Minėtą tyrimą atliko nacionalinė plagijavimo aptikimo ir prevencijos sistema plag.lt. Tyrimo metu buvo išanalizuoti daugiau kaip 100 tūkst. per praėjusius mokslo metus vartotojų tikrintų darbų. Rezultatai parodė, kad tik kas šeštas tikrintas darbas nebuvo plagijuotas. Penkiuose iš šešių darbų buvo aptikta įvairaus dydžio plagiato tikimybė. Apibendrinus rodiklius paaiškėjo, kad trečdalis pateikiamų aukštosioms mokykloms darbų yra plagijuojami.
Sena problema
Plagijavimas Lietuvoje – sena ir, kaip atskleidė tyrimas, didelė problema. Nors su plagiatu kovojama jau dešimtmečius, vis dėlto jokios pažangos iki šiol nepasiekta. Kaip teigė plag.lt vadovas Chorstas Klausas, „iki šiol net nebuvo žinoma, kokio dydžio tai yra problema, tad kaip ją galimą spręsti? Kaip įvertinti pažangą – ji auga ar mažėja? Kaip įvertinti taikomų priemonių efektyvumą?“.
Anot pašnekovo, aukštosios mokyklos bandė kovoti su plagiatu išimtinai biurokratinėmis priemonėmis: paskelbdavo, jog tokia veikla neetiška, o studentas šalintinas iš mokyklos, įpareigodavo dėstytojus tikrinti studentų darbus. Pavyzdžiui Vilniaus universitetas ir kitos aukštosios mokyklos yra pasitvirtinusios akademinės etikos kodeksus, tačiau tai nesustabdo plagiatorių. M. Romerio universitetas turi plagijavimo patikros sistemą, tačiau tarp studentų jau seniai sklando vieša paslaptis, kad sistema yra išjungta, nes nepajėgia apdoroti didesnio darbų kiekio. Todėl studentai nekreipia į ją dėmesio. Vilniaus universiteto plagijavimo aptikimo sistemos duomenų bazę sudaro tik 70 tūkst. darbų, tuo tarpu kai efektyviam sistemos darbui jų reikėtų bent pusantro milijono. Studentai žino visas silpnąsias aukštųjų mokyklų vietas ir jomis naudojasi, - reziumavo C.Klausas.
Kaip problema sprendžiama užsienyje
Plagiato problema didelėse ir mažose valstybėse sprendžiama skirtingai. Didelėse valstybėse, tokiose kaip Vokietija, Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija plagiatas kontroliuojamas pasitelkiant privataus intelekto produktus. Yra tikima, kad privati iniciatyva pasieks gerokai geresnių rezultatų, nei biurokratinė struktūra. Aukštosios mokyklos, tuo tarpu, susitelkia į mokymo ir mokslo sritis, nesiblaško tarp projektų. Anot tyrimo autoriaus, toks požiūris pasitvirtina, nes kiekvienas dirba tai, ką išmano geriausia. Ir praktika rodo tą patį – vakaruose žinomiausios yra būtent privačios iniciatyvos sukurtos sistemos.
Mažesnėse valstybėse stebimas universitetų noras susikurti savo sistemas, nes privačioms sistemoms rinka - per maža, o plagiatui sudarytos puikios sąlygos vešėti. Aukštosios mokyklos, pačios suvokia specializavimosi prasmę ir būtinybę, nes dabar jos konkuruoja ne tik tarpusavyje, tačiau ir su geresnėmis vakarų mokyklomis. Tuo tarpu plagijavimo sistemos kūrimas yra našta, kuri ne tik atitraukia dėmesį nuo pagrindinės aukštosios mokyklos funkcijos – vykdyti mokslinę ir edukacinę funkcijas, tačiau dar reikalauja lėšų, priežiūros. Galiausiai, tokios sistemos labai greitai atsilieka nuo gyvenimo realijų, pavyzdžiui, Vengrijos Sztaki aukštosios mokyklos plagijavimo sistema „Kopi“ funkcionalumą prarado jau po metų nuo savo starto. Ji jau beveik nieko neaptinka.
Ar galima plagiatą sumažinti Lietuvoje
Tyrimo autorių teigimu, norint efektyviai kovoti su plagiato problema aukštojo mokslo įstaigose reikėtų pradėti stebėti plagijavimo būklę ir tendencijas. Tam būtina nacionalinė plagiato sistema, gebanti apdoroti tokius duomenis. Tik tada aukštosios mokyklos turimų duomenų pagrindu galėtų atsirinkti efektyvias ir atmesti neefektyvias priemones. Padėtis pradėtų gerėti.
Į problemos sprendimą turėtų įsitraukti ir Švietimo bei mokslo ministerija. „Paradoksalu, bet Švietimo ir mokslo ministerijos svetainėje neįmanoma rasto jokio dokumento, kuriame būtų žodžiai plagiatas, plagijavimas, kas rodo visišką ministerijos abejingumą šiai problemai“ – stebėjosi tyrimo autoriai.
