Tiesa, jos liks amžinos, bet ar šiuolaikinis žmogus, ypač jaunas, supras jų prasmę, vertę taip pat, kaip ir aš. Ar jų turinys išliks nepakitęs, ar jos pulsuos gyvybe, t. y. gyvens jauno žmogaus sąmonėje. Manau, dažnai kartojamos, linksniuojamos, viešai deklaruojamos vertybės jaunimui lieka tik žodžiais, beje, dažnai nuo kurių darosi tik bloga.
Kaip kalbėti per pamokas (ir ne tik lietuvių kalbos) apie vertybes, kad jaunas žmogus jas įsileistų į savo protą ir širdį, kad žodis virstų kūnu. Bandydamas sau atsakyti į šį klausimą, remsiuosi lietuvių ir užsienio literatūros kūriniais, įtrauktais į mokymo programas ar bent jau į rekomenduotinų kūrinių sąrašus.
Bet prieš tai noriu pasiremti XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios amerikiečių filosofo, pragmatizmo ir loginės semiotikos pradininko Charles;o Sanderso Peirce'o žodžiais, kurie patvirtina mintį, kad mūsų įsitikinimai yra itin susiję su mūsų pačių deklaruojamomis vertybėmis: „Mūsų įsitikinimai faktiškai yra mūsų veiksmų taisyklės. Norint atskleisti minties prasmę, mums tereikia nustatyti, kokį veiksmą, poelgį ta mintis gali sukelti: tame veiksme ir slypi visa jos svarba mums.“
Mūsų įsitikinimai faktiškai yra mūsų veiksmų taisyklės.
Taigi, amžinosios vertybės. Jų neturėtų būti daug (na, ne daugiau nei Dešimt Dievo įsakymų). Iš tiesų, kai apie jas kalbame, pavyzdžiui, šeimą, tėvynę, meilę, ištikimybę ir t.t., kiekvienas iš mūsų jau žinome šių žodžių tik mums patiems suprantamas ir priimtinas prasmes. O kai juos garsiai tariame per pamokas, deja, šie žodžiai lieka tik vyresnių žmonių padejavimais arba bent jau mūsų gerais norais, geromis intencijomis.
Kaip jautriai perteikti tai, ką manome ar bent jau norėtume jausti? Per savo pamokas dažnai pateikdavau tokią užduotį, ypač vyresniems mokiniams. Prašydavau, kad nuoširdžiai, pabrėžiu – nuoširdžiai, neskubėdami, apgalvodami, kiekvienas individualiai, parašytų penkis dalykus, kurių jie niekada gyvenime nepadarytų. Nepadarytų būdami sąmoningi, blaivaus proto, taikos ir ramybės sąlygomis. Ir kai dvimetrinis dvyliktokas parašydavo, kad niekada nepakeltų rankos prieš savo tėvą (taip, galbūt kritinėje situacijoje, gindamas motiną, ir užmuštų jį), tada supranti, kad šeima, tėvas, motina, jų autoritetas jam yra vertybės, nesumeluotos, neišgalvotos, būtent tik jo ir jam brangios, svarbios vertybės.
Kai mergina parašydavo, kad niekada neemigruotų, tada patiki, kad ji, net ir baigusi svetur mokslus, sugrįš, kad jai tėvynė – vertybė, vėlgi tikra, nesumeluota, o svarbiausia – neprimesta. Kai kuris nors parašydavo, kad niekada nenuskriaustų gyvūno, tada supranti, kad rūpinimasis silpnesniu, bejėgiu – jų vertybė, ne tik literatūroje atrasta, aprašyta ir t.t.
Variantų būdavo labai daug. Ir tada pasidarydavo aišku, kad šios jaunuolių išvardytos vertybės tikrai rado vietą jų gyvenime, nes jos gyvos. Negali kiekvienam rūpėti ir būti svarbūs tie patys dalykai. Mokiniai tai daro iš tiesų nuoširdžiai, įvardija ir pasirenka vertybes, kurios nebebus jiems tik tušti žodžiai.
Visada literatūroje bandome ieškoti sąsajų su gyvenimu, bandome per asociacijas literatūrinę (galbūt) išmonę paversti tikrove.
Kita iškylanti problema, kai per pamokas kalbame apie vertybes, apie literatūrą, jei mokytojui tai tikrai yra svarbu ir jei jis ne tik šiaip išdėsto pamoką, padėti mokiniams suprasti, kad literatūroje (jei tai ne fantastinė literatūra) aprašyti atvejai tikri, padiktuoti skausmo, gyvenimo. Kitais žodžiais tariant, bandyti aktualizuoti literatūrą, parodyti, kad literatūra labai dažnai – tikrovės atspindys, kad mokiniai negalvotų, jog tai tik rašytojo išmonė ir gražūs, bet, deja, negyvi žodžiai.
Visada literatūroje bandome ieškoti sąsajų su gyvenimu, bandome per asociacijas literatūrinę (galbūt) išmonę paversti tikrove. Pavyzdžiui, aptariant Jono Biliūno „Liūdnos pasakos“ kontekstą, svarbu pabrėžti, kad Petrelis „išėjo į sukilimą“, palikęs jauną žmoną, buvo neseniai vedęs, vylėsi susilaukti vaikų. Jauniems žmonėms neįtikėtina, kaip galima taip aukotis, jie nepatiki.
Bet kai ši situacija sugretinama su istoriniu faktu, t. y. susiejama su partizano Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimu, kai jiems papasakoji, kad J.Lukša jau buvo saugus, gyveno Vakaruose, turėjo mylimąją Nijolę Bražėnaitę, su kuria susituokė Paryžiuje 1950 m., bet ryžosi grįžti į Lietuvą kovoti dėl Laisvės ir čia padėjo galvą, tada tampa aišku, kad kažkam Tėvynė, Laisvė gali būti svarbiausios gyvenimo vertybės. Tada mokiniai patiki.
Visada tuoj pat prisimename ir aptariame gretindami kitą J.Biliūno personažą – Jokūbą iš „Vagies“, kuriam šeima itin svarbi, svarbi tiek, kad jis save pasmerkia amžinoms sąžinės kančioms, kurių nenumalšina nei išpažintis, nei vidinis patiriamas skausmas. Jokūbui šeima – vertybė, dėl kurios jis aukojasi.
Lietuvių literatūroje ir istorijoje apstu pavyzdžių, kuriais galime remtis kalbėdami apie žmogų, jo apsisprendimą, pasirinkimą, likimą.
Dažnai mokiniams tvirtinu, kad nebūtina gyvenime visko išbandyti (o juk jie taip to trokšta), sakau: nebūtina nužudyti žmogaus, kad pajustum, kokias kančias patirs žmogžudys, kokias kančias teks kentėti, užtenka perskaityti Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“, kad suprastum, ką jaučia Raskolnikovas ir kiek jam prireiks pastangų, kiek dvasinių dvejonių patirs, kol ryšis eiti ir prisipažinti apie įvykdytą nusikaltimą.
Jokūbo ir Raskolnikovo nelaimės, sugretinimas ir supriešinimas padeda geriau suprasti ir jų dvasios būsenas. Mokiniai pamato, kaip nevienodose situacijose skirtingų veikėjų, atrodytų, tos pačios vertybės skausmingai įvairiai išgyvenamos.
Lietuvių literatūroje ir istorijoje apstu pavyzdžių, kuriais galime remtis kalbėdami apie žmogų, jo apsisprendimą, pasirinkimą, likimą. Žmogaus elgesys kritinėse situacijose apnuogina, išryškina jo vertybes. Visada pabrėžiu empatiją, žmogaus gebėjimą atsidurti, pabūti kito kailyje. Nors yra sakoma, kad empatija yra intelekto požymis, bet vis tiek per pamokas reikėtų stengtis, kad mokiniai pabandytų pabūti kito, net ir literatūrinio personažo kailyje. Tada literatūrinė išmonė sąmonėje virsta tikrove ir tampa suprantama.
Juk kiekvienas didis menininkas (drįstu teigti) iš tiesų kūryboje sprendžia savo problemas. Ir kuo tos problemos universalesnės, žmogiškai skausmingesnės, tuo jos mums yra artimesnės ir suprantamesnės.
Romualdo Granausko „Vieno“ veikėjas Ūba pasielgė taip, kaip liepė jo sąžinė, t. y. padėjo kruvinam žmogui, visų pirma žmogui, kiekvienas taip privalėtų pasielgti, ne tik tie, kurie priėmė Hipokrato priesaiką. Tai žmogiškumas – viena svarbiausių, universaliausių žmonijos vertybių – elgtis su kitu žmogumi žmogiškai. Situacija išties egzistencialistinė – „arba… arba“, bet Ūbos poelgis spontaniškas, iš sąmonės ir sąžinės gelmių, kitaip ir būti negalėjo.
Tai žmogiškumas – viena svarbiausių, universaliausių žmonijos vertybių – elgtis su kitu žmogumi žmogiškai.
Tačiau pamąstykime, ką jis patirs NKVD, kokie laukia kankinimai, kokie žiaurūs mėsinėjimai ištiks jo kūną. Ir visada mokiniams primenu partizanų vado (beje, mokytojo) Adolfo Ramanausko-Vanago kančią. Suimtas jau po Stalino mirties, po XX partijos suvažiavimo, pasmerkusio asmenybės kultą, 1956 m., vos per trijų valandų kankinimą buvo taip žiauriai suluošintas, išpjaustytas (nesinori čia dabar minėti visų žiaurybių), kad NKVD gydytojams vos pavyko išgelbėti gyvybę, kad vėliau būtų nuteistas mirties bausme.
Šiame kontekste Ūbos poelgis vertinamas ir suvokiamas visai kitaip. Ir nebereikia nei Jeano-Paulio Sartre'o „Sienos“ ir „Nepalaidotų mirusiųjų“ ar Albert'o Camus romanų, kad mokiniai iš tiesų suprastų kritinės, ribinės situacijos tragizmą. Mokiniams pasidaro aišku, kad kartais dramatiškų istorijos vingių neįmanoma išgyventi be pasirinkimo, išgyventi nuošaly.
Kitas pavyzdys, norint išryškinti amžinųjų vertybių įtaką, jų svarbą ir reikšmę nulemiant žmogaus elgesį, galėtų būti iš visuotinės literatūros.
Mokiniams pasidaro aišku, kad kartais dramatiškų istorijos vingių neįmanoma išgyventi be pasirinkimo, išgyventi nuošaly.
Visi kritikai pastebi, kad Hamletas delsia veikti. Jo garsusis monologas „Būti ar nebūti“ nuskamba tik trečiajame veiksme. Hamletas taip pat įmestas į situaciją prieš savo valią, įtrauktas į įvykius, kurių jis visai būtų linkęs išvengti.
Mokinių klausdavau, kaip jie mano, ar lengva apkaltinti savo motiną, artimiausią žmogų, tėvažudyste, kai dar niekas iš tikro neaišku, tik pasirodžiusi tėvo šmėkla. Juk tai, manau, labiausiai Hamletą ir stabdo.
Pabandykime įsivaizduoti, ką reiškia keršyti savo motinai, nors ir tėvo žudikei. Berods beveik prieš dešimtmetį Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo suleista mirtina injekcija moteriai, kuri organizavo savo vyro nužudymą, nors ir popiežius Pranciškus prašė atidėti mirties bausmę, abu tos moters vaikai prašė palikti motiną gyvą, jų tėvo žudikę, jiems per sunku būtų buvę netekti abiejų tėvų.
Deja, kaip sakė Ekleziastas: „Nieko naujo po saule.“ Medėjos, nužudžiusios savo vaikus, poelgį pakartojo moteris, vienintelė Lietuvoje vėliau nuteista iki gyvos galvos, ir ne tik Lietuvoje istorija sukasi ratu. Galima rasti daugybę sąsajų, pavyzdžių ir literatūroje, ir istorijoje, aktualizuojant juos paversti gyvenimu. Tada tuose kūriniuose išryškinamos, apnuoginamos ir deklaruojamos amžinosios vertybės tampa kūnu, mokiniai sugeba samprotauti, argumentuoti, remtis literatūra ir jos kontekstais. Ir tada amžinosios vertybės jiems jau ne tik tušti, bereikšmiai žodžiai, o gyvenimo patikrinti svarbūs moraliniai imperatyvai ir postulatai.
Pabaigoje norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų momentą. Nors pats dažnai kalbu ir pabrėžiu, kad pasaulis labai greit ir nesustabdomai kinta, bet visada mokiniams tvirtinu, jog žmogus per tūkstantmečius netapo tobulesnis nė per nago juodymą. Keičiasi, tobulėja tik aplinka, technologijos, t.y. tai, ką sukuria, išranda pats žmogus. O tai, kas jau buvo, kas sukurta ne žmogaus, t. y. pasaulio paslaptys, taip ir lieka…
Žmogus per tūkstantmečius netapo tobulesnis nė per nago juodymą. Keičiasi, tobulėja tik aplinka, technologijos, t.y. tai, ką sukuria, išranda pats žmogus.
Ir visai toks pats, kaip ir prieš 5 tūkst. metų, lygiai tiek, kiek mes žinome apie žmogų iš rašytinių šaltinių, pasilieka Homo sapiens. Žmogus taip pat jaučia meilę, kerštą, neapykantą, pavydą ir pasiaukojimą. Paskaitykime, kaip subtiliai, rafinuotai aprašo meilę egiptiečių, šumerų meilės poetai ir galiausiai kaip kalbama apie meilę „Giesmių giesmėje“.
Antikos autoriai pateikė platų spektrą įvairiausių žmogaus būsenų – nuo tėvažudysčių, kanibalizmų, kankinysčių iki žmogaus sudievinimo. Tas pats per šimtmečius yra ir su žmogaus minties kaita. Dar Karlas Jaspersas savo „Filosofijos įvade“ rašė, kad „vargu ar galime pasakyti, kad nuėjome toliau už Platoną. Mes pranašesni už jį tik mokslo duomenimis, o filosofiniu mąstymu, galimas daiktas, dar nepasiekėme jo lygio“.
O kur dar viduramžių scholastai. Pabandykime pasekti jų loginiais vingiais, tarkime, Anzelmo Kenterberiečio. Tad, manau, visi mano minėtų amžinųjų vertybių įkvėpti klausimai išlieka ir išliks. Ir kiekvienai kartai teks iš naujo juos įsisąmoninti ir spręsti.
Nors yra sakoma, kad „kiekvienam savo“, ir aš su tuo sutinku, bet mums, mokytojams, neturėtų būti visai taip, mums turėtų būti – kiekvieno sava. Kiekvieno žmogaus problema sava. Ir tada amžinosios vertybės galbūt pavirs iš žodžio kūnu, likdamos amžinosios, nes jos amžinos.
Kęstutis Subačius – Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ekspertas.
