Skaitymo gebėjimai svarbūs visuose mokomuosiuose dalykuose. Nesupratus žodinės užduoties, nepavyks teisingai išspręsti žodinio matematikos uždavinio, nesugebant formuluoti iškilusios gamtamokslinės problemos kažin ar pavyks ją įveikti net ir turint gamtamokslinio tyrimo įrankius ir pan.
Teksto santykiai su jį lydinčiu ar pakeičiančiu vaizdu irgi priklauso skaitymo gebėjimams, kaip ir nerimą keliantis vaikų spoksojimas į kompiuterio ekraną, kur tuo pat metu mirga raidės, keičiasi vaizdai ir dar skamba muzikėlė. Ir dar vienas nuo pirmųjų gyvenimo metų iki amžiaus pabaigos žmogų persekiojantis klausimas: ar man pavyks išsakyti tai, ką noriu, ar mane supras tie, kurie manęs klauso, bando skaityti tai, ką parašiau.
„Baltų lankų vadovėlių“ leidykla yra sukūrusi skaitymo mokymo priemones nuo darželio iki dvyliktų klasių, todėl norėjau trumpai papasakoti apie tai, kaip mokome skaityti, atkreipti dėmesį į svarbesnius šio proceso aspektus kiekviename amžiaus tarpsnyje.
Darželis (arba mokymas skaityti namuose)
Kai girdžiu pasakymą, kad kuris nors vaikas visai nemoka skaityti, netikiu. Argi jis „neperskaito“ „Maxima“, „Rimi“, „Iki“, ar jis nesupranta, koks užrašas ant lentelės prie tilto, kuriuo kasdien važiuojama namo – Neris, Nemunas, ar koks berniukas nesudreba ant visureigio pamatęs užrašą „Jeep“ ir sako „čia džipas“. Taigi jie skaito, tik kitaip. Jie dar nemoka raidžių, o kai išmoks, užrašys „Maksima“, kai išmoks skaityti raidėmis, jie skaitys ne „Koka kola“, o „Coca cola“. Minėtus ir panašius užrašus vaikai suvokia ne kaip raidžių kombinacijas, o kaip vaizdus, emblemas, kuriuos jie įsimena ir tapatina su atitinkamais daiktais, reiškiniais.
Mūsų siūlymas – pradėdami mokyt skaityti pasinaudokime šiuo, jau vaikams įprastu embleminiu skaitymo būdu, kai žodis siejamas su daiktu, kai žodžio užrašas atpažįstamas net nemokant visų to žodžio raidžių. Tai palengvina mokymąsi skaityti. Pradėjus supažindinti su raidėmis, nedauginkim skaitomų žodžių kiekio: kai mokomės raidės K imkim kėdės paveikslėlį, užrašykim KĖDĖ, bet tą patį žodį ir vaizdą naudokime ir mokantis raidę Ė ir D.
Raidė asocijuosis su vaizdu, vaizdas primins raidę – taip pirmieji skaitymo žingsniai nevargins, o sėkmingas atpažinimas, skatins eiti pirmyn. Nepastebėsite, kaip pamažu, bet kartu ir labai sparčiai „išeisite“ raides, jas vaikas ims dėlioti į žodžius, o jei pasistengsime ir tose dėlionėse vis pasitaikys į atmintį jau įsirėžusių žodžių-vaizdų (KĖDĖ ir pan.), vaikas pasijus, kad užduotį atlieka sėkmingai ir galbūt pasigirs: „Aš jau perskaičiau!“. Beje, šį pareiškimą reikėtų traktuoti labai rimtai, bent jau sušunkant VALIO!
Minėjau žodį atpažinimas, prie jo verta stabtelėti. Prisiminkime visiems įprastą situaciją – vaikui skaitome pasaką apie Raudonkepuraitę. Ji minima jau pirmame sakinyje, trečiame ji vėl minima, bet ar skaitome paraidžiui ilgą jos vardą, – ne, pakanka didžiosios R, kuri primena mergaitės vardą, o linksnį prideriname remdamiesi kontekstu. Pagalvokime, ką mes darėme. Mes atpažinome žodį Raudonkepuraitė ir pasakėme jį visai neskaitydami paraidžiui. Atpažinti neskaitant mums padeda kontekstas – žinoma pasaka. Daugelis pasakos žodžių yra tapę emblemomis, prie kurių priartėję tekste mes iš kelių ar net vienos raidės atpažįstame „vilką“, „senelę“, „medžiotoją“ ir t.t.
O mes pykstam, kai vaikas spėja neteisingai, ir pakėlę balsą sakom: „Tu nespėliok, o skaityk, kas parašyta!“.
Kalba paklūsta galingiems ekonomikos dėsniams – kaip ką nors padaryti greičiau, vartojant mažiau sąnaudų (šiuo atveju proto galių). Dar daugiau, kalbininkai jums paaiškintų svarbų kalbos dėsnį, kad net išsitrynus (nuplyšus, užliejus) 20-30% teksto jį dar galima suprasti. Taigi skaitydami gerai žinomą pasaką apie Raudonkepuraitę neskaitome paraidžiui bent jau dalies teksto, taupome savo energiją ir greitiname skaitymą. Bet pabrėžiau, taip skaitome gerai žinomą tekstą. Kai tekste kalbama apie mums nežinomus dalykus, kai jame daug nematytų žodžių, skaitymo procesas lėtėja, daugiau skaitome paraidžiui. Vis dėlto ir tuomet kartais, pamatę kokią įprastesnę raidžių samplaiką, bandome žodį atspėti. Tik nebūtinai mus lydi sėkmė, o nesuprastą sakinį ar jo dalį tenka skaityti iš naujo.
Vaikai dėl tų pačių kalbos ekonomikos dėsnių elgiasi panašiai – pamatę pirmąsias, jų manymu, žinomo žodžio raides, jie su žodžiu elgiasi kaip su emblema, spėja ir... dažnai nepataiko. O mes pykstam, kai vaikas spėja neteisingai, ir pakėlę balsą sakom: „Tu nespėliok, o skaityk, kas parašyta!“. Skaitymas – tai nuolatinis hipotezių kėlimas, kas bus toliau: kokia raidė, koks kitas žodis, apie ką bus rašoma kitoje pastraipoje, kaip pasielgs veikėjas, kuo baigsis detektyvinis romanas ir pan. Remdamiesi jau žinomais dalykais, jau perskaitytomis teksto dalimis mes nuolat keliam hipotezes; dalis jų pasitvirtina, dalį tenka atmesti ir sugalvoti kitas, o tai tolygu grįžimui į žodžio pradžią ir žodžio skaitymui paraidžiui.
Skaityti besimokantis vaikas irgi kelia hipotezę – koks tai bus žodis, tik jo žinojimo laukas dar menkas, gerai žinomų, žodžių bagažas ribotas, pasiremti kontekstais dar tik mokomasi, todėl klaidos logiškos, iš jų reikėtų mokytis, o ne pykti. Be to, vaikas atsiduria ypatingoje aplinkoje – jis turi mums skaityti garsiai ir kiekviena jo klaidelė gali būti kritikuojama. Įsivaizduokime tokioje košmariškoje padėtyje save. O juk norime neatstumti vaiko nuo skaitymo, viliamės, kad ir jis kada nors pajus skaitymo malonumą.
Apie skaitymo automatizavimą plačiau kalbėsime kitoje šio pasakojimo dalyje aptardami skaitymo mokslą pradinėse klasėse. Dabar tik pabrėšiu, kad šiame lygyje mokymasis skaityti turi priminti žaidimą, kur nuolatos bandome sieti daiktų pavidalus ir žodžius, ištariamus ar užrašomus. Raidžių dėliojimą į skiemenis ir žodžius, o pastaruosius į sakinius įvedame pamažu, tačiau kiekvienas naujas žingsnis turi bent truputį provokuoti ir kviesti eiti toliau.
Ar pastebėjote, kad, žaisdami kompiuterinius žaidimus, vaikai nuolatos siekia pereiti į „aukštesnį lygį“ ir tuo labai didžiuojasi? Pasinaudokime ir šiuo natūraliu jų noru tobulėti. Bet lipant aukštyn pakopos neturi būti per aukštos, o bet kokį ugdymo procesą turi lydėti mūsų palankumas vaikui, gera mokančiojo nuotaika, pilnas jo panirimas į ugdymo procesą (išjungiant telefoną ir pan.) ir net kūno sąlytis. Ne veltui vienas protingas žydų pedagoginės sistemos kūrėjas primygtinai siūlė tėvams ko nors mokant mažą vaiką pasisodinti ant kelių.
Priešmokykliniame ugdymo etape – darželyje ar namuose – minėti du skaitymo būdai ir jų kombinacijos yra parankūs, džiaugiamės, kad pabandę mokyt skaityti su mokslo knyga „Katino dienos“ tai patvirtina.
