– Ar XXI a. vaikams kažką gali duoti pasakos, sukurtos XVIII–XIX a.?
– Gali, bet šiandien susiduriame su kompleksine problema. Pasakos ir skubėjimas – nesuderinami dalykai. Šiandien visi skubame ir kai skaitome knygas, ne laviname protą, o vartojame informaciją. Pasakos neša žinią ir nėra skirtos tik vaikams. Tačiau tam, kad atrastume pasakose išmintį, reikia sustoti.
– Kaip veikia pasakos?
– Jos nuneša į vaizduotės sritį. Žmogus ima įsivaizduoti, kaip atrodo karalaitė, žirgas, riteris. Vėliau jis ima tapatintis. Kai skaitome pasakas, susitapatiname su kuriuo nors herojumi, dažniausiai geru. Viskas lėtai vyksta galvoje. Negalime to padaryti greitai.
Reikia suprasti, kad vaikai nesiklauso, ką kalba suaugę. Vaikai žiūri, ką šie daro. Jei tėtis vaikui sako eiti ir paskaityti knygą, nes pats turi pasėdėti prie kompiuterio, vaikas nueis, bet pasiims ne knygą, o taip pat kompiuterį. Jis veiks tą patį, ką tėtis, nes nori būti toks, kaip tėtis.
Prieš 50 metų senelis, atidirbęs visą savaitę, sekmadienį ryte ant kelių pasisodindavo vaiką ant kelių, atriekdavo gabalą duonos, užtepdavo sviesto ir skaitydavo pasaką. Skaitydavo su pauzėmis. Dabar nebeturime pauzių. Tai kaip čia įterpti pasaką? O reikėtų jas skaityti.
– Kada dera pradėti skaityti vaikui pasakas?
– Geriausias laikas visada yra dabar. Su vaiku reikia būti dabar. Reikia grįžti į namus ir skaityti, skirti jam laiko, o kitą dieną pasaką aptarti. Vaiko amžius, kuomet jam galima pradėti skaityti pasakas, yra maždaug dveji metai.
Kai vaikas pradeda kalbėti, reikia su juo bendrauti. Tai jau kita šiandienos problema – nėra apie ką kalbėtis. Galime papasakoti, kokį serialą vakar žiūrėjome, bet tai bus taip lėkšta. Serialai – užimtumas, smaginimasis. Pasaka – pasinėrimas, tai ne pramoga. Taip, pasaka nėra pramoga. Ji – žinia, kuri pradeda manyje gyventi, kažkas pasikeičia.
– Kai kurie lektoriai svarsto, kad pasakos (ypač lietuvių liaudies) yra labai žiaurios ir netinkamos vaikams. Tai gal tos pasakos skirtos visai ne vaikams?
– Nėra vienareikšmio atsakymo. Tačiau reikia pabandyti suprasti, kodėl mūsų protėviai sukūrė tokias žiaurias pasakas. Akivaizdu, kad kai kurios jų ne vaikams, o suaugusiesiems. Nebuvo nei radijo, nei televizijos, todėl jie pasakodavo vieni kitiems pasakas. Tam, kad būtų įdomu, tam tikrus dalykus pabrėždavo būtent žiaurumu.
Reikia atskleisti, kas norėta pasakyti liaudies pasakomis, kokios žinutės ten užkoduotos, kokia išmintis glūdi. Juk viską galėjo pasakyti ne taip žiauriai, paprasčiau. Tačiau to nepadarė. Jei kalbėtume apie vaikų teises, tai visos lietuvių liaudies pasakos turėtų būti uždraustos. Jei kalbėtume apie jų naudojimą, jos nenaudotinos.
Tačiau jei kalbėtume apie išmintį, šeimą, darną, jos tinka. Tik reikia gilintis. Todėl ir reikalinga kita diena, kad būtų galima aptarti. Reikia pasikviesti vaiką ir paklausti, kaip jis suprato pasaką, kokia jo nuomonė.
– Kodėl reikia grįžti prie pasakos, kuri vaiką kažkada gąsdino, net po 1–3 metų?
– Visą gyvenimą mūsų protą veikia tam tikros sąlygos. Tam, kad vaikas neturėtų tam tikrų tabu, reikia grįžti, pamatyti tai, kas jį paveikė, įveikti tas ribas. Jei vaikas įveiks tam tikras sąlygas vieną kartą, jis visada jas įveiks, nes jau turės patirties.
– Ar tėvams, kurie skaito pasakas vaikams, tai duoda kažkokios naudos? Ar tėvai taip pat keičiasi?
– Jei tėvai gilinasi, tikrai taip. Nė vienas tėtis ir mama, gimus vaikui, nėra išminčiai. Visi mes lavinamės. Tačiau paprastai liaujamės save lavinti 13–16 metų. Retas kuris save lavina toliau, juk tam reikia pastangų. Įsivaizduokite, darbas, vaikai, problemos, o dar reikia lavinti save. Ir dar su pasakomis... Tik tas, kuris myli savo šeimą, save patį, gali tai daryti. Tačiau manau, kad tai žmogus pareiga.
– Jūsų žmona, dailininkė Sigutė Ach yra sakiusi, kad daugybė šiandieninių vaikų stokoja kūrybingumo. Iš kur tokios išvados?
– Ji važinėja po Lietuvą, veda pristatymus, seminarus, programas vaikams. Taip stebi vaikus, su jais aktyviai bendrauja ir daro išvadas. Vaikai stokojo kūrybingumo, nes jo trūksta ir pedagogams. Kai kurie pedagogai puikūs, tik yra slopinami. Tai dar viena problema. Vieni yra pedagogai pagal pašaukimą, o kiti todėl, kad neturėjo kito darbo, nerado geresnio. Tai nėra itin adekvati situacija.
Kaip auga vaikai? Jie auga, kai juos myli tėvai, pedagogai, draugai. Tada jie lavinasi, taip buvo visada. Nenoriu sakyti, kad viskas blogai. Taip nėra. Turime beprotiškai gerų dalykų, vien koks gerbūvis mus supa. Tik reikia mokėti tuo naudotis. O kūrybiškumą galima lavinti. Reikia užsiimti su vaikais, sukurti tinkamas programas.
