– Įtraukusis ugdymas – procesas, kurio laukta su nerimu. Vienos mokyklos buvo pasirengusios, kitos rugsėjo 1d. laukė su nerimu. Taigi, kaip sekasi mokykloms ugdyti ypatingus vaikus? Ar didžiulis nerimas buvo pagrįstas? Ar rugsėjo 1oji, dėl kurios taip nerimauta, ką nors pakeitė?
R.R.: Nieko negalėjo pakeisti ir nieko nepakeitė, bet buvo emocinių pliūpsnių, nes ne rugsėjo 1-ąją reikėjo ruoštis. Reikėjo ruoštis priimti vaikus tada, kai mokykla apskritai pradėjo darbą.
Gyvenimas yra dinamiškas, jis labai kintantis, tu kiekvieną turi mokytis dirbti su vienu ar kitu vaiku. Atsiranda kita metodologija, papildoma literatūra ar priemonės, taigi mes nuolat mokomės ir dirbame. Tas pasiruošimas yra begalinis. Pasaulyje turbūt niekas negali pasakyti – šiandien esame pasirengę. Ateis koks nors vaikas ir tu nesižinosi, kaip dirbti – reikės mokytis iš naujo.
E.S.: O kalbant apie įtraukties procesą, kaip jūs jau pastebėjote, pasižymėjome tą oficialią datą – 2024 m. rugsėjo 1 d., kai tiesiog viskas, kas buvo iki to, tapo realybe. Dauguma Lietuvos ugdymo įstaigų jau seniai taiko įtraukties principus ir pagal galimybes, kurias nulemia įvairios priežastis, vieni daugiau, kiti mažiau, investavo tiek lėšų, tiek jėgų tam procesui pasiruošti. Aš kalbu apie pedagogų mokymus, kvalifikacijos kėlimą, vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, įtrauktį. Vienos yra geriau pasirengusios, kitos prasčiau, galbūt sunkiau pasiruošti buvo toms įstaigoms, kurios yra labiau nutolusios, regionuose, kur mažesnis ir gyventojų, o tuo pačiu ir specialistų skaičius.
Iš principo tai nėra kažkoks naujas reiškinys, kuris prasidėjo štai šių metų rugsėjo pirmąją. Svarbu suprasti, kad ir toliau turime nesustoti, neužsifiksuoti, kad pradėjom ir jau kažką užbaigėme. Turime ir toliau kelti mokytojų kvalifikaciją, stebėti, kad būtų paisomi įtraukties principai ir vertybės.
– Rimantai, kiek jūsų mokykloje yra vaikų, kuriuos šiandien vadiname ypatingais, turiu mintyje tuos, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių.
R.R. Aš vartoju minkštesnę sąvoką – individualūs poreikiai. Mes visi esame žmonės ir visi turime poreikių – vienų jie išreikšti stipriau, kitų – mažiau, bet turime jų visi. Kai kalbame apie įtrauktį, mes turime įtraukti visus vaikus – kokių poreikių jis beturėtų. Nepamiršti vadinamų įprastos raidos vaikų, nes juos irgi turime įtraukti į ugdymą.
O tų su stipriai išreikštais individualiais poreikiais, kuriems reikia padėjėjo, mūsų mokykloje yra arti šimto, tai sudaro apie 7-8 proc. visų mūsų mokinių. Metodika, kaip dirbti, yra labai įvairi, bet taip pat lygiagrečiai vyksta ir nuolatinis mokymasis. Juk ir mokytojas, ir vadovas, ir vaiko tėvai turi nuolat mokytis, kaip elgtis, kaip veikti, kad padėtume tam vaikui augti.
Iššūkis visada mums duoda ir galimybę.
Aišku, tai nėra lengva. Tu nesėkmių pilna, Lietuva šiuo klausimu ne išimtis, visur tas yra. Mums gal sunkiau rasti specialistų, kurių trūksta Lietuvoje – mokinio padėjėjų. Pašnekovė minėjo, kad kartais regionų mokykloms sunkiau sekasi, bet, aš manau, kad kai kada joms ir geriau sekasi. Šiandien kalbėjau su vienos Alytaus mokyklos vadove, jie net rengia konkursą į mokinio padėjėjo vietą, reikalavimas – tik su aukštuoju, o mums Vilniuje jų trūksta. Taigi kiekvienos mokyklos darbas yra individualuas.
O šių metų rugsėjo 1-osios terminas, riba galbūt buvo naudinga tuo, kad į įtraukųjį ugdymą pradėjome kreipti daugiau dėmesio. Mums pasidarė lengviau – mes galime komunikuoti, mes galime kalbėti, mumis domisi, tas atvirumo pokytis yra labai geras.
– Egle, kaip jums atrodo, kokie yra didžiausi pasirengimo iššūkiai prieš ypatingam vaikui ateinant į bendro ugdymo įstaigą? Nuo ko svariausia pradėti tą darbą – nuo tėvų, mokytojų, pačių vaikų?
E.S.: Iššūkis visada mums duoda ir galimybę. Negalime išskirti nė vienos dedamosios. Visų pirma, aišku, centre yra vaikas ir jo poreikiai – kas jam būtų gerai. O tada jau, kas yra aplink? Jo šeima, klasės bendruomenė – ir mokytojai, ir vaikai, kurie bus kartu su juo. Visiems turi būti gerai, juk klasėje yra ir kiti, taigi uždavinys – rasti balansą. Kaip pasiekti to konsensuso? Per bendradarbiavimą, pozityvumą ir problemų sprendimą.
– Ar jūs išgirstate tokių replikų, jog dabar staiga ypatingų vaikų atsirado daugiau? Kodėl?
R.R. Tai normalus ir dėsningas dalykas. Dažnai vyresnės kartos žmonės sako „oi, kokie dabar vaikai“, mūsų laikais to ar to nebuvo. Aš esu direktoriavęs jau trijose mokyklose, mano amžius pakankamai solidus, todėl tikrai galiu pasakyti, kad vaikai niekuo nesikeičia. Jie visur visada buvo. Dabar atsirado galimybės greičiau ir geriau identifikuoti vaikų poreikius, bet jie neatsirado iš niekur, tiesiog mes juos nurašydavome.
– Egle, jei žiūrint į įtraukties paveikslą reikėtų išskirti vieną dalyką, kuris labiausiai padėtų pasistūmėti geresnio, efektyvesnio proceso link?
E.E.: Aš pasakysiu labai vaizdžiai: reikia pasižiūrėti į veidrodį ir atsakyti į klausimą – kas tai gali padaryti? Tai kiekvienas iš mūsų, nes įtraukties procesas yra visos visuomenės vertybė.
Kviečiame žiūrėti visą pokalbį:
Daugiau informacijos apie įtraukųjį ugdymą rasite čia.
