Absoliuti dauguma rinkosi samprotavimo rašinį
Šiemet abiturientai, kaip ir pernai, galėjo rinktis iš dviejų samprotavimo ir dviejų literatūrinio rašinio temų.
Viena iš samprotavimo rašinio temų – „Kas žmogui teikia ramybę?“ Nurodyti autoriai, kuriais reikia remtis: Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Aistis. Kita samprotavimo rašinio tema – „Kodėl žmogui svarbi jo kilmė?“ Autoriai – Jonas Radvanas, Šatrijos Ragana, Česlovas Milošas.
Literatūriniam rašiniui buvo pateiktos temos „Požiūris į visuomenės paribio žmogų lietuvių literatūroje“ (autoriai – Jonas Biliūnas, Jurgis Savickis, Marcelijus Martinaitis) ir „Vilnius lietuvių literatūroje“ (autoriai – Maironis, Judita Vaičiūnaitė, Jurgis Kunčinas).
Absoliuti dauguma rinkosi samprotavimo rašinį. Tuo tarpu literatūrinių temų formuluotės rimtesnės – gal išgąsdino sąvoka „paribio žmogus“, o Vilniaus tema pasirodė siauroka.
Pasak Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Jurgitos Palikevičiūtės, moksleivių nuotaikos gan neblogos.
„Kiek teko kalbėtis su mokiniais, temos neišgąsdino. Buvo įvairių pasirinkimų, tačiau absoliuti dauguma rinkosi samprotavimo rašinį. Gal jiems pasirodė jo temos paprastesnės, lengvesnės. Ir iš tiesų jos skamba visai neblogai. Tuo tarpu literatūrinių temų formuluotės rimtesnės – gal išgąsdino sąvoka „paribio žmogus“, o Vilniaus tema lietuvių literatūroje pasirodė siauroka“, – svarstė pašnekovė.
Pasak jos, Vilniaus temą galėjo rinktis tik gerai literatūroje pasikaustę moksleiviai, kadangi prie šios temos reikia gerokai padirbėti. Kita vertus, ši tema visgi platesnė už pernykštę dvaro temą lietuvių literatūroje.
Tuo tarpu samprotavimo temos mokiniams buvo priimtinesnės, o ir autoriai parinkti tokie, kurie atitiko temas, netgi suteikė kryptį, kur link judėti. Taigi pedagogė pasvarstė, kad gal po pernai metų egzamino temų rengėjai padarė išvadas.
Nebuvo nė vieno mokinių mėgstamo autoriaus
Kita vertus, autoriai, mokytojos teigimu, gal buvo ir nelabai tikėti. Tiek Jonas Aistis, tiek Judita Vaičiūnaitė ar Česlovas Milošas nėra nei vaikų mėgiami, nei pagrindiniai programiniai autoriai. Nagrinėjant lietuvių literatūrą, jie paprastai lieka truputį kontekste, o per egzaminą visada tikimasi atraminių autorių. Pagaliau didesni kūriniai, romanai, suteikia daugiau laisvės samprotauti, išsakyti savo nuomonę.
Autoriai gal buvo ir nelabai tikėti. Tiek Jonas Aistis, tiek Judita Vaičiūnaitė ar Česlovas Milošas nėra nei vaikų mėgiami, nei pagrindiniai programiniai autoriai.
Pagaliau tarp autorių yra nemažai poetų, o mokiniai vengia remtis poezija. „Tai nuolatinė tendencija, kuriai atsirasti, manau, įtakos turėjo ir mūsų ugdymo sistema. Mano laikais mes labai daug mokėmės atmintinai. Po to buvo nuspręsta, kad „kalimas“ nereikalingas, tačiau rašant rašinį juk reikia cituoti. Aš pati baigiau mokyklą prieš daugiau nei 20 metų, ir atsimenu, kad prieš perrašant tekstą į švarraštį, mums leido pasitikrinti citatas. Remtis poezija, nežinant tekstų, iš tiesų labai sudėtinga“, – sakė pašnekovė.
Pasak J.Palikevičiūtės, moksleivius taip pat nuvylė, kad nebuvo nė vieno privalomo autoriaus, kuriuos jie mėgsta. Nebuvo nei Antano Škėmos, nei Vinco Mykolaičio-Putino.
„Šių autorių kūriniai jiems patinka, bet panašu, kad mes vėl verčiame juos skaityti, kas jiems nelabai patinka“, – svarstė mokytoja.
Pernai parinkti kūriniai neatitiko temų
Po pernykščio egzamino Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Asta Karaliūtė-Bredelienė 15min teigė, kad rašinių temos buvo neadekvačios programinėms nuostatoms ir netikėtos ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Todėl vertinimų rezultatų visi laukė su nerimų, o jų sulaukę sunerimo dar labiau, nes jie sukėlė labai daug abejonių.
Pasak mokytojos, temos iškėlė aspektus, kurie nurodytų autorių kūryboje buvo šalutiniai. Be abejo, galima parašyti rašinį tomis temomis, bet buvo pasigesta bent vienos temos, kuri sutaptų su pasirinkti siūlomų kūrinių esme.
„Pavyzdžiui, daug mūsų mokinių rašė apie gaivališką prigimtį lietuvių literatūroje. Tačiau gaivališkumas nė viename kūrinyje nėra savitikslis, visur jis tėra priemonė, rakursas, kuriuo matuojamas veikėjų santykis su bendruomene, gyvenimu ir pan. Be to, nėra aiškus pats šios sąvokos apibrėžimas: skirtingi žodynai šią sąvoką aiškina skirtingai. Ir pasiklausius vertinusių mokytojų įspūdžių, nelabai aišku, ar tie, kurie siūlė temas, patys žiūrėjo į žodyną ir ar gaivališkumo samprata, kuri pateikta kaip tema, sutampa su ta, apie kurią vaikai rašė pasižiūrėję į žodyną“, – svarstė mokytoja.
Jos manymu, ir samprotavimo rašiniui apie vyriškumo sampratą nurodytuose kūriniuose tiesiogiai apie vyriškumą nekalbama. Tai gali būti tik vienas iš aspektų, kuris gali būti aptartas. Taigi rašinio temos formuluotė neatitiko kūrinio vidinės logikos, dėl to mokiniai atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje: tampa neaišku, ką analizuoti: ar atsakyti į temą ir tik iš dalies pasiremti kūriniu, ar analizuoti kūrinį, bet tuomet nukrypti nuo temos.
Šiemet 15min kalbinti moksleiviai tikino vertinimo rezultatų lauksiantys ramiai, tačiau J.Palikevičiūtė pasiruošusi įvairiausioms staigmenoms. Pasak jos, egzamino rezultatai visada nenuspėjami.