Gyvename XXI a. Šiuolaikiniame pasaulyje viskas keičiasi daug sparčiau, sparčiau nei kada nors iki šiol. Keičiasi požiūriai, pažiūros, tradicijos ir vertybės. Norėdama žengti koja kojon, neatsilikti ir išlikti, norėdama neužleisti švietėjos pozicijų, Lietuvos švietimo bendruomenė privalo sparčiau keistis ir reaguoti į naujas tendencijas švietimo pasaulyje, reaguoti į naujus poreikius ugdytinių, kurie daug greičiau prisitaiko prie naujo gyvenimo, nei mums atrodo, ir teisėtai reikalauja ir mūsų mąstymo kaitos.
Deja, mąstymas nesikeičia taip greitai, kaip norėtume. Gal, sakyčiau, net teisūs buvo marksistai teigdami, kad būtis nulemia sąmonę arba mąstymą lemia aplinka. Jauni žmonės aplinką tiesiog sugeria, šiuolaikinis pasaulis formuoja ir jų sąmonę, tačiau, tenka apgailestauti, kad mūsų sąmonė ir mąstymas, susiformavę prieš dešimtmečius, vis dar yra sustabarėję, nepajudinami.
Tenka apgailestauti, kad mūsų sąmonė ir mąstymas, susiformavę prieš dešimtmečius, vis dar yra sustabarėję, nepajudinami.
Pripažindami, kad mokyklos viena svarbiausių grandžių yra mokytojas, sutiksime, jog jo požiūris į švietimo kaitą, imlumas naujovėms, poreikis tobulėti, motyvuoti savo žinių troškimą ir smalsumą privalėtų keistis sparčiausiai, sparčiau nei jauno žmogaus sąmonėje atsirandantis siekis tai sužinoti ir priimti.
Vis dar sustabarėjęs kai kurių pedagogų mąstymas, prisidengiant amžinųjų vertybių sąvokomis, dažnai provokuoja konfliktus tolerancijos, lygybės, žodžio laisvės supratimo sferose. Geriausiu atveju – tie pedagogai atrodo juokingai. O juk galima, neneigiant amžinųjų vertybių turinio, šiuolaikiškai interpretuoti literatūros klasiką, net ir tautosaką. Ypač tai aktualu humanitarinių dalykų mokytojams – filologams, istorikams, etikams. Sutikime, juk jie daugiausiai prisideda formuodami asmenybę, labiausiai lemia vertybių, pažiūrų įtvirtinimą jauno žmogaus sąmonėje.
Bet pirmiausia turi keistis pats mokytojas, o tai nėra lengva. Norėdamas išlikti autoritetu, privalo pats permąstyti ir pervertinti kultūros, literatūros palikimą, privalo pajausti būtinybę išlikti mokytoju šiame pasaulyje, pabrėžiu MOKYTOJU, o dar geriau, pasak Konfucijaus, mokytoju, kurį pralenks jo mokiniai.
Nepateikęs konkrečių pavyzdžių, kaip tai daryti, tiksliau, kaip būtų galima šiuolaikiškai, pavyzdžiui, interpretuoti klasiką, neišsižadant amžinųjų vertybių, o tik dar labiau akcentuojant jų prasmę, atrodyčiau keistai. Pateiksiu kaip pavyzdį visiems žinomą pasaką „Eglė žalčių karalienė“.
Norėdamas išlikti autoritetu, privalo pats permąstyti ir pervertinti kultūros, literatūros palikimą, privalo pajausti būtinybę išlikti mokytoju šiame pasaulyje.
Kalbėdami ir interpretuodami tradiciškai, nusibostame, skleidžiame nuobodulį. Jaunam žmogui Žilvino – „kito“, „kitokio“ – prasmės ir sąvokos mažai suprantamos, žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis, ir neįdomios. Prieš pateikdamas naujas žinomos pasakos interpretacijos galimybes, naujas prasmes, mokinių klausiu, kieno tėvai, jų manymu, tolerantiški. Pakyla beveik visos klasės rankos. O tada klausiu, kieno tėvai būtų patenkinti, jei jų atžalos atsivestų į namus kitos rasės, kitos religijos, kitų tradicijų išugdytą antrąją pusę. Rankų nebelieka.
Štai jums ir nauja „kito“, „kitokio“ interpretacija. Ar nesielgia šiuolaikiniai „suaugusieji“ kaip Eglės broliai, tėvai, susidūrę su „kitu“. Negalvokime, kad šiuolaikinis jaunimas seka mūsų mąstymo paliktomis pėdomis. Jis tolerantiškesnis, daug atviresnis naujovėms ir pozityviems pasikeitimams nei mes. O mes tik taip daug kartais kalbame apie Atvirą visuomenę – dar nuo Karlo Popperio tekstų ir idėjų atėjimo į Lietuvą yra madinga pasisakyti šia tema. Ar tai tik tušti žodžiai? Tikrovė kitokia. Tai mes nespėjame žengti jų, jaunų žmonių, pėdomis.
Keista, bet galima įtarti, kad nemaža dalis visuomenės vis dar sustabarėjusi, vis dar ksenofobiška ir homofobiška, o juk taip norime vis dar tapti šiuolaikiška valstybe. Kažkada vieni pirmųjų Europoje buvome suteikę balsavimo teisę moterims. Norėdami nelikti pasaulio švietimo sistemų paraštėse, privalome sparčiau keistis.
Kaip greito keitimosi ir reagavimo į permainas šiuolaikinėje visuomenėje ir tos visuomenės lūkesčių išsipildymo pavyzdį būtų galima paminėti Jungtines Amerikos Valstijas – valstybę, kurioje dar septintajame dešimtmetyje juodaodžių teisės buvo pažeidinėjamos (prisiminkime nužudytąjį Martyną Liuterį Kingą, teroristines Juodąsias panteras ir Angelą Davis), kur dar tada pietinėse valstijose važinėjo autobusai su baltiesiems ir juodiesiems skirtomis vietomis, valstybę, kuri jau XXI a., buvo išsirinkusi juodaodį prezidentą. Pamąstykime, ar įmanoma kurioje nors postsovietinėje erdvėje tokia greita visuomenės sąmonės kaita. O juk beveik visi mes seniausiai teigiame, kad visi žmonės lygūs, bet ar lygūs mūsų protuose?
JAV pavyzdys, jei tik jį permąstome, parodo, kaip šiuolaikinis mokytojas privalėtų žvelgti į pasaulį, kaip turėtų reaguoti į pasaulio pokyčius norėdamas išlikti mokytoju. Sąmonės kaita įmanoma, jei tik to norime ir siekiame. Taip, kaip mokymosi visą gyvenimą būtinybę kiekvienas iš mūsų privalome jausti kiekvieną minutę, taip ir, atsižvelgdami į kintantį pasaulį, toleranciją kitam, pagarbą žmogui, privalome įsisąmoninti visiems laikams, kad negali būti kaltų kitų tautų, rasių, religijų.
Kitas pavyzdys taip pat iš literatūros. Gaila, bet dar yra literatūros mokytojų, kuriems Francas Kafka yra paskutinis ir didžiausias modernistas, nors literatūra per beveik šimtmetį pažengė labai toli. Bet vis dėlto apsistosiu prie F.Kafkos kūrybos, šiuolaikiškai perskaitydamas garsųjį apsakymą „Metamorfozė“.
Novelės pagrindinis veikėjas Gregoras Zamza virsta milžinišku vabalu, neprarasdamas žmogiškųjų pojūčių ir žmogaus sąmonės, jaučia aplinką, seka šeimos narių pokalbius, t. y. suvokia, kas įvyko. Artimieji, pamatę šią metamorfozę, pradeda jo nekęsti, gėdijasi, slepia jį nuo žmonių akių ir t. t. O ar ne taip elgtųsi dauguma šiuolaikinių tėvų, sužinoję, kad jų sūnus ar dukra yra netradicinės orientacijos? Ar negrasintų išvaryti iš namų, nutraukti bet kokius saitus? Ar neslėptų šeimos gėdos nuo kaimynų, giminių, kaip kad slėpė Marcelijaus Martinaičio Kukutis kumelaitę savo ausyje nuo žmonių ir artimųjų? Štai jums ir šiuolaikiškas novelės perskaitymas.
Yra būtina, sakyčiau, privalu, atsižvelgiant į kintantį pasaulį, permąstyti ir pervertinti klasikinius kūrinius – tik tada neatrodysime jaunimui atsilikę nuo gyvenimo.
Yra būtina, sakyčiau, privalu, atsižvelgiant į kintantį pasaulį, permąstyti ir pervertinti klasikinius kūrinius – tik tada neatrodysime jaunimui atsilikę nuo gyvenimo. Kažkada juk ir Veronika skandinosi dėl, ačiū Dievui, dabar jau nebebaisių ir protu nesuvokiamų dalykų.
Šie du mano pateikti pavyzdžiai iš literatūros turėtų parodyti, kaip įmanoma šiuolaikiškai interpretuoti klasiką, nepaminant amžinųjų vertybių. Ar atsiras nors vienas, kuris teigtų, kad mano pasiūlytos interpretacijos nukreiptos prieš šeimą. Manyčiau, jos tik dar labiau primena šeimos svarbą. Kur daugiau rasime supratimo ir užuojautos? Juk tik mylinti šeima gali priimti kitokį, jei jis brangus artimajam, tik neveidmainiaujanti šeima supras ir palaikys kitokį šeimos narį. Mylinti, o ne veidmainiaujanti. Deja, šiandien dėl kitokio visuomenės požiūrio ir skirtingų nuomonių vis dar yra kartais paminamos svarbiausios šeimos vertybės – meilė ir vienybė.
Kęstutis Subačius – Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ekspertas.
