Visais laikais žinios buvo labai vertinamos, dažniausiai jos buvo prieinamos tik išrinktiesiems, perduodamos iš kartos į kartą ne vien žynių (labai dera tarpusavyje lietuviški žodžiai „žinios – žynys“). Žiniomis naudotis, jas saugoti galėjo tik to meto visuomenės elitas – šventikai, brahmanai, žyniai. Šventos, ir ne tik, žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas sakytine forma.
Vertėtų prisiminti ir sakytinės literatūros tradiciją. Stebina tokie milžiniškos apimties indų sanskrito literatūros šedevrai – šventraščiai „Mahabharata“ (ilgiausią variantą sudaro apie 200 000 šešiolikaskiemenių eilučių arba apie 100 000 dvieilių (šlokų) ir perpus trumpesnė „Ramajana“ (48 000 eilučių arba 24 000 dvieilų (šlokų), ilgus šimtmečius egzistavę tik sakytine forma, perduodami iš kartos į kartą ir tik apie V amžių (spėjama) užrašyti Vjasos („Mahabharata“) ir Valmiki („Ramajana“).
Jei lygintume Homero „Iliadą“ (15 650 eilučių) ir „Odisėją“ (12 109 eilučių), tai šie graikų epai atrodo kaip nykštukai, o ką jau kalbėti apie K. Donelaičio „Metus“ (2 968 eilutės).
Ilgus amžius žinios buvo prieinami tik išrinktiesiems, todėl jos ne tik buvo itin vertinamos, bet ir su jomis elgiamasi pagarbiai,
Taigi, manau, kad ilgus amžius žinios buvo prieinamos tik išrinktiesiems, todėl jos ne tik buvo itin vertinamos, bet ir su jomis elgiamasi pagarbiai, atsargiai, ko gero, ir atsakingai, o žmonės, jas saugoję, buvo ano meto visuomenės elitas.
Viskas kitaip yra šiais laikais, kai per kelias sekundes mes galime vienu mygtuko paspaudimu surasti bet kokią mus dominančią informaciją, kai žinių gausa ne tik stebina, bet ir baugina, trikdo, klaidina, stulbina savo mastais.
Šiandien žinios nuvertinamos, jos nebesvarbios. Daug žinantis žmogus nebesulaukia vertos pagarbos, geriausiu atveju yra pavadinamas eruditu, jei dar kas nors atsimena šį žodį. O ką gi daryti su tokia žinių gausa jaunam žmogui, kaip susiorientuoti, susigaudyti, kurios žinios vertingos, kurios tikros, nes atsirado daugybė netikrų žinių (fake news). Kažkaip logiškai nedera šie du žodžiai „netikros žinios“.
Jau kelis dešimtmečius dirbdamas mokykloje, pastebiu, kad jaunimas pradėjo mokytis tik tam kartui. Mokymosi įpročiai mokyklose labai pasikeitę. Mokomasi arba bent stengiamasi kai ką įsiminti tik vienam kontroliniam darbui, tik vienai pamokai, tik vienam atsakinėjimui ar tik vienam egzaminui. O po to viskas išsitrina iš jauno žmogaus galvos. O kam ilgėliau įsiminti, jei gali greitai, per kelias sekundes, surasti reikalingą informaciją internete.
Drįsčiau teigti, kad beveik iki pat XX a. pagrindinis mokymosi metodas buvo kalimas, t. y. visus faktus, teorijas, ilgiausius literatūros kūrinius ir t. t. buvo stengiamasi išmokti atmintinai.
Mokslininkė T.Černigovskaja teigia, kad žmogaus smegenys – tai didžiulės atminties kompiuteris, kuris fiksuoja kiekvieną mūsų veiksmą, žingsnį, darbą. Tai, beje, kartoju savo mokiniams jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Ir tik reikia, norint kai ką prisiminti, mokėti sužadinti atmintį, prikelti iš pasąmonės tam tikrą detalę, epizodą ir tavo atmintis atgis. Prisiminsi ir tai, apie ką net neįtarei, kad esi įsiminęs.
Vertėtų prisiminti garsų daugiatomį Marselio Prusto romaną „Prarasto laiko beieškant“ bei romano pirmojoje dalyje „Svano pusėje“ aprašytą ne mažiau garsų epizodą apie liepžiedžių arbatą ir madlen pyragaičius, kurių kvapas ir skonis sužadino herojui prisiminimų laviną, virtusią vienu gražiausių romanų pasaulyje.
Tarp kitko, įdomu, kad Nobelio premijos laureatas rašytojas Anatolijus Francas šmaikščiai yra pasakęs, kad gyvenimas per trumpas, o Prustas per ilgas. Štai čia ir aš pademonstravau kažkokias, galbūt, tik man svarbias žinias.
Smegenys nėra rėtis, pro jas niekas neišbyra. Todėl nereikia klausyti prastos muzikos, skaityti prastos knygos.
Taigi, žmogaus smegenys, jų galimybės – beribės, tad pagrįstai mokslininkė T.Černigovskaja teigia: „Smegenys įsimena viską, pro ką praėjo, ką pabandė, ką užuodė, ką palietė. Smegenys nėra rėtis, pro jas niekas neišbyra. Todėl nereikia klausyti prastos muzikos, skaityti prastos knygos.“
Manau, reikia skaityti geriausias knygas, klausytis geros muzikos, žavėtis dailės šedevrais. Kai kas gali galvoti, kad iki XX a. pradžios ne tiek jau daug buvo ir sukurta literatūros šedevrų, tad anų laikų besimokantiems buvo lengviau, be to, ne tiek daug buvo ir raštingų, išsilavinusių žmonių, gal dar ir dėl šios priežasties tada į juos buvo žvelgiama su didžiausia pagarba. Tik dėl to „ne tiek daug“, mano galva, būtų galima ginčytis.
Antikos laikais didieji tragikai buvo produktyvūs – Aischilas parašė apie 90 tragedijų (išliko tik 7). Sofoklis – apie 120 (išliko taip pat 7). Euripidas – apie 90 (išliko 18). Garsusis ispanų dramaturgas Lope de Vega parašė daugiau nei 1 800 komedijų ir 400 autosakrementalijų.
Dabarties literatūros kūrinių problema ta, jog atrenkami menkaverčiai, vienadieniai kūriniai pagal literatūros vadovėlių autorių skonį.
Dar prieš karą Juozo Ambrazevičiaus, Jono Griniaus ir Antano Vaičiulaičio „Visuotinės literatūros“ vadovėlyje buvo pristatomi dabar jau pamiršti autoriai ir jų kūriniai: T.Taso „Išvaduotoji Jeruzalė“, G.Hauptmano dramos ar J.Miltono „Prarastas rojus“. Kiekviena karta, manau, turėjo optimalų kiekį autorių ir literatūros kūrinių, t. y. literatūros sąrašas nebuvo nė kiek mažesnis nei dabar.
Tik dabarties literatūros kūrinių problema ta, jog atrenkami menkaverčiai, vienadieniai kūriniai pagal literatūros vadovėlių autorių skonį, kurį, beje, paveikė jaunystėje skaitytų kūrinių nostalgija ir noras pademonstruoti, įsiūlyti kitiems savo kadaise perskaitytas knygas.
Apie kokį dar literatūros kūrinių kanoną galime kalbėti? Prisiminkime žodžio „kanonas“ reikšmę ir prasmę. Ir dabar galima būtų atsakingai, be abejo, tik turint norą, nuovoką ir literatūrinę uoslę atrinkti meniškiausius, aktualiausius, moraliai nepasenusius kūrinius, tuomet jaunimas kitaip pažvelgs į dėstomą literatūros kursą. Taigi, kiekviena epocha, kiekvienas laikotarpis pasižymėjo literatūros kūrinių gausa ir besilavinantiems užteko peno, tad nevertėtų dejuoti šių dienų jaunimui dėl per ilgo brandos egzaminų literatūros kūrinių sąrašo.
Kiekviena epocha, kiekvienas laikotarpis pasižymėjo literatūros kūrinių gausa ir besilavinantiems užteko peno.
Visai kitokia situacija tiksliųjų, gamtos mokslų srityje. Mokslas per pastarąjį šimtmetį taip toli pažengė, kad net dėstant vien tik mokslo istoriją neužtektų vidurinės mokyklos dvylikos metų. T.Černigovskaja teigia, kad mes negalime laikyti mokyklos suole jauno žmogaus po 16, juo labiau 18 metų, norėdami perteikti jam visą žmonijos patirtį, visą mokslo raidą ir pasiekimus. Todėl dar svarbiau yra atsirinkti tai, ko reikia ir ko reikės būsimoms kartoms, kad jos galėtų kelti prasmingus klausimus, generuoti idėjas, t. y. kad taptų kūrėjais. Ir tą atranką atsakingai turi daryti patys kūrėjai, intelektualai, o ne žinių ir informacijos turėtojai bei vartotojai.
Mums reikėtų kalbėti apie ateities, būsimų intelektualų, kartos paruošimą, privalėsiančios ne tik keisti pasaulį, generuojant naujas idėjas, siūlant neįtikėtinas mokslo kryptis, bet ir apsaugoti jį. O tam reikia mąstymo. Tai ir svarbiausia, jei mokykloje bus ir toliau mokoma ir mokomasi tik tam kartui, jei žinios bus vienadienės, jei galvoje liks tik tai, kaip mokėti pasinaudoti kompiuteriu ir internetu, tad apie kokį mąstymą galima kalbėti, apie kokią ateitį svajoti.
Mąstymui, idėjų generavimui prireiks daugybės žinių, nusėdusių smegenyse (ne kompiuteryje), daugybės atrinktų žinių. Kad kažką galėtume kurti, reikia intelekto. Be to, reikalinga atmintis, kuri nėra lavinama šiuolaikinėje mokykloje.
Kad kažką galėtume kurti, reikia intelekto. Be to, reikalinga atmintis, kuri nėra lavinama šiuolaikinėje mokykloje.
Garsus rašytojas filologas, kalbotyrininkas (semiotikas) Umberto Eko (Umberto Eco) „Atvirame laiške savo anūkui“, publikuotame, rodos, dar 2014 m., rašė kaip tik apie atmintį, kurią reikia kasdien lavinti: „Štai koks būtų mano receptas: kiekvieną rytą išmok kokį nors trumpą eilėraštį, kaip mes darydavome vaikystėje.“
Jis taip pat palygina mūsų smegenis su kompiuteriu, teigia, kad ne veltui „kitados kompiuteris buvo vadintas elektroninėmis smegenimis“, „ir kuo intensyviau jos treniruojamos, tuo platesnes galimybes gali pasiūlyti“. Įsiskaitykime – platesnes galimybes pasiūlyti, bet tik intensyviai treniruojamos. Ar turės atmintį ateities žmogus, ar liks tik įpročiai, instinktai ir žinojimas, kad tuoj ką nors greitai susirasiu internete tam kartui, tai minutei.
Prisimenu, kai mokiausi mokykloje, vienas aštuntokas mokėjo atmintinai visus Kristijono Donelaičio „Metus“. Jį iš klasės į klasę ne tik vesdavo, norėdami pademostruoti jo atmintį, bet ir išnaudodavo per kiekvieną iškilmingą renginį mokykloje. Prisimenu jo vardą pavardę, tai gan žinomas Lietuvos žmogus. Nesiūlau taip visiems mokytis.
Taip pat prisimenu, kai mano literatūros mokytoja ir auklėtoja, rodos, aštuntoje klasėje mums pasiūlė išmokti 30 Maironio eilėraščių (kai kurie buvo ilgoki, pavyzdžiui, baladės „Čičinskas“, „Jūratė ir Kastytis“ ir kt.) ir tada pažadėjo, kad išmokusius veš už savo pinigus (o buvo ji pasiturinti senos kartos inteligentė) į dviejų dienų kelionę po Žemaitiją ir į Palangą prie jūros. Ir tai buvo sovietmečiu. Aišku, vežė į kelionę nemokamai net tuos, kurie buvo išmokę vos aštuonis eilėraščius. Vėlgi nesiūlau taip visų mokyti.
U.Eko kalba apie visuotinį atminties praradimą mokyklose: „Ketinu prabilti apie ligą, apėmusią ne tiktai tavo (anūko – red. past.), bet ir ankstesnę, jau universitetų slenkstį minančių, žmonių kartą. Turiu omenyje atminties praradimą“.
Žmonės pasidalys į tuos, kurie galės skaityti sudėtingą literatūrą, ir tuos, kurie vien tik per antraštes gaus informacijos nuotrupas iš interneto. Takoskyra tolydžio didės.
Toliau jis rašo, „kad šiuolaikinėje mokykloje turėtų būti mokoma prisiminti, kas vyko prieš tau (anūkui – red.past.) gimstant. Tai gana svarbu, kodėl dabar nutinka tiek daug naujo. Deja, jai (mokyklai – red. past.) sunkiai sekasi susidoroti su šia užduotimi.“ Ši mintis tiksliausiai parodo, kas turėtų būti ir kas iš tiesų vyksta šiuolaikinėje mokykloje. Mes nedaug skiriamės nuo italų, manyčiau, – tai viso Vakarų pasaulio problema.
Taigi, ar neįvyks taip, kaip kitame kūrinyje, t. y. romane „Rožės vardas“ pranašavo Umberto Eko, „kad į biblioteką turėtų būti įleidžiami tik tie, kurie moka ir yra pasirengę priimti sudėtingas žinias“. Cituodama rašytoją U.Eko, T.Černigovskaja patikslina: „Žmonės pasidalys į tuos, kurie galės skaityti sudėtingą literatūrą, ir tuos, kurie vien tik per antraštes gaus informacijos nuotrupas iš interneto. Takoskyra tolydžio didės.“
Paklauskime savęs, kokių jaunų žmonių daugiau reikia Lietuvai. Kokius jaunus žmones ugdome ir ugdysime ateityje Lietuvos mokyklose. Istorijos ratas gali apsisukti ir aukštasis (tikrasis) išsilavinimas vėl gali būti pasiekiamas tik elitui, t. y. pašauktiesiems. Grįžtame į praeitį, į žynių laikus. Visi suprantame, kad labai daug priklauso nuo mokytojo, kuris neturėtų būti, anot T.Černigovskajos, „tik internetinio kurso ar mechaninės programėlės analogu“. O kur paimti Mokytoją? Kaip jį paruošti? Į šiuos klausimus turi atsakyti visi švietimiečiai, kuriems iš tiesų rūpi kardinalūs švietimo pokyčiai, o ne kosmetinės korekcijos. Kardinalūs.
Baigdamas vėl pacituosiu gerbiamą mokslininkę: „Jei nebus rimto humanitarinio išsilavinimo, mes pražūsime. Visa šita technika puikiausiai apsieis be mūsų, o mes „užsilenksime“. Todėl, galvoju, būtina jaunajai kartai suteikti bent jau galimybę įgyti gerą humanitarinį išsilavinimą, ugdyti įprotį skaityti rimtas knygas, klausytis geros muzikos, lankytis muziejuose.
Kęstutis Subačius – Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ekspertas. „Būti mokytoju“ – 10 straipsnių ciklas skirtas svarbiausioms švietimo temoms.
