Pažvelkime į tų dienų tragizmą per kultūrą, įvertinkime kitaip, tad šįsyk kalbėsiu ne apie tos įsimintinos dienos tragizmą, tikiu, kad apie ano sausio įvykius daugiau ar mažiau žinome kiekvienas. Kalbėsiu apie dvasios pergalę.
Iš istorijos žinome, kad dažnos pergalės yra pasiekiamos mūšio lauke. Prisimindamas, tarkim, Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pergalę prieš švedus Salaspilio mūšyje 1605 m. ar Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio – prieš turkus ties Viena 1663 m., galėčiau šalia įrašyti, be abejo, ir Žalgirį, kur bendromis kelių tautų pastangomis apsigynėme.
Bet dar yra, kaip jau minėjau, kitokios pergalės – dvasios pergalės. Tai ne tik krikščioniškosios Europos pergalė prie Puatjė (732 m.), tai ir Orleano Mergelės dvasios triumfas, tai daugiau kaip pusę amžiaus užsitęsęs Dalai Lamos kelias į laisvę, tai Mahatmos Gandi pergalė, motinos Teresės pasiaukojimas, kunigo Ježi Popeliuško ori laikysena mirties valandą, popiežiaus Jono Pauliaus II dvasinė kelionė, mergaitės Anos Frank žinia pasauliui, popiežiaus Pranciškaus empatija, tai humanizmo pergalę prieš pragmatizmą skelbiantis Alberto Šveicerio gyvenimas, Rugsėjo 11-oji ir praėjusiųjų metų Nobelio taikos premijos, Berlyno sienos griūtis ir, galiausiai, mano tautiečio jaunuolio Romo Kalantos, dar 1972 metais nušvietusio kelią į Nepriklausomybę, auka.
Manau, kad dvasios pergalės yra siunčiamos teisiesiems. Turbūt laiminga ta tauta, ta valstybė, kuri nusipelno išbandymo.
„Dvasingumas ir doroviškumas yra tas pat. Aukščiausias dvasingumas pasiekiamas didžiausia dora, ir šia didžiausia dora jis pasirodo“ (A.Šveiceris, „Kultūra ir etika“, Vilnius, Mintis, 1989). Manau, kad dvasios pergalės yra siunčiamos teisiesiems. Turbūt laiminga ta tauta, ta valstybė, kuri nusipelno išbandymo. Savęs klausiu, kur ištisos tautos, civilizacijos, – šumerai, asirai, babiloniečiai, hetitai, – kurioms, matyt, nebuvo lemta siekti, patirti dvasios triumfo, o šiandien kalbame apie Dovydo pergalę prieš Galijotą, šiandien meldžiamės evangelijų žiniai.
Garsus lenkų žurnalistas Ryszardas Kapuscinskis, kalbėdamas apie Artimųjų Rytų konfliktus savo dokumentinėje knygoje „Kristus su automatu ant peties“, netiesiogiai teigė, kad pergalės pasiekiamos ne vien ginklais, kad būtinas tautos dvasinis palaikymas kare, visos tautos pasiaukojimas.
O aš dar gal ir šventvagiškai nuskambėsiančioje mintyje teigčiau, kad humanizmas ir empatija būtini kare, kovoje, kurioje dvasios pergales gali pasiekti tik dvasios aristokratai, minties aristokratai. Juk dar Ortega I.Gasetas savo „Masių sukilime“ buvo mus įspėjęs, kad atėjo laikas, kai „dvasios skurdžiai pasidarė visuomenės gyvenimo vadovais“, kad „nėra kultūros ten, kur, sprendžiant ginčus, paminami pagrindiniai žmogaus proto simboliai“. Ir dar jis teigė: „Nebeapgaudinėkime savęs – naujoji barbarybė jau skleidžiasi Europoje“ ir „kad pirmą kartą Europoje iškilo tipas žmogaus… pasiryžusio pasiekti savo tikslą bet kokia kaina“.
Ir mus, ir Europą gelbėjo ir išgelbėjo dvasios triumfas ir laisvė mąstyti, kurios, pasak I.Kanto, negali atimti aukštesnė valdžia, beje, kaip ir mūsų tiesos siekio ir žinojimo, bet gebanti „atimti iš mūsų laisvę kalbėti arba rašyti“.
Sausio 13-osios dienos aukos padeda ir padės mano valstybei gyventi ir išgyventi, viliuosi, kad žuvę laisvės gynėjai kaskart mano šalies žmonėms ir man primins, paklaus, ar esam verti tų aukų, ir tai mums padės išgyventi šimtmečius, neprarasti savo valstybės.
Ortega I.Gasetas „Masių sukilime“ teigė: „Valstybė atsiranda tada, kai visai negiminingos grupės yra priverstos gyventi drauge. Ši būtinybė – tai ne atvira prievarta, o visoms grupėms bendri tikslai, bendri uždaviniai, noras juos spręsti drauge.
Valstybė – tai pirmiausia veiksmų planas, bendradarbiavimo programa. Ji suburia žmones bendram veikimui. Valstybė – tai ne kraujo ryšys, ne kalbinė bendrija, ne bendra teritorija, ne artima kaimynystė. Ji apskritai kažkas neapčiuopiama, inertiška, duota ir apibrėžta. Tai gryna dinamika – valia bendrai veikti, ir todėl valstybės idėja neturi jokių fizinių ribų.“
Valstybė – tai pirmiausia veiksmų planas, bendradarbiavimo programa. Ji suburia žmones bendram veikimui.
Sparčiai, sakyčiau, beatodairiškai besikeičiantis pasaulis ir pasaulio tvarka kasdien pateikia naujų staigmenų valstybių egzistavimo ir jų išlikimo principams. Tai, kas prieš keletą metų ar net prieš pusmetį atrodė neįmanoma, dabar virto realybe. Įvairūs hibridiniai karai, įvairių spalvų žmogeliukai, pabėgėlių lavina – visa tai jau seniai ardo Europos (ir ne tik) nusistovėjusią būtį. Ar galėjome įsivaizduoti, kad dabarties karai neturės aiškios fronto linijos (kaip buvo kare su „Islamo valstybe“).
Ar galėjome numanyti, kad XXI a. prasidės naujomis okupacijomis (Gruzija, Ukraina), ir tikrai atrodė atgyvena – karo pabėgėliai tokiu mastu kaip dabar. Nebeliko valstybių sienų, kaip mes jas supratome anksčiau, net išorinė NATO siena (bent jau pietuose ir ne tik) virto rėčiu.
Be abejo, pagalba karo pabėgėliams, manau, būtina, jos sulaukė ir lietuviai pokariu. Bet taip pat galvoju, kad Lietuva (kaip valstybė) turėtų kitaip pažvelgti ir į Lietuvos piliečius, gyvenančius svetur. Pasigirsta kalbų apie emigrantų sugrąžinimą. Logika teigtų, kad neįmanoma nieko grąžinti per prievartą ir tik savanoriškas grįžimas turėtų vertę.
Iki šiol valstybė tik bausdavo išvykusiuosius. Atimdavo pilietybę, jei, neduok Dieve, kuris ryždavosi priimti kitos valstybės, grasindavo išeivių vaikams, gimusiems svetur. O juk jie, emigrantai, manau, kaip tik kabinasi į gyvenimą, siunčia nemažą dalį uždirbtų pinigų į Lietuvą giminaičiams, beje, taip papildydami tos pačios valstybės biudžetą, juk jie neliko čia, Lietuvoje, tik todėl, kad dar ieškojo kelių, išeičių iš skurdo, iš beviltiškos situacijos, galiausiai neliko čia, Lietuvoje, prasigerti.
Vienintelė išeiti, vienintelis sąžiningas sprendimas būtų – visiems buvusiems Lietuvos piliečiams be jokių išimčių grąžinti prarastą pilietybę, o dabar dar ir piliečiais besantiems – išsaugoti ją, kad ir kas nutiktų (pasitelkti net Konstitucijos pataisas, o tam net, manau, nebūtina rengti referendumų).
Kiekvienas Lietuvos pilietis dabar ir ateityje yra ir bus svarbus valstybei. Tik toks požiūris į savo žmones padės juos išsaugoti Lietuvai. Todėl logiška išvada būtų: įtvirtinti dvigubą pilietybę visiems Lietuvos piliečiams (esantiems ir buvusiems) visų išeivijos kartų ir nesvarbu, kad ir kur dabar jie gyventų.
Reikėtų stengtis kiekvieną Lietuvos pilietį (esantį ar buvusį), gyvenantį svetur, įtraukti į Lietuvos valstybės valdymą ir valstybės reikalų tvarkymą, kad kiekvienas pasijustų reikalingas čia, Lietuvoje, todėl būtina ateityje įdiegti elektroninį balsavimą (estai tai seniai padarė, kad ir kaip kai kas nuogąstavo, valstybė nesugriuvo).
Šiais laikais net nebūtina gyventi Lietuvoje, norint būti jos dalimi. Įgyvendinus šiuos siūlymus, atsiras galimybė šnekėtis su išeivija kaip lygių su lygiais (bet ne lygesnių su lygiais), tada emigrantai pajus savo svarbą, pajus, jog Lietuvai jų reikia, o „lietuviui burtis prie lietuvio“, manau, yra užkoduota genuose.
Kiekvienas Lietuvos pilietis dabar ir ateityje yra ir bus svarbus valstybei. Tik toks požiūris į savo žmones padės juos išsaugoti Lietuvai.
Europos ateitis žada daug nesmagių akimirkų, net jei Lietuvoje rasis daugiau pabėgėlių, net jei Lietuvos verslas daugiau kviesis žmonių iš Ukrainos ar dar iš kur nors, vis tiek tikiu, valstybę valdys jos piliečiai, nesvarbu, kad ir kur jie gyventų, todėl, manau, tik tokiu būdu mes galime pritraukti ir įtraukti Lietuvos piliečius į Lietuvos reikalus. Tik tada pajusime, kad nors mūsų mažai, bet kartu ir daug.
Taip vertėtų galvoti ne tik prieš rinkimus. Šios mintys turėtų būti patrauklios ir išeivijai: „Sudaryti sąlygas išeivijai dalyvauti Lietuvos valstybės ir tautos kūrime – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti nuostatą, kad prigimtos, iš tėvų paveldėtos, Lietuvos pilietybės iš žmogaus valdžia negali atimti.“ Bet visam tam reikia ryžto, reikia mylėti savo žmones, reikia tiesiog mylėti žmones.
Pasaulyje liberalizmo idėjos vis sėkmingiau skinasi kelią į žmonių, ypač jaunų, širdis. Šis reiškinys neaplenkia ir Lietuvos. Ir nors liberalizmo istorija skaičiuoja šimtmečius, įdomu būtų pažvelgti, kurios liberalų idėjos galėtų būti patrauklios ir jaunimui.
Istorikai yra atradę liberalios pasaulėžiūros elementų jau Antikos pasaulyje, ypač klasikinėje Graikijoje ir Romoje. Pavyzdžiui, žymus XX a. liberalizmo teoretikas ir filosofas Frydrichas Augustas Hajekas Romos istoriką ir oratorių Marką Tulijų Ciceroną apibūdino kaip „pagrindinį šiuolaikinio liberalizmo autoritetą“. Pasak Hajeko, jam priklauso bendrų taisyklių, arba „leges legum“, kurios valdo įstatymų leidybą, idėja, teigianti, jog mes paklūstame įstatymui, kad išliktume laisvi, ir mintis, jog teisėjas privalo būti tik burna, kuria kalba įstatymas.
O jau daug vėliau, kai kūrėsi klasikinio liberalizmo idėjų sistema Apšvietos laikotarpiu, mąstytojas Adamas Smitas kalbėjo apie „liberalų lygybės, laisvės ir teisingumo planą“, tačiau terminas „liberalus“ buvo vartojamas kaip liberalizmo –klasikinės žmoniškumo, dorybės, didžiadvasiškumo ir proto atvirumo – vedinys.
Norėčiau paklausti, ar žodžiai – laisvė, lygybė, teisingumas, proto atvirumas ir didžiadvasiškumas – galėtų ką nors šiandien trikdyti? Juk jie įprasmina visa tai, už ką mes, būdami okupuoti, kovojome, nurodo kryptis, kurių turėtume laikytis, siekti, kad dabar mums, esant laisviems ir gyvenantiems laisvoje Lietuvoje, šie žodžiai virstų kūnu.
Drįsčiau teigti, kad liberalizmo idėjos visais žmonijos istorijos vystymosi etapais rikiavosi priešaky visų kitų idėjų, t.y. buvo idėjų Avangardu, nes „visoms liberalios tradicijos atmainoms būdinga apibrėžta, aiškiai moderni žmogaus ir visuomenės samprata“.
Galėtume paklausti, kokie gi elementai sudaro modernaus žmogaus ir visuomenės sampratą? Ir iškart atsakyti, kad ši samprata „individualistinė, nes teigia moralinę asmens pirmenybę prieš bet kokio visuomeninio kolektyvo pretenzijas“, taip pat ji ir „egalitarinė, nes suteikia visiems žmonėms tą patį moralinį statusą“, be to, „universalinė, nes teigia žmonių giminės moralinę vienybę“.
Drįsčiau teigti, kad liberalizmo idėjos visais žmonijos istorijos vystymosi etapais rikiavosi priešaky visų kitų idėjų, t.y. buvo idėjų Avangardu.
Atrodytų, ko daugiau reikia, norint įgyvendinti kiekvieno žmogaus laimės siekį, juk reikia tik šias liberalizmo teoretikų žmogaus ir visuomenės sampratas, pasikartosiu, paversti kūnu. Nė vienas, manau, neprieštarautų šiems žodžiams, šiems teiginiams, šioms mintims, nes ši samprata siūlo „visų socialinių institucijų bei politinių santvarkų pertvarkymo ir tobulinimo galimybę“.
Ir tai Vakarų valstybėse patikrinti ir pasitvirtinę problemų sprendimo būdai, nes „liberalios moralinės ir politinės idėjos buvo grindžiamos prigimtinių žmogaus teisių teorijomis taip dažnai, kaip jos buvo ginamos remiantis utilitarinėmis veiklos teorijomis ir ieškojo paramos ir moksle, ir religijoje“.
Liberalizmas, kaip ir kiekviena pažiūrų srovė, „įgavo įvairių atspalvių priklausomai nuo įvairių nacionalinių kultūrų, kuriose jis rado dirvą“. Norėtųsi priminti dar šiek tiek istorijos. Mano minėtas liberalizmo autoritetas F.A.Hajekas, savo knygoje „Kelias į vergovę“, pateikė „drąsią ir šokiruojančią tezę, priešingą visų pažangiam įsitikinimui, jis skelbė, kad nacizmo šaknys glūdi socializmo teorijoje ir praktikoje, ir įspėjo, kad Vakarų šalys, vykdydamos socialistinę politiką, laikui bėgant, sulauks totalitarinės nemezės“.
Tad, jei pripažįstame, kad kiekvienas žmogus yra vertybė, kiekvienas, pasak vokiečių filosofo Imanuelio Kanto, turime laisvą valią, t. y. turime teisę rinktis, ir, jei gerbiame asmens nuosavybės teisę ir individo laisvę, jei brangi lygybė ir svarbus teisingumas, jei neabejingi modernybei, tai iš tiesų liberalizmo idėjos turėtų nelikti mūsų nepastebėtos.
Apibendrinant norėtųsi pacituoti filosofo Chose Ortegos I Gaseto dar 1932 m. knygoje „Masių sukilimas“ išsakytus žodžius: „Liberalizmas – ir šiandieną tai verta prisiminti – yra aukščiausioji kilniadvasiškumo forma, tai teisė, kurią dauguma suteikia mažumoms, vadinasi, jo balsas yra kilniausias balsas, kada nors skambėjęs šioje planetoje. Jis skelbia pasiryžimą pasidalinti būtimi su priešu, dar daugiau, su priešu, kuris silpnas“.
Pripažinkime, kad tai krikščioniška. Įsiskaitykime į šiuos žodžius ir, galbūt, suprasime, kodėl jaunimui patrauklios liberalų idėjos.
Cituojant straipsnyje nenurodytų autorių citatos paimtos iš John Gray knygos „Liberalizmas“ Atviros Lietuvos Fondas, Vilnius, 1992.
Kęstutis Subačius – Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ekspertas. „Būti mokytoju“ – 10 straipsnių ciklas skirtas svarbiausioms švietimo temoms.
