Braška ne vadovėliai, o žemė po mokytojo kojomis
Atrodytų išdidi, nes likimo bei istorinių įvykių nuožmiai vėtyta ir mėtyta išliko. Išliko, nors ir teko bidzenti lenkų kalbai iš paskos, tykiai tūnoti pasislėpus knygnešio paskvernėje, raudant stebėti, kaip daugėja kirilica parašytų gimtų lietuviškų žodžių, melstis, kad daraktoriai nepalūžtų ir nenustotų mokyti vaikų lietuviškai.
Atrodytų laiminga, nes emigracijos paliesta lietuvių tauta siekį mokyti vaikus lietuvių kalbos išsivežė kartu su savimi užjūrin ir svečioje žemėje jau nuo 1949-ųjų metų steigė lietuviškas mokyklas, ieškojo mokytojų bei būdų, kaip užtikrinti, kad lietuvių kalba bet kokiomis sąlygomis gyvuotų ten, kur kuriasi lietuviai.
Atrodytų maloniai nustebusi, nes šiuo metu pasaulyje, visuose kontinentuose, nuo Čilės iki Malaizijos, veikia per 220 neformaliojo lituanistinio švietimo įstaigų, 11 formalių lietuvių etninėse žemėse įsikūrusių mokyklų ir net kelios virtualios lituanistinės mokyklos. Jose lietuviško žodžio mokosi apie 9 tūkstančiai vaikų, dirba apie 1000 mokytojų.
Atrodytų, tradicija tęsiasi – daraktoriaus-knygnešio geno varomi savanoriai mokytojai uoliai dirba, net lietuvių kalbos vadovėliai braška.
Atrodytų, tradicija tęsiasi – daraktoriaus-knygnešio geno varomi savanoriai mokytojai uoliai dirba, net lietuvių kalbos vadovėliai braška. Deja, akyliau įsižiūrėjus, braška ne vadovėliai, o žemė po lituanistinės mokyklos mokytojo kojomis.
Lietuviško žodžio puoselėjimas – išbandymų serija
Užuot planavęs įdomias pamokas ir visą sielą bei jėgas atidavęs ugdymo turinio kūrimui, visų pirma neformalios lituanistinės mokyklos mokytojas turi nugalėti aibę iššūkių. Tiesiog kaip pasakose: nori gyventi ilgai ir laimingai, nugalėk skirtus išbandymus už trijų jūrų, septynių marių, o tada raškyk nugalėtojo vaisius.
Tad kol kas dedam lietuvių kalbos vadovėlį šonan ir pasibėdojam: kokie iššūkiai slegia lietuviško žodžio puoselėjimą pasaulyje?
Kokie iššūkiai slegia lietuviško žodžio puoselėjimą pasaulyje?
Finansai
Neformalusis lituanistinis švietimas išsilaiko tik iš tėvų renkamo mokesčio. Mokykla dar gali teikti projektus Švietimo, sporto ir mokslo ministerijai ir prašyti lėšų vadovėliams, grožinei literatūrai įsigyti ar kokiai nors veiklai finansuoti. Tai nepastovus finansavimas, kurį galima naudoti tik tam tikroms reikmėms, o finansų mokyklai reikia patiems įvairiausiems dalykams. Visų pirma – patalpoms.
Kiekvieną rugsėjį dauguma mokyklų sprendžia tą patį egzistencinį klausimą: ar mes šiemet atsidarysime? Ar išsimokėsime nuomą, draudimą, ar galėsime padengti mokytojams bent kelionės išlaidas, ar liks lėšų kopijavimui, kanceliarinėms priemonėms?
Mokytojai
Nelengva, oi nelengva rasti norinčius ir gebančius dirbti lituanistinėje mokykloje. Kadangi darbas mokykloje dažniausiai yra savanoriškas, mokytojas turi turėti kitą pragyvenimo šaltinį. O mokykla – tarsi hobis, kuriam skiriama labai daug asmeninio laiko, vagiant jį iš šeimos, dirbant savo poilsio sąskaita. Mokytoją motyvuoja tik pati idėja ir procesas, tad rasti tų šviesulių idėjininkų kartais ir su žiburiu neišeina.
O radus reikia remti, mokyti, profesine kvalifikacija rūpintis. Ir čia atsimuši į sieną: randi kvalifikacijos kėlimo kursus, o reikalavimai – aukštasis išsilavinimas, pedagogo kvalifikacija, sudėtingos sutartys, kartais ir Lietuvos pilietybė būtina.
O kas, jei šviesuolis – inžinierius ar kulinaras? Kas, jei jam reikia įgyti pedagogo kvalifikaciją ar konkrečių, praktinių žinių? Apsidžiaugi radęs įvairių iniciatyvų ir puikių paskaitų, organizuojamų lituanistinėms mokykloms, bet jos vyksta tada, kai esi darbe arba kai tavo šalyje gili naktis ar ankstyvas rytas. Įrašo nėra, tad sudie bandymui pasitobulinti su specialistais, ir toliau kapstykis kaip išmanai. Laisvu nuo darbo metu. Vakarais. Savaitgaliais. Per pietų pertrauką. Net ir naktimis.
Akademiniai iššūkiai
Kiekvienas pašaukimą turintis mokytojas kelia sau aiškų tikslą – išmokyti, ir tai daryti įdomiai. Tokį patį tikslą keliame sau ir lituanistinėse mokyklose, tik atsiranda ne vienas „bet“.
Laikas – labai ribotas, dirbame tik 3–4 valandas per savaitę, savaitgaliais. Klasėje – skirtingas vaikų lietuvių kalbos lygis, tad tenka laviruoti, diferencijuoti ir individualizuoti užduotis. Mokymo priemonių lituanistinėms mokykloms nėra, lieka visagalis internetas – nepraeis nė diena ar dvi ir susirasime, pasidarysime, sukursime, pritaikysime, adaptuosime.
Mokymo, kaip nuoseklios (programa–priemonės–vertinimas) išbaigtos sistemos, dar neturime. Tiesa, jau yra patvirtinta integruota lituanistinio švietimo programa, bet ji ne visoms mokykloms tiks, o ir ja naudotis reikės išmokti ir mokymo priemonių sulaukti. Lietuvių kalbos lygio nustatymo pagal Europos bendruosius kalbų mokėjimo metmenis procesu rūpinasi Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA). Kol kas viskas dar tik kuriama, trūksta vaikų kalbos aprašų, neišvengta nesklandumų, bet ledai juda.
Mokymo, kaip nuoseklios (programa–priemonės–vertinimas) išbaigtos sistemos, dar neturime.
Dvikalbystės ir daugiakalbystės tyrimai, metodikos taip pat dar tik išvysta dienos šviesą, o lituanistinės mokyklos mokytojui jau reikia būti ir tai perpratus.
Tiesa, lituanistinėje mokykloje ne tik kalbos mokome, bet ir tautinę tapatybę bei identitetą formuojame, tad reikia ir etnografijos, istorijos, pilietiškumo pamokų nepamiršti. Juk mokyti norime gerai ir įdomiai.
Laikas
Sakoma, laikas – brangiausia, ką turi žmogus. Lituanistinės mokyklos mokytojas ar vadovas šią brangenybę skiria tėvų švietimui ir pritraukimui į mokyklas, mokyklos reklamai, socialinių tinklų priežiūrai, mokyklos einamiesiems ūkiniams reikalams, apskaitai, auditui, mokyklos šventėms, minėjimams, miesto renginiams, susipažinimui su gyvenamosios šalies švietimo įstatymais, bibliotekos priežiūrai, dalyvavimui įvairiuose projektuose Lietuvoje, stovyklų organizavimui, papildomų finansavimo šaltinių paieškai per labdarą, muges, akcijas. Dar būtų galima tęsti, bet laikas spaudžia.
Tikiuosi, ledas neįlūš, o prieskonių bus
Na štai, dabar jau galime ir lietuvių kalbos vadovėlį atsiversti, juk pamokoms pasiruošti reikia. Ar dar liko parako, ar kūrybinės versmės neišseko? Tai – jau kitas klausimas. Tik ta braškanti žemė po kojomis kažkodėl virto lūžtančiu, aižėjančiu ledu.
Ar dar liko parako, ar kūrybinės versmės neišseko?
Tikiuosi, ledas neįlūš. Pamažu lituanistinio švietimo situacija keičiasi, sulaukiame Lietuvos valstybės dėmesio, kinta matymas ir mąstymas, lituanistinis švietimas skinasi kelią ir tampa ne tik mūsų – ledu slidinėjančiųjų – reikalu. Tad jei kada ir sutiksiu lietuvių kalbą, manau, ne gėda bus į akis pažiūrėti, nes tolumoje girdėsis mažųjų lietuviukų čiauškėjimas gražia, gyva, itališkais, angliškais, islandiškais ar norvegiškais prieskoniais pagardinta lietuvių kalba.
