Dažniausiai pasitraukti iš gyvenimo vaikai nusprendžia ne per vieną dieną. Daugelio šios skaudžios nelaimės atvejų būtų galima išvengti, jei tėvai, kaimynai, mokytojai, būrelių vadovai turėtų daugiau žinių, kaip atpažinti apie savižudybę galvojantį vaiką ir kaip jam padėti.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centras pakvietė švietimo įstaigų vadovus, psichologus, mokytojus, socialinius pedagogus, tėvus ir vyresnių klasių moksleivius diskutuoti „Ar švietimas gali padėti sumažinti savižudybių skaičių?“
Suprasti akimirksniu
- Kasmet nusižudo tiek moksleivių, kiek jų mokosi vienoje klasėje
- Išankstiniais 2015-ųjų duomenimis, tarp 9-19 metų vaikų ir jaunuolių Lietuvoje nusižudė 36
- Tarp 36 nusižudžiusių – 10 merginų ir 26 vaikinai
Kuo daugiau žinome, tuo mažiau bijome
Diskusiją pradėjo psichologė, Vilniaus psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vėdėja dr. Vaiva Klimaitė, sakydama, kad kalbant apie savižudybių prevenciją švietimo ir reikia daugiausia: „Kalbant apie švietimą apsiribojama keliais lankstinukais, kas nėra blogai. To reikia, bet ar pakanka? Pamatę, kad kažkas itin kankinasi, mes greičiau pasiruošę pasitraukti, nei padėti. Švietimas gali padėti, nes kuo daugiau mes žinome, tuo mažiau mes bijome“.
Prisijungdama prie diskusijos Vilniaus psichologinės-pedagoginės tarnybos vadovė Roma Vida Pivorienė taip pat sutiko, kad švietimo vaidmuo, bandant užkirsti kelią savižudybėms, itin svarbus.
„Kalbant apie paauglių savižudybes, svarbu, kad kuo daugiau suaugusiųjų turėtų informacijos apie įspėjančius ženklus, kuo daugiau žmonių kurtų pasitikėjimu grįstus santykius tiek šeimoje, tiek mokykloje. Iš tikrųjų tyrimai rodo, kad, kalbant apie savižudybes, svarbus prevencinis dalykas svarbus yra tai, ar yra kontaktas tarp suaugusiųjų ir vaiko: tėvai ir vaikas, mokykla ir vaikas. Geri emociniai santykiai yra saugantis veiksnys“, – kalbėjo ji. R.V.Pivorienės teigimu, turėdami daugiau žinių ir palaikydami gerus santykius, be baimės galėsime prieiti ir paklausti, kaip vaikas jaučiasi.
Valstybinio psichikos sveikatos centro (VPSC) Savižudybių prevencijos biuro vyr. specialistas Rimantas Misevičius diskusijoje pareiškė manantis, kad pirmiausia, suvokus problemą ir jos mastą, reikia komunikuoti ją tiek nacionaliniu lygmeniu, tiek savivaldybių lygmeniu, institucijų viduje. „Mokykloje galime kalbėti apie tai, ar atpažįstame, kad yra (savižudybės –15min) pavojus ir ką tada darome“, – sakė jis.
Švietimas pervertinamas
Vilniaus savivaldybės tarybos narys Mykolas Majauskas prisipažino prieš pusmetį išgyvenęs netektį ir tuomet pravėręs ne vienos institucijos duris: „Ligoninių, poliklinikų, sveikatos centrų, visuomenės sveikatos biurų, ministerijų... Daug perėjau. Man sakydavo, kad visuomenę reikia šviesti, reikia mažiau gerti. Ne vienoj institucijoj man tai sakė ir aš supratau realiai, kas vyksta: institucijos įprato kratytis savo atsakomybės, nurašydami viską ant visagalio švietimo“.
Anot diskusijos dalyvio, realybė tokia, kad švietimas nepadės, jeigu žmogus, mėginęs nusižudyti, patenka į Vilniaus universitetinę ligoninę ir joje nėra algoritmo kaip elgtis su žmogumi, kuris ką tik mėgino nusižudyti.
„Ten nėra psichologo ar psichiatro, kuris suteiks pagalbą, ten sutvarstomos žaizdos, išplaunamas skrandis ir žmogus išleidžiamas tokios klaikios psichologinės būsenos, kokios buvo.
Tai gali šviest nešvietęs, jeigu žmogus, kuris nori nusižudyti, paskambina į polikliniką ir prašo skubios psichologinės pagalbos, nes prieš mėnesį nusižudė tėtis ir jam atsako: „Klausyk, žinai, pas mus labai užimta dabar. Tai yra mokama paslauga. Jei nori, eik pas psichiatrą, o pas psichologą dar palauk mėnesį“, – kalbėjo M.Majauskas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad depresija sergančių ir besigydančių Lietuvoje žmonių yra apie 30 tūkst. Dar apie 100 tūkst. esą serga, bet neina pas specialistus, bijodami gauti diagnozę, kuri reikš tam tikrus apribojimus: negalėjimą turėti ginklo, globėjo statuso netekimą ir daugybę kitų.
Švietimo ir mokslo viceministrė Natalja Istomina sakė, kad kalbant apie švietimą ir prevenciją nereikia prilyginti to plakato pakabinimui – tai nuoseklus, ilgalaikis darbas: „Orientuojamės ne į pokalbius su mokytojais ir mokiniais apie savižudybes ir kaip to išvengti, bet į tinkamus socialinius įgūdžius ir socialinio emocinio intelekto lavinimą, kad vaikai būtų atsparūs žalingiems įpročiams, bet kokiam stresui. Visa tai yra prevencija“.
Anot jos, programa apie savižudybių prevenciją mokyklose negali būti realizuojama viena, visos prevencinės programos turėtų būti bendrosios: „Geriausia būtų, kad visose mokyklose būtų integruota sveikatos ugdymo programa, galbūt dabar nekalbėtume apie tai“.
Mokytojas turėtų matuoti emocinę temperatūrą
Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktorius Valdas Jankauskas teigė, kad kalbant apie savižudybes, pirmas žingsnis – identifikuoti ir padėti: „Prisimenu, prieš daugiau kaip 15 metų nusižudė vienas ansamblio „Ugnelė“ narys. Tai buvo tikrai linksmas vaikinukas, jo savižudybė absoliučiai visiems buvo netikėta ir mes kalbėjome su tėvais, ar jie kažką pastebėjo, bet jie nepastebėjo“.
Kalbant apie švietimą ir jo vaidmenį, bandant užkirsti kelią į savižudybę, pasak diskusijos dalyvio, reikia kelti klausimą, ar šiandien mokytojas pajėgus atpažinti emocijas: „Ar nederėtų mokytojui pradedant pamoką paklausti, kokia jūsų emocinė temperatūra, jeigu man emociškai sunku, nelaiminga meilė, tai toli man bus iki fizikos“. Jis teigė, kad pirmiausia mokytojai turėtų būti apmokomi, kaip atpažinti, nes kai kalbama apie ėjimą pas psichologą esą jau būna vėlu.
Vilniaus psichologinės-pedagoginės tarnybos vadovė Roma Vida Pivorienė teigė vedusi ne vieną savižudybių prevencijos seminarą ir sulaukusi grįžtamojo ryšio – tai padėjo: „Kai jį gauni, matai, kad kas norėjo, tas pasinaudojo, matai prasmę“.
Anot jos, galima šviesti įvairiais būdais: lankstinukais, knygelėmis, seminarais, paskaitomis. Reaguodama į klausimą, kas tame lankstinuke turėtų būti parašyta, ji teigė, kad reikėtų paaiškinti, koks tai reiškinys, kaip atpažinti, kad konkretus vaikas yra ištiktas suicidinės krizės, ir pirmieji žingsniai, ką reikėtų daryti. Jos manymu, kuo švietimo formų bus daugiau ir pasieks tai konkretų žmogų, tuo jis jausis užtikrintesnis ir galės užkalbinti vaiką, pastebėjęs ženklus.
Bet jeigu aš pamačiau, tai aš turiu būti tas žmogus, kuris ir pasikalbės. Aš galiu pasitarti su psichologu, galbūt pasikalbėjęs vaiką nukreipsiu pas jį, bet pirmas žingsnis turėtų būti to mokytojo, kuris pastebėjo, – sakė R.V.Pivorienė.
R.V.Pivorienė atkreipė dėmesį į tai, kad bendraudama su mokytojais ji pastebėjusi, jog jie primena mokyklose dirbančius psichologus ir socialinius darbuotojus: „Sako, aš pasakysiu jiems ir tegu vienas jų eina šnekėtis. Bet jeigu aš pamačiau, tai aš turiu būti tas žmogus, kuris ir pasikalbės. Aš galiu pasitarti su psichologu, galbūt pasikalbėjęs vaiką nukreipsiu pas jį, bet pirmas žingsnis turėtų būti to mokytojo, kuris pastebėjo“.
Psichologė, Vilniaus psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėja dr. Vaiva Klimaitė pratęsė mintį, sakydama, kad pastebėjus kažkokius požymius, prasideda atsakomybės klausimas, kiek mokytojas ar vaikas jos nori prisiimti: „Mes psichologai ties šiuo klausimu turime daugiau dirbti, nes atsakomybės prisiimti niekas nenori“.
Situaciją po nelaimės valdo mokyklos krizių komanda
Toliau diskusijoje pereita prie klausimo, kas vyksta tuomet, jeigu mokykloje įvyksta nelaimė. Vilniaus psichologinės-pedagoginės tarnybos vadovė R.V.Pivorienė sakė, kad tokias situacijas valdo mokyklos krizių komanda.
„Tai yra dalis vaiko gerovės komisijos, bet žmonės turi būti pasiskirstę, kas kokius klausimus kuruoja. Dažniausiai grupę sudaro socialinis pedagogas, sveikatos specialistas, administracijos atstovas, dar kažkas iš mokyklos. Tai priklauso ir nuo mokyklos dydžio. Jei įvyko savižudybė, krizių komanda turėtų perimt valdymą ir numatyti pagalbos būdus“, – pasakojo R.V.Pivorienė.
Kitas pagalbininkas – pedagoginės psichologinės tarnybos, kurios, anot diskusijos dalyvės, padeda mokykloje tik konsultuodamos: be eilės ekstra tvarka priimdamos vaikus pas save tarnyboje arba budėdamos keletą dienų ugdymo įstaigoje: „Kartais atvyksta psichologų komanda, kurie dirba su liudininkais, kalba su mokiniais, kurių bendraklasis nusižudė, mokytojais, tėvais ir kartais vyksta darbas kelias dienas“.
Reaguodama į šias mintis N.Istomina siūlė labai aiškiai pasakyti, kad mokykla negali tos problemos išspręsti tik sukurdamos tokią komandą: „Be abejo, tokios komandos reikalingos, bet pirminis žingsnis, jeigu taip įvyko, vis dėlto turėtų būti kreipimasis į specialistus, psichiatrus. Yra mobili psichologų komanda, kuri atvažiuotų, į mokyklą“.
V.Jankauskas vėl prisiminė vaikystę ir norą „žudytis“, kai pamatė patinkančią merginą, šokančią su kitu: „Iš pradžių galvojau jį „nužudyt“, bet kadangi jis stambesnis už mane, pagalvojau apie kitą pusę. Kitą kartą buvau atstumtas klasės – vėl kilo panašus noras“. Kas jam padėjo? Vyras prisipažino, kad pagalbos ranką tuomet, kai labiausiai reikėjo, ištiesė viena mokytoja, su kuria jis sutarė.
„Turėjau gerą ryšį su šia mokytoja ir tai vienintelis žmogus, paklausęs, ar kažkas man yra“, – pasakojo jis. V.Jankauskas taip pat pridūrė, kad svarbu apmokyti mokytojus, tačiau ne į visų pedagogų mokymus esą reikėtų investuoti. Jo nuomone, investuojama turėtų būti į tuos, kurie suvokia tos informacijos svarbą.
