios dimensijos. Universitetas yra mokykla, kuri rengia tyrėjus, mokslininkus. Tą tikrai galima pasižiūrėti, kokios apimtys doktorantūros, mokslinių tyrimų yra vykdomos kiekvienoje aukštojoje mokykloje ir kiekvienoje mokslo ar studijų srityje. Universitetas – tai aukštoji mokykla, kuri vykdo studijas, grįstas mokslu. Kiek įvairių sričių studijos yra grįstos mokslu, tą irgi galima pamatuoti ir įvertinti. Kita dimensija – veiklos efektyvumas, turto valdymas. Kiek lėšų yra išleidžiama valdymui, administravimui, ūkio poreikiams. Universitetas yra didžiulė organizacija. Tik vertinant visus šiuos parametrus galime rasti sprendimus.
– Jūs manote, kad Kaune galėtų būti vienas Kauno universitetas? Tai realu?
– Jei Kauno universitetai ir Kauno regioninė valdžia taip sutars, tai kodėl gi ne.
– Jūs kalbėjote su aukštųjų mokyklų vadovais. Kiek yra valios jungtis?
– Diskusijos vyksta įvairiais lygmenimis. Kalbasi universitetai tarpusavyje, kalbasi universitetai su kolegijomis, su institutais. Startas yra dabar. Mes nebenorime atidėlioti. Apie tinklo pertvarką kalbama jau du dešimtmečius ir niekaip nepavyksta tų žingsnių žengti. Iki vasaros kviečiame pateikti tuos siūlymus. Turime elgtis atsakingai. Netrukus prasidės priėmimas į aukštąsias mokyklas. Tėvai, vaikai diskutuoja, kokią aukštąją mokyklą rinktis. Tikslas yra labai paprastas – studentas, studijuojantis bet kurioje aukštojoje mokykloje jungimosi atveju tikriausiai gaus stipresnės aukštosios mokyklos diplomą. Analizuojame ir tarptautinę patirtį, kaip ten vyksta universitetų jungimasis. Mes kalbame apie mokytojų atlyginimus, bet galime pakalbėti ir apie dėstytojų ir tyrėjų atlyginimus, kurie daugeliu atveju yra gerokai menkesni nei mokytojų. Jungimasis sudaro sąlygas didinti akademinės karjeros patrauklumą, rasti išteklių dėstytojų, tyrėjų atlyginimams.
– Tačiau stipresni universitetai nėra suinteresuoti jungtis su silpnesniais?
– Kiekvienoje aukštojoje mokykloje yra stiprių ir silpnų dalykų. Paprastai tai yra išgryninama. Juk tai nėra mechaninis institucijų jungimas. Yra akademinė bendruomenė. Mes šiandien turime didžiąją dalį dėstytojų ir tyrėjų, kurie dirba dviejose ar trijose aukštosiose mokyklose.
– Kaip suprantu, idėja yra nedidinant finansavimo sukurti tokią sistemą, kad pinigų mokslui ir dėstytojams liktų daugiau.
– Pirmas resursas – pati sistema. Reikia rasti modelį, kad ji veiktų kokybiškiau ir efektyviau. Be jokios abejonės, šiandien viena iš labai silpnų vietų yra tai, kad mokslo ir studijų finansavimas didžiąja dalimi priklauso nuo struktūrinių fondų paramos. Smarkiai tikėtina, kad naujajame programavimo periode ta parama mažės, todėl neišvengiamai turime pertvarkyti visą finansavimo sistemą sutelkiant resursus ir investuojant į kokybę.
– Jūsų idealus modelis, kiek valstybinių universitetų reikia Lietuvoje?
– Nedrįsčiau to sakyti. Kaip premjeras minėjo, įvertinus visą potencialą, turimą Lietuvoje, nekalbant apie specializuotas aukštąsias mokyklas, kaip antai, meno ar karo akademijos, tikriausiai šiai dienai su esamais resursais negalėtume turėti daugiau nei 5 universitetų.
