Nacionalinis Prancūzijos mokslinių tyrimų centras (Centre National de la Recherche Scientifique – CNRS) laikomas vienu stipriausiu tyrimų centrų pasaulyje. Jame dirbantys mokslininkai tyrinėja gyvąją gamtą, materiją, visatą, žmonių bendruomenes ir daugelį kitų sričių, siekdami pasiūlyti sprendimus šiandienos ir rytojaus iššūkiams. Tarptautinis centras yra ne tik subūręs itin rimtą mokslininkų bendruomenę, bet ir išlieka atviras visuomenei, nuolat viešindamas naujausius mokslo pasiekimus.
Apie tai, kuo žavi ir traukia matematikos mokslas, bei kaip jį prisijaukinti, Kęstutis pasakoja atradęs laiko tarp gausybės mokslininko pareigų, kurios pandemijos metu nė kiek nepalengvėjo. Kaip pats sako, „džiugu šiuo metu būti aktyvioje tyrimų grupėje, nes dėl pandemijos kelionės po konferencijas ir seminarus, kurios būdavo dažnos ir intensyvios, smarkiai aprimo“.
Kęstučio meilė matematikai užgimė dar mokantis Nacionalinėje moksleivių akademijoje bei aktyviai dalyvaujant matematikos olimpiadose. Laiką, praleistą studijuojant kartu su gabiausiais Lietuvos moksleiviais, Kęstutis prisimena itin šviesiai:
„Be įgautų olimpiadinių žinių, manau, kad taip pat ypač svarbios buvo pažintys ar kontaktai su gabiais moksleiviais studijuojančiais kitas sritis: tas, ko gero, labai praplėtė akiratį, padėjo suprasti platesnį kontekstą. Manau, kad dažnai yra naudinga ne tik gerai išmanyti sritis, su kuriomis esi giliai susipažinęs, bet ir grubiai žinoti, kas egzistuoja ar vyksta kitose srityse, apie kurias detaliai daug neišmanai: tuomet prireikus ar susidomėjus bent jau žinai nuo ko pradėti gilintis.“
Nors dažnai sakoma, kad matematika yra gamtos ar visatos kalba, dvidešimto amžiaus pradžioje paaiškėjo, kad gamta kalba ne viena, o keliomis kalbomis: pasirodo, puikiausiai galioja, tarkime, tiek euklidinė, tiek neeuklidinė geometrija. Šis vienos vienareikšmės gamtos tiesos išsiskyrimas jaudino ir tebejaudina žmonių protus ir vaizduotę gerokai anapus matematikos srities: pasirodo, net ir matematikoje gali nebūti vienos vienintelės tiesos. Vis tik matematikos mokslininkas Kęstutis į savo tyrimų sritį žvelgia su tam tikra ramybe ir pasitikėjimu. Anot jo, matematikos viduje prieštarų nėra.
„Teorinėje matematikoje grožis slypi ne gležname jos sąryšyje su gamta, bet be galo sudėtingų teorijų paprastume, gilių, dar neįrodytų hipotezių elegantiškose formuluotėse. Pačios gražiausios ir giliausios hipotezės ar teoremos matematikoje yra lygybės A = B, kuriose objektai A ir B yra skirtingos kilmės ar net iš skirtingų matematikos šakų, abu tokie abstraktūs, kad praktiškai neįmanoma jų suskaičiuoti ar išvis ką nors konkretaus apie juos pasakyti, bet galų gale pavyksta jų lygybę įrodyti ją apvelkant didžiule nauja teorija, paaiškinančia paslaptingąjį sąryšį tarp tų skirtingų šakų.
Dažnai toks surišimas yra daugybės matematikų ar net matematikų kartų bendro darbo rezultatas ir modernioje matematikoje gilių, dar nepaaiškintų, nuolatos nagrinėjamų hipotezių apstu: pavyzdžiui, Birch ir Swinnerton-Dyer hipotezė elipsinių kreivių aritmetikoje, ar Langlandso hipotezės apie skirtingų tipų tiesinių reprezentacijų atitikimą. Vien tam, kad gerai suprastum jų formuluotes, reikia ilgų studijų, bet turiningų teorijų grožis tas pastangas atperka su dividendais.“
Kad ir su kokiu įkvėpimu mokslininkai kalbėtų apie matematikos studijas, visuomet atsiranda svarstančių, ar tikrai matematika reikalinga visiems jauniems žmonėms viduriniojo ugdymo pakopoje. Prieš keletą metų Lietuvoje įvedus privalomą matematikos valstybinį egzaminą stojant į daugelį universitetų programų, kilo nemažas sujudimas. Kai kurie jaunuoliai, kurių interesų sritis sukasi aplink humanitarinius ar socialinius mokslus, ėmė kelti klausimus, kam jiems reikia sudėtingos matematikos, jei su ja nesusidurs nei studijų metu, nei pradėję karjerą.
Paklaustas, ar matematika reikalinga visiems ir kiekvienam, Kęstutis atsako teigiamai, ir priduria: „tik ne dėl to, kad jos žinios visiems būtinai reikalingos, bet dėl to, kad ji labai puikiai išlavina loginį mąstymą, kuris vėliau leidžia priimti protingesnius sprendimus kasdienybėje, to net pačiam ar pačiai nepastebint. O gyvenime reikšmingų sprendimų pasitaiko nemažai, juos priimti protingai itin svarbu, nes jie nulemia kaip tas gyvenimas klostysis vėliau ir, plačiau mąstant, kaip seksis konkrečiai visuomenei ar tautai.“
Tarptautiniu mastu dirbantis mokslininkas negaili patarimų jauniesiems kolegoms, kurie dar tik svarsto apie mokslininko kelią. Anot Kęstučio, labai svarbu atsakingai pasirinkti vadovą, kuris tampa studijuojančiojo treneriu patardamas, nukreipdamas, tačiau niekuomet viso darbo už besimokantįjį nenudirbdamas:
„Mokslinis vadovas studentui atveria akis: padeda suprasti tos srities kontekstą, kitų studentų lygių spektrą, tam tikra prasme paaiškina, kad ne šventieji puodus lipdo, kad ir tas studentas gali pradėti juos lipdyti stropių pastangų dėka. Aš pats džiaugiuosi turėtais (ir kai kuriais atvejais iki šiol tebeturimais!) daugybe, dažnai aukščiausios klasės, mentorių ir mokytojų, kurie padėjo pašokti į vis aukštesnį mokslinį lygį. Dėkoju jiems už jų pagalbą, nors realiai tą konkretų atlygį gauna mano paties doktorantai ir jaunesni kolegos, kuriems aš pats esu mentorius.“
