Dažnai prisimenate savo studijų laikus?
- Labai, tiesiog labai labai. Į baletą įstojau itin vėlai – paprastai žmonės jo mokytis ima 11-os, o aš įstojau 15-os metų. Esu balerinos sūnus ir turėjau svajonę pakartoti mamos kelią. Turėjau problemų su sveikata, dėl kurių visur ir vėlavau kaip artistas, atlikėjas. Vėliau pakliuvau į Operos ir baleto teatrą ir ten šokau 20 metų. Ryškiausiai atsimenu Peterburgo konservatoriją – tuo metu dar buvo Tarybų Sąjunga ir mokytis ten suvažiavo šokėjai iš visokiausių respublikų, pačių tolimiausių. Jie atsivežė visai kitą mentalitetą, kuris mane praturtino. Ir dabar visada sakau: aš mokiausi Peterburgo konservatorijoje kartu su Piotru Čaikovskiu, nes jis irgi ją baigė, prieš šimtą ar kiek ten tų metų. Ir tie žmonės, kurie atvažiavo mokytis į konservatoriją, šnekėjo lygiai tą patį, ką aš. Visas alkoholio režimas ir laisvo gyvenimo sistema man neegzistavo. Studentauti ir nenorėjau – man dėstė žmonės su tokiomis pavardėmis, kad supratau, jog man reikia visa tiktai imti ir imti. Mes ten labai džiaugėmės vieni kitais, džiaugemės savo profesija, kad patekome ten mokytis, nes reikėjo būti atrinktiems. Panašiai kaip dabar į muzikos akademiją (Lietuvos muzikos ir tearto akademija, – aut past.) reikia įstoti, tik pas mus dabar vien tik akademijos, universitetai, kolegijos, visur reikia įstoti, o lygis tai kartais prastesnis, nei kokioje aštuntoje klasėje.
O studentauti teko?
- Žinote, aš gyvenau labai turtingai, labai daug šokau teatre ir man Peterburgo konservatorija išskirtiniu keliu sudarė galimybę mokytis stacionariai, tačiau su laisvu režimu. Aš daug važinėjau, ir tai, kaip dabar gyvena studentai – penktadienį pradeda gerti, o baigia antradienį, – man buvo neįmanoma, aš to negalėjau dėl kelionių, darbo. Paraleliai kūriau operos teatre, buvau įkūręs mažą trupę, ir atvažiavęs į Peterburgą neturėjau laiko. Ne visi žino, tačiau Peterburgas yra teatrų miestas. Visas alkoholio režimas ir laisvo gyvenimo sistema man neegzistavo. Studentauti ir nenorėjau – man dėstė žmonės su tokiomis pavardėmis, kad supratau, jog man reikia visa tiktai imti ir imti, o visos studentiškos nesąmonės... Ne todėl, kad aš buvau koks per padorus. Tiesiog supratau, kad man labai pasisekė būti priimtam į tokią konservatoriją. Ir šunybių jokių nekrėsdavom, tikrai ne, nes nebuvo laiko – reikėjo labai daug padaryti. Juk mūsų profesija tokia – ne teorinė, o praktinė. Ir kai dabar kartais pamatau, kaip žmogus mokosi tapti choreografu, o tiktai rašo, tai paskutiniai plaukai ant galvos piestu atsistoja. Mes viską turėjome kurti, statyti, rodyti ir rodyti. Todėl jokio laisvo laiko nebuvo.
Nesigailite pasirinkęs būtent tokią specialybę? Galbūt dabar taptumėte kuo nors kitu?
- Specialybės negalima pasirinkti. Ji ateina kartu su tavimi iš mamos įsčių. Esu balerinos sūnus ir manau, kad esu Dievo pabučiuotas. Galbūt čia ir yra patetikos, bet jokio kito kelio sau neįsivaizduoju. Man net nereikėjo galvoti. Yra žmonių, kurie man sako „ką man pasirinkti? Kokią profesiją?“ Man taip gaila tų žmonių pasidaro, galvoju, kokie jie nelaimingi – jiems kažką reikia dirbtinai prie savęs klijuoti.
