„Nacionalinio lankytojų centro įkūrimas buvo labai sena mano idėja, kurią pavyko įgyvendinti Europos Sąjungos lėšomis. Jo tikslas – atskleisti Lietuvos saugomų teritorijų sistemą, paaiškinti kam ji reikalinga, kam reikia saugoti vertybes.
Norėjome tai padaryti labai vaizdžiai, estetiškai, kad lankytojas čia jaustųsi ne kaip muziejuje, kuriame nieko negali liesti, bet priešingai – galėtų judinti, čiupinėti, klausytis, patirti emocijas“, – pasakoja R. Baškytė, šiuo metu einanti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotojos pareigas.
Vilniuje (Antakalnio g. 25) prieš pora metų atidarytas Saugomų teritorijų nacionalinis lankytojų centras yra bene vienintelė vieta, kurioje per daugybę metų yra sukaupta plati žinija apie saugomą Lietuvos kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldą saugomose teritorijose. Todėl norintiems susiplanuoti išvykas po Lietuvą – tai itin patogi vieta susidėlioti savo unikalų maršrutą.
„Turime ir informacijos apie kitų šalių saugomas teritorijas bei išskirtinį kraštovaizdį, tad vertingos medžiagos čia gali rasti ir keliautojai, kurie nori patyrinėti kitų kraštų gamtą“, – papildo saugomų teritorijų specialistė.
Tikrieji žmogaus namai yra gamta, nežiūrint to, kokiuose mūruose mes gyventumėm.
Į studijas atvedė meilė gamtai
„Tikrieji žmogaus namai yra gamta, nežiūrint to, kokiuose mūruose mes gyventumėm – ar Niujorko, ar Tokijo, ar bet kurio kito didmiesčio, ar gyventume kaime. Pati esu gamtos vaikas, ir jeigu tik galiu, visą laiką stengiuosi išvažiuoti į mišką, į pelkę, į pievą, prie jūros, į kalnus, į kaimą, kur tik įmanoma. Tiesą pasakius, net ir pasirinktos studijos buvo susijusios su svajone apkeliauti pasaulį“, – apie profesinės krypties pasirinkimą pasakoja kraštotvarkininkė.
1981 metais Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete įgijusi kraštovaizdžio apsaugos, kraštotvarkos specializaciją, R. Baškytė džiaugiasi turėjusi galimybę pažinti gamtą iš įvairių mokslinių krypčių. „Tai buvo itin plačios studijos, nes pats geografijos mokslas susideda iš sintezės kitų mokslų – nuo geologijos iki biologijos, chemijos, fizikos... Labai svarbu, kad mes gavome daug žinių apie Lietuvą, apie Lietuvos kraštovaizdį“, – teigia pašnekovė.
Jos teigimu, kraštotvarkos specialistui, norinčiam priimti tinkamiausius sprendimus, reikia turėti ganėtinai platų išsilavinimą, požiūrį, suvokimą, patirtį. „Kraštovaizdyje viskas yra tampriai susiję, neatsiejamai persipynę, todėl mąstant apie vieną, būtina atsižvelgti į kitą.
Tarkime, gamtos suformuotus darinius (atragius, kalvas, gūbrius) žmogus kadaise pritaikė tuometiniams poreikiams. Šiandien, norėdami išsaugoti ar atkurti jų savitumą, turime prižiūrėti, kad jie neužaugtų medžiais. Pašalinus medžius, čia įsikuria visai kiti augalai, apsigyvena kitos gyvūnų rūšys, tad jie tampa svarbūs ir biologinei įvairovei“, – teigia R. Baškytė.
Gamtos, kraštovaizdžio išsaugojimas – civilizuotų valstybių vertybė
„Jeigu palyginsime ir pažiūrėsime į civilizuotas valstybes, matysime, kad visos jos steigia saugomas teritorijas, turi vienokią ar kitokią saugomų teritorijų sistemą. Kuo labiau civilizuota šalis, tuo ji daugiau dėmesio skiria vertybėms išsaugoti“, – pastebi kraštotvarkininkė.
Jos teigimu, Lietuva yra vis dar turtinga gamta, gamtine įvairove ir tuo gali išsiskirti iš V. Europos šalių: „Lyginant Lietuvą su Olandija, Belgija ar netgi Vokietija, tai gamtos mes turime žymiai daugiau. Tačiau jeigu pažvelgtume į tuos laukinės gamtos kraštus, tokius kaip Antarktida, Sibiro ar Šiaurės Amerikos platybės, tai mes jau daug ką esame praradę.“
Lietuvoje šiuo metu saugomų teritorijų sistema užima virš 1151 tūkst. ha, t. y. apie 17,6 proc. viso šalies ploto. „Lankytojų centrus, kuriuose galima sužinoti apie saugomas vertybes, turime faktiškai visuose nacionaliniuose, regioniniuose parkuose yra vidaus ekspozicijos, labai stengiamės žmogui parodyti, kas gi ten yra vertingo, išskirtinio.
Lietuvoje šiuo metu saugomų teritorijų sistema užima virš 1151 tūkst. ha, t. y. apie 17,6 proc. viso šalies ploto.
Žinoma, mūsų tikslas nėra laikyti žmogaus lankytojų centruose, bet paskatinti jį keliauti. Labai džiaugiuosi, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių keliauja po nacionalinius, regioninius parkus, aktyviai dalyvauja direkcijų organizuojamuose žygiuose tai aplink ilgiausią ežerą ar kalvynais, tai po smegduobių kraštą ar keliauja dinozaurų pėdsakais ir t. t.
Išlaikyti ryšį su gamta, ypač dabartiniam miesto žmogui yra labai svarbu. Juk pats žmogus yra gamtos darinys, gamtinis kūnas, ir tik gamtoje jis visuomet gali pasikrauti energijos ir jėgų savo tikslams ir idėjoms“, – įsitikinusi kraštotyrininkė R. Baškytė.
