– Kas, jūsų požiūriu, yra laikomas išsilavinusiu žmogumi?
– Kasdienėje kalboje, kai sakoma išsilavinęs žmogus, turima omenyje priešybė žmogui, kuris išmano tik savo specialybę arba amatą. Pavyzdžiui, kai sakoma išsilavinęs gydytojas, tai reiškia ne tai, kad jis puikiai išmano kokią nors medicinos sritį, o kad moka keletą kalbų, yra skaitęs nemažai grožinės ar filosofinės literatūros, gali palaikyti pokalbį įvairiomis temomis.
Šia prasme išsilavinimas reiškia tam tikrą žinių įvairovę ir gebėjimą jomis naudotis, peržengiant konkrečią žmogaus įgytą specialybę. Be abejo, humanitarui tokį epitetą pelnyti yra žymiai lengviau. Juo labiau išsilavinę žmonės iš nehumanitarinių sričių dažnai pelno ypatingą pagarbą, ir į jų nuomonę dažnai įdėmiai įsiklausoma.
Išsilavinimas reiškia tam tikrą žinių įvairovę ir gebėjimą jomis naudotis, peržengiant konkrečią žmogaus įgytą specialybę.
Išsilavinęs mokslininkas geba ne tik tirti savo srities objektus, bet ir kelti klausimą apie savo paties darbo pagrindus – kuo gi remiasi jo, kaip mokslininko veikla, ką reiškia mokslas, koks mokslo žinių statusas.
Žinoma, nereikia užmiršti ir kito dalyko – išsilavinimo sąvoka istoriškai kinta. Sakykime, Renesanso laikais tikrai išsilavinusiu žmogumi buvo laikomas tas, kuris puikiai mokėjo tris šventąsias kalbas – hebrajų, graikų ir lotynų. Tiesa, tikrovė buvo skurdesnė, bet bent jau graikų ir lotynų mokėjimas buvo privalomas, idant patektum į „mokytųjų bendriją“.
Šiandien tokių reikalavimų, tikriausiai, jau niekas nebedrįstų kelti. Dabar jei žmogus laisvai moka trečią kalbą be gimtosios ir anglų, į jį jau žiūrima kaip į gerokai prakutusį.
– Apie išsilavinimą šiandien dažniau kalbame aukštojo mokslo kontekste. Koks turėtų būti pamatinis stojimo į universitetą tikslas?
– Vieno recepto nėra. Dažnas žmogus, be abejo, nori įgyti tai, kas vadinama profesija, t.y. išmokti konkrečią veiklą atlikti gerai ir iš to valgyti duoną. Tačiau šiandien vis labiau kyla klausimas, ar žmogus, gerai pramokęs vienos konkrečios profesijos, iš tikrųjų yra pakankamai efektyvus netgi vien savo profesinėje srityje.
Šie laikai yra per daug sudėtingi, kad tik savo specializacijos užtektų gyvenant rimtame profesiniame pasaulyje.
Šiandien aiškėja, kad filologijos, filosofijos ar istorijos studijos kartais suteikia pranašumą gamtos ar socialiniam mokslininkui prieš tos pačios srities kolegas, kurie nėra pažinę platesnio kultūrinio konteksto ir negali pasižymėti minties plastiškumu ir gebėjimu dalytis idėjomis.
Matote, gebėjimas perteikti savo mintis suprantamai, patraukliai ir produktyviai, taip kad jos įkvėptų, sužadintų kitų žmonių mintis, tai irgi šiuolaikiniame moksle nepaprastai svarbus dalykas. Vien tik formulių jau nepakanka. Šie laikai yra per daug sudėtingi, kad tik savo specializacijos užtektų gyvenant rimtame profesiniame pasaulyje.
– Tačiau tiksliųjų mokslų atstovai bakalauro studijų metu gauna tik minimalius, už specialybės ribų „išeinančius“, modulius. Galbūt tik kokį vieną filosofijos įvado kursą. Ar to pakanka?
– Aš nežinau, ar visuose fakultetuose privaloma, bet, mano įsitikinimu, kiekvienas studentas turėtų turėti normalų filosofijos studijų kursą. Gero filosofijos įvado kursas su galimybe norinčiam pagal savo specifiką pastudijuoti papildomai vis dėlto duoda daug. Be jokios abejonės, dar ir ką nors privalomo iš literatūros ar istorijos kursų.
Problema, jog bendrųjų universitetinių studijų moduliai negali atlikti normalaus lavinimo funkcijos nei savo statusu, nei galimybėmis, kadangi į juos susirenka pernelyg įvairūs studentai iš visų fakultetų.
Realiai kiekvienas fakultetas (visos specialybės) turėtų turėti atskiras humanitarinio lavinimo programas. Šitas dalykas, mano nuomone, yra absoliučiai būtinas, antraip tie studentai taip ir lieka negebantys profesionaliai komunikuoti. Pavadinčiau tai profesiniu autizmu.
Pažiūrėkime labai paprastai. Kai žmonės klausia, kam mokykloje reikia skaityti romanus, studijuoti poeziją, galiu atsakyti, jog tai yra absoliučiai būtinas dalykas, norint mokėti paaiškinti fiziką arba matematiką, nes be natūralios kalbos to padaryti negali.
Kiekvienas fakultetas (visos specialybės) turėtų turėti atskiras humanitarinio lavinimo programas.
Jeigu nesugebi suprantamai, rišliai ir korektiški atpasakoti Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“, tai tikrai negalėsi papasakoti normaliai jokios chemijos ar fizikos rezultatų, nes būtent šitie dalykai ugdo žmogaus gebėjimą atrinkti informaciją, grupuoti, pateikti prasmingai ir, galų gale, sudominti klausytoją.
Šiuo metu yra didžiulis perteklius lengvai pasiekiamų idėjų, žurnalų, straipsnių, tad ir gebėjimas patraukti dėmesį įgauna naujos svarbos. Nereikia apsimesti, kaip yra sakęs prof. Arvydas Šliogeris, jog „gelžbetoninis stilius“ yra mokslo ypatumas. Tai – niekai. Mokslo ypatumas yra gebėjimas kalbėti aiškiai, suprantamai ir taip, kad išmanančiam žmogui būtų įdomu skaityti.
– Ar norint tapti išsilavinusiu žmogumi yra būtinas aukštasis mokslas? Ypač, kai tiek daug atvirų kursų šiandien galime nemokamai rinktis internete.
– Klausimas, kodėl reikia studijuoti universitete, kyla nepriklausomai nuo laikmečio. Net man, kai prieš daugybę metų buvau pirmo kurso studentu, ir nei interneto, nei informacinio pasirinkimo sovietų laikais nebuvo, buvo kilęs klausimas, ar neužtektų sėdėti bibliotekoje, arba kodėl negalėtų transliuoti dėstytojo paskaitų per radiją. Bet esmė yra, man regis, kita.
Aukštasis arba universitetinis mokslas pasižymi tuo, ko niekada negausi sėdėdamas prie kompiuterio. Universitetas, fakultetas ar tavo grupė yra bendruomenė. Tau tik atrodo, kad nieko papildomo negauni, bet iš tikrųjų tu gyveni tarp žmonių, kurie turi tuos pačius tikslus ir interesus.
Būnant studentu kalbėtis su kitais žmonėmis apie tai, ką studijuoji, pasikeisti idėjomis – ne ką mažiau svarbu nei klausytis paskaitų. Sėdėjimas drauge per paskaitas ir, galbūt, net atsitiktinis pasikeitimas replikomis arba pasiklausimais, kaip suprasti vieną ar kitą dėstytojo frazę, iš tikrųjų mus ugdo ir per tuos kelerius metus formuoja mūsų mąstymą, nuovoką, gebėjimą gyventi drauge su kitais – ne tik kitokiais, bet, kas dabar gal nuvertinama – ir panašiais į save.
Žmogus neturi visų gebėjimų vien savyje ir negali susiformuoti be kitų žmonių pagalbos, ir štai tas jaunystės laikas universitete, kai žmogus formuojasi, yra be galo svarbus.
Netikiu, kad vien sėdėdamas prie kompiuterio žmogus gali suprasti kultūros reiškinius – tai juk sukurta pirmiausia tarp gyvų žmonių ir skirta gyviems žmonėms, todėl šalia tekstų būtinas ir gebėjimas apie juos kalbėti. Dabar nemadinga sakyti, kad universitetas turi ugdymo priedermę.
Vis dėlto mes puikiai suprantame, kad žmogus neturi visų gebėjimų vien savyje ir negali susiformuoti be kitų žmonių pagalbos, ir štai tas jaunystės laikas universitete, kai žmogus formuojasi, yra be galo svarbus.
Kaip negalima išmokti groti fortepijonu juo negrojant, lygiai taip pat negalima tapti išsilavinusiu žmogumi be to kasdienio gyvenimo išsilavinimo siekiančių žmonių bendrijoje.
