„Laimės dalykas, ar rasi priėjimą prie tokio ypatingo vaiko, ar jis įsileis į savo pasaulį, kuris suaugusiam gali pasirodyti nesuvokiamas“, – sako specialioji pedagogė Eglė Jakubkienė.
Darbas su ypatingais vaikais pasikeitė kardinaliai
Pedagogė Eglė Jakubkienė prieš vienuolika metų pradėjusi dirbti lietuvių kalbos mokytoja pastebėjo, kad klasėje yra nerimastingų, silpnesnių gebėjimų vaikų: „Supratau, kad juos reikia kitaip mokyti.“ Mokytoja ieškodama žinių, įstojo į specialiosios pedagogikos magistratūros studijas Lietuvos edukologijos universitete. Tapus specialiąja pedagoge, jos darbas prieš penkerius metus kardinaliai pasikeitė.
Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijoje pradėjo steigtis klasės vaikams su specialiuoju ugdymo poreikiu. Mokykloje taikoma dalinė integracija – specialiųjų poreikių vaikai mokosi bendro ugdymo mokykloje, tik atskirose klasėse. Tai startinė stotelė į bendrąjį ugdymą – jei vaikas gali mokytis tam tikrų dalykų, jis pervedamas į bendras klases. Specialiųjų poreikių turintys vaikai dalyvauja mokyklos bendruomenės gyvenime, yra lygiaverčiai jos nariai.
Specialiųjų poreikių turintys vaikai dalyvauja mokyklos bendruomenės gyvenime, yra lygiaverčiai jos nariai.
E. Jakubkienė dirba su vaikais, turinčiais įvairaus spektro sutrikimus: kalbos ir komunikavimo funkcijų, intelekto, autizmo spektro, Aspergerio sindromo, dėmesio ir aktyvumo, elgesio ir emocijų. „Kiekvienam vaikui reikia parinkti skirtingas, individualias užduotis. Jei vaikas turi emocinį sutrikimą, jaučia nerimą ir baimę, prie mokymo priemonių ir metodų jį reikia pratinti palaipsniui, kad neišsigąstų. Jei vaikas aktyvesnis, duodama užduotis, kuri lavina smulkiąją motoriką, kad jis išmoktų susikaupti, sutelktų dėmesį“, – sako mokytoja.
E. Jakubkienė su viena klase, kurioje mokosi autizmo spektro sutrikimą turintys septyni vaikai, jau pabaigė pradinį ugdymą. Šiais mokslo metais jie tapo penktokais, o E. Jakubkienė tapo jų klasės auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja.
Taip pat E. Jakubkienė šiais metais vėl pradėjo dirbti su pirmokais, klasėje mokosi 7 vaikai, turintys kalbos ir komunikacijos sutrikimų.
Vaikui įdomu, kai aktyviai dalyvauja pamokoje
Savo darbe E. Jakubkienė teikia pirmenybę patyriminiam ugdymui, kai mokinys atlikdamas užduotį gali pasitelkti visus savo pojūčius – paliesti, užuosti, paragauti ar kitaip tyrinėti. „Neseniai prieš rudens atostogas su pirmokais atlikome užduotį lauke – tapome sekliais ir rinkome „įrodymus“ prieš rudenį. Vaikštinėdami po parką vaikai į dėžutes turėjo surinkti tam tikras gamtines medžiagas – ieškoti nukritusio medžio lapo, gilės ar kaštono. Tai tarsi paprasta užduotis, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip ji pateikta – nuo formos priklauso, ar vaikui bus įdomu, ar pavyks išlaikyti dėmesį. Juk reikėjo ne tik ieškoti gamtinių medžiagų, bet ir paliesti, dėlioti, lyginti, išsiaiškinti, ko dar trūksta. Į tą pamoką buvo integruota ir fizinė kultūra, įvairūs žaidimai tarp nukritusių lapų. Tokias užduotis taikau vaikams su specialiaisiais poreikiais, nors metodai tiktų ir visiems vaikams“, – teigia mokytoja.
Pasak pedagogės, per pamokas atliekami įvairūs bandymai, eksperimentai, kad vaikai galėtų matyti rezultatą. Tai ir užšaldytas azotas, ledas, ar ledo virtimas garais. „Svarbu, kad vaikai viską matytų vizualiai ir tame procese patys aktyviai dalyvautų. Seni mokymo metodai, kuriuos mums anksčiau taikydavo mokytojai, jiems jau nėra įdomūs“, – tvirtina specialioji pedagogė.
Pradinio ugdymo specialioji pedagogė Aurelija Vainoriūtė, dirbanti su ketvirtokų klase, kurioje mokosi 7 kalbos ir komunikacijos sutrikimus turintys vaikai, taip pat ieško naujų, įdomių ugdymo metodų: „Svarbiausia, kad su kiekvienu vaiku reikia dirbti individualiai, kiekvienam pritaikyti ugdymo programą pagal jo gebėjimus.“
Mokytoja skatina projektinę veiklą, vaikai kartu su tėveliais vasarą turėjo aplankyti penkis turistinius objektus Lietuvoje, juos aprašyti ir papasakoti klasėje savo įspūdžius. „Organizuosime ir konferenciją, vaikai savo įspūdžiais pasidalins ir su mokyklos bendruomene“, – sako A. Vainoriūtė ir džiaugiasi, kad mokykloje vyrauja draugiška aplinka, specialiųjų poreikių vaikai nepatiria patyčių.
Mokymo priemonėmis tampa kasdieniniai dalykai
Vaikai, kurių sutrikusi smulkioji motorika, atlieka judesius lavinančias užduotis, kurioms naudojamos įvairios medžiagos (kailis, oda, popierius ir kt.), tekstūros (švelnios, šiurkščios ir kt.), ankštinės ir grūdinės kultūros – pupelės, žirniai, grūdai. Net ir per matematikos pamokas pritaikomos gamtinės priemonės. „Vaikai nustemba, kad įprastą daiktą, kurį jie mato savo artimoje aplinkoje, galima panaudoti visiškai naujai, netikėtai ir įdomiai“, – patirtimi dalijasi E. Jakubkienė.
Pedagogei patinka per visas pamokas vystyti tą pačią temą: „Jei skaitome pasaką apie pupą, kaip ją užaugino seneliai iki dangaus, tai per dailės pamokas kuriame tokią pupą, o per matematiką skaičiuojame pupas. Su pirmokais plėtojome temą obuolių temą – ir pjaustėme, ir pyragą kepėme.“
Mokykloje didelis dėmesys skiriamas aktyvioms fizinės kultūros pamokoms lauke, daug laiko praleidžiama šalia esančiame Karoliniškių parke. Mokytoja su vaikais vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, žiemą važinėja rogutėmis, ant sniego piešia, lipdo besmegenius.
„Su vaikais pasodiname augalą, gaminame kokį nors patiekalą, o kartu ir mokomės, susipažįstame su svorio matavimo vienetais, daug laiko praleidžiame lauke, tyrinėjame gamtą“, – priduria ir A. Vainoriūtė.
Per pamokas mokytoja panaudoja lenteles, kuriose ugdymo medžiaga perteikiama vaizdais, padedančiais vaikams geriau įsisavinti naujas žinias.
Aukščiausias lygmuo – vaikas mokytoją laiko savo draugu
E. Jakubkienė pasakoja, kad dirbant su specialiųjų poreikių vaikais reikia laiko, kol jie pradeda mokytoju pasitikėti ir jį vertinti. Vieni vaikai atsiskleidžia iš karto kaip žiedas, o prie kitų dar reikia rasti būdą, kaip prieiti, o tik po to atlikti ugdymo užduotis.
„Pradėjus dirbti su pirmokais, daug laiko užtrunka, kol išsiaiškini, ką kiekvienas vaikas sugeba. Kas tinka vienam, netinka kitam. Po pusmečio jau žinau, ar užduotis tiks vaikui, ar neiššauks neigiamos emocijos, ar jam bus įdomu, ar norės išbandyti, ar nebijos. Dirbant su penktokais lengviau pasiruošti pamokoms, nes vaikus pažįstu nuo pirmos klasės“, – pasakoja specialioji pedagogė.
Aukščiausias lygmuo pasiekiamas tada, kai vaikai mokytoją pradeda laikyti savo draugu. „Bendraudama su penktokais žinau jų paslaptis, ateities planus, pasikalbame apie viską, jie manimi pasitiki. Tai sudėtingas kelias, ne kiekvienas vaikas atsiveria“, – sako mokytoja.
Pasitikėjimo lygmuo su penktokais pasiektas, nors su vienais ryšys yra stipresnis, leidžiasi apkabinami, kiti tik iš tolo pamojuoja ranka. Su pirmokais dar tik pradedama eiti šiuo keliu. Mokytoja džiaugiasi, kad vaikštant lauke vienas berniukas paprašė duoti jam ranką. Anot mamos, tai didžiulis pasiekimas, nes jis svetimų žmonių neprisileidžia.
Mokytis vien tik iš vadovėlių yra nuobodu
Dirbant su specialiųjų poreikių vaikais per pamokas kasdien naudojama multimedija, planšetiniai kompiuteriai. Mobiliosios programėlės padeda mokytis skaičiavimo, lietuvių kalbos, vyresnieji vaikai tokias užduotis gali atlikti išmaniuoju telefonu – rezultatai iš karto matomi ekrane. Sensorinės priemonės ir technologijos padeda vaikams nusiraminti, pailsėti, paklausyti raminančios muzikos. Nepamirštame ir paprastų priemonių – jei vaikas nerimastingas, jam kyla pyktis, mokytoja duoda rankoje pamaigyti kamuoliuką ar pasodina ant specialios kėdutės.
„Vien mokytis iš knygos yra nuobodu, o multimedija pamokas paįvairina. Per lietuvių kalbos pamokas pasižiūrime filmuką iš senosios animacijos, aptariame, vaikai tampa kūrėjais, piešia savo iliustracijas. Be naujausių technologijų būtų sunkiau įdomiai perteikti vaikams ugdymo programą“, – teigia E. Jakubkienė.
„Informacinės technologijos papildo mokymo programą, vaikams mokytis įdomiau ir linksmiau. Tai tarsi smagus žaidimas, vaikai net nejaučia, kad mokosi ir įsisavina naujas žinias“, – pritaria ir mokytoja A. Vainoriūtė.
A.Vainoriūtė prisimena, kad vadovėliai buvo tokie neįdomūs, kad teko nuskanuoti ir rodyti puslapį ekrane. Net toks paprastas sprendimas pagyvina medžiagą, vaikams mokytis tampa daug patraukliau.
„Svarbiausia, vaiką sudominti, nes jeigu jam bus nuobodu, pamoka gali sukelti tik neigiamas emocijas arba netinkamą elgesį“, – sako A. Vainoriūtė.
Bendrauti padeda gebėjimas atjausti ir suprasti
Pasak E. Jakubkienės, per pamokas reikia palaikyti ir drausmę, tačiau negali vaiko barti. Specialiųjų poreikių vaikai, turintys kalbos ir komunikacijos sutrikimų, nesupranta žodinės informacijos, o jei pakelsi balsą, tai gali sukelti tik neigiamas emocijas ir ašaras.
Svarbiausia, mokytoja turi būti empatiška, galvoti, kas atsitiko vaikui, ką gali padaryti, pašalinti visus išorinius dirgiklius, keliančius blogas emocijas.
Svarbiausia, mokytoja turi būti empatiška, galvoti, kas atsitiko vaikui, ką gali padaryti, pašalinti visus išorinius dirgiklius, keliančius blogas emocijas. E. Jakubkienei teko bendrauti, nueiti ilgą kelią su berniuku, turinčiam Aspergerio sindromą, vaikas kandžiojosi, spardėsi, verkė ir jis, verkė ir mokytoja. Kontaktą pavyko rasti per humorą. „Netikėtai pasakiau juokelį ir pastebėjau, kaip rimsta vaiko emocijos, mažėja agresija. Supratau, kad priėjimas prie šio vaiko bus per juoką. Po to dažnai jam pamerkdavau akį, su alkūne kumštelėdavau kaip draugeliui“, – prisimena mokytoja.
E. Jakubkienė teko su autizmo spektrą turinčiu vaiku sėdėti po suolu, kai jis klykė iš baimės – reikia bandyti suvokti, ką jis jaučia. „Empatijos mūsų darbe reikia labai daug. Laimės dalykas, ar rasi priėjimą prie tokio ypatingo vaiko, ar jis įsileis į savo pasaulį, kuris suaugusiam gali pasirodyti nesuvokiamas“, – svarsto mokytoja.
Pasak E. Jakubkienės, mokytojas yra tarsi kempinė, sugeriantis visas vaikų emocijas. Dirbant su specialiųjų poreikių vaikais reikia būti pasiruošusiam bet kam, nes nežinai, kas kiekvieną dieną laukia. Ar viskas pavyks sklandžiai, ar bus pykčio priepuolių? „Bet tai nėra įtampa, tokia darbo specifika, suteikianti tam tikro būdravimo, pasiruošimo priimti sprendimus,“ – tvirtina mokytoja.
Naujų ugdymo metodų taikymą, virtualių ugdymo formų diegimą ir naudojimą, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių įtrauktį skatina ES fondų finansuojamos priemonės - „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“, „Mokyklų pažangos skatinimas“ ir kt.
