Per visą žmonijos istoriją buvo labai mažai laikotarpių ir nedaug valstybių, kuriose gyveno vos vienos tautos atstovai, t. y. jos buvo tautiškai monolitiškos. Juo labiau tai buvo neįmanoma imperijose, prisiminkime, kad ir Romos, Austrijos-Vengrijos ar Rusijos imperijas.
Viduramžiais prancūzų dinastijų karaliai sėdėjo Anglijos sostuose, rodos, net iki XIV a. (manau, tai viena iš Šimtamečio karo priežasčių), Rusijos imperatorienės buvo vokietės ir t. t. Ir tik košmariškiausiose tironų distopijose galėjo gimti norai matyti vienatautį arijų valdomą Reichą ar būsimą homo sovieticus apgyvendintą SSSR, ši idėja ir siekiamybė iškreiptuose protuose ir nesveikose vizijose egzistavo dar ilgai.
Netolerancijos bangos priklauso nuo politinių įvykių, valstybių vadovų nuostatų ir bendros situacijos valstybėse. Ne išimtis ir Lietuva. Atrodytų, kad mes vėl grįžome prie esminių vertybių – toleruoti, gerbti kitą, kitokį, kitos tautybės Lietuvos pilietį, tiesiog žmogų, ir vėl staiga viskas pasisuka 180-ies laipsnių kampu ir net politikų pasisakymuose girdime kitataučių užgauliojimų.
Netolerancijos bangos priklauso nuo politinių įvykių, valstybių vadovų nuostatų ir bendros situacijos valstybėse. Ne išimtis ir Lietuva.
Sakyčiau, net per dažnas kalbėjimas apie kitų tautų toleravimą rodo tolerancijos valstybėje stoką. Paprasčiausias pavyzdys būtų iš spaudos: jei nusikaltimą padaro lietuvis ar rusas, niekas nesistengia tautybės išskirti, neduokdie, nusikalsta čigonas, žydas, visa žiniasklaida sutartinai pabrėžia jų tautybę.
Labai dažnai mokytojai, galbūt nepagalvoję, kalbėdami tarpusavyje lepteli: „žydelis“, „betgi jis žydas“. Tokio buitinio antisemitizmo dar gana daug, sakyčiau, netgi tarp lituanistų. Ir dar gerai, jei tokios šnekos tik tarp kolegų suaugusiųjų, o jei tai perkeliama į pamokas, paskatų tai daryti visada galima rasti.
Situacija Lietuvoje labai dažnai keičiasi švytuoklės principu. Mokytojus taip pat veikia politikų skleidžiamos bangos. Blogai, jei mokytojai yra linkę politikuoti per pamokas, t. y. išsakyti savo politizuotą nuomonę nagrinėdami literatūros kūrinius.
Tokioje situacijoje labai lengva, tarkime, nagrinėjant Vinco Krėvės „Skirgailą“, leptelti, atitolstant nuo dramos konteksto, ką nors nepagarbaus apie lenkus. Beveik kiekvienoje klasėje sėdi vienas kitas lenkas, rusas ar žydas ir nebūtinai jo tautybę gali įspėti pagal pavardę. O kur dar klasėje sėdintys mišrių šeimų vaikai, kodėl mes juos verčiame jaustis nejaukiai. Tokios užuominos žeidžia, juk mokinys sėdi tarp kitokių ir jam galbūt sunku tapatintis su visa klase, o jei tai vyksta pradinėse klasėse, dvasinės traumos lieka visam gyvenimui.
Pagalvokime, kai klausiame vaiko jo tautybės, ar nenusižengiame tolerancijos pagrindiniams principams, kodėl vaikas iš mišrios šeimos turi vieną iš tėvų išduoti, atsisakydamas jo, t. y. pasirinkdamas tik vieno iš tėvų tautybę ir ją įvardydamas. Bepigu prancūzams: Prancūzijoje save prancūzu su pasididžiavimu pavadina ir arabas, ir juodaodis, ir slavas ar rusų emigrantų palikuonis, nes Prancūzijoje žodis „prancūzas“ tapatinamas su pilietybe ir reiškia tą patį.
Aš, pavyzdžiui, sąmoningai nevartoju žodžio „prorusiška“, nors taip kiekviename žingsnyje klykauja mūsų tolerantiški politikai. Niekada neleidžiu mokiniams, kalbantiems apie Lietuvos okupaciją, sakyti, kad mus okupavo rusai ar net Sovietų Rusija (valstybės tokiu pavadinimu tuomet tiesiog nebuvo). Primenu, mus okupavo Sovietų Sąjunga.
Putinui atėjus į valdžią ir pašlijus santykiams tarp Europos Sąjungos, NATO ir Putino Rusijos, pajutome tada tai ir Lietuvoje, be abejo, ir lietuvių leksikoje. O ypač prasidėjus karui – Rusijai užpuolus Ukrainą dar 2014 m., ir 2024 m. Rusijai pradėjus atvirą protui nesuvokiamą agresiją – karą prieš suverenią Europos valstybę – Ukrainą. Būtina pridėti ir pabrėžti, kad tai Putino Rusijos valdžios, Putino aplinkos, Putinui prijaučiančių, juos palaikančių rusų karas, Putino generolų karas, jų banditiški nusikaltimai tarptautinėje arenoje.
Kaltindami absoliučiai visus rusus, įžeidžiame visus rusų tautybės vaikus, sėdinčius klasėje. Nenusiriskime iki sovietų rašytojo ir publicisto Iljos Erenburgo Antrojo pasaulinio karo metu populiaraus šūkio: „Užmušk kiekvieną vokietį“.
Kaip minėjau, nebūtinai galime identifikuoti kitos tautybės mokinį, ir net jei kitataučių klasėje ir nėra, nepagarbiai kalbėdami apie bet kurią kitą tautybę, ugdome nepagarbą, neapykantą jų atžvilgiu. Jei prisimenate, ne taip seniai Lietuvos rusai buvo viena lojaliausių tautinių mažumų Lietuvoje. O dabar ir čia sau kišame koją, nes, kaskart kalbėdami tik apie blogąją Rusiją ir „blogus“ rusus, pjauname šaką, ant kurios sėdime, ir kaskart atstumiame Lietuvos piliečius rusus nuo savęs.
Iš tiesų didžiausia atsakomybė už tolerantiškumo ugdymą mokykloje gula ant lituanistų, istorikų pečių. Kaip minėjau, labai svarbu mokėti parinkti žodžius, kai kalbame apie tautas, tautybes, tautiškumą, istorinius įvykius ar literatūros kūrinius.
Atrodo, kas gi čia tokio netolerantiško, jei pasakome „žydelis“ ar neigiamą atspalvį suteikiame žodžiui „rusas“. Minėjau, kad dar mokykloje patirtos dvasinės traumos išlieka visam gyvenimui, palieka randus sieloje. Todėl vėliau tikrai sunku reikalauti lojalumo iš kitataučių, lojalumo mūsų valstybei.
Mokykloje patirtos dvasinės traumos išlieka visam gyvenimui, palieka randus sieloje. Todėl vėliau tikrai sunku reikalauti lojalumo iš kitataučių, lojalumo mūsų valstybei.
Suprantu, kad valstybės ir jos dalies gyventojų mąstymas dažnai būna inertiškas. Įsivaizduoju, kad Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje po žiaurių lietuvių nusikaltimų lietuvio vardas įgauna neigiamą prasmę, sukelia neigiamų emocijų, tas pats, manau, ir dėl albanų ar kitų tautybių žmonių nusikaltimų.
Tačiau juk ne visi kurios nors tautos atstovai yra nusikaltėliai (tai mes puikiai suprantame), juk ne visi Lietuvos lenkai linki Lietuvai blogo, sakyčiau, ne visi Lietuvos rusai siekia prijungti Lietuvą prie Rusijos. Tad kodėl mes taip linkę viską suplakti ir apibendrinti, tik ir girdime: „rusai“, „lenkai“, „žydai“, „čigonai“ kalti dėl visų blogybių. Neatsakingai kalbėdami, tik didiname Lietuvai blogo linkinčių žmonių gretas.
Geriau siekime, kad Lietuvos piliečiai – įvairių tautų žmonės – mylėtų Lietuvą, nes galvoju, jog dominuojanti valstybėje tauta turi rūpintis mažumomis.
Geriau siekime, kad Lietuvos piliečiai – įvairių tautų žmonės – mylėtų Lietuvą, nes galvoju, jog dominuojanti valstybėje tauta turi rūpintis mažumomis. Taip, lietuviai Lietuvoje daug kur turėtų nusileisti Lietuvos lenkams, žydams, karaimams, totoriams ar čigonams ir kitiems. Juk mūsų čia, Lietuvoje, dauguma. Tą patį turėtų daryti ir Lenkijos vyriausybė – rūpintis lietuvių ir kitų mažumų padėtimi Lenkijoje.
Kai per pamokas mokytojai pabrėžia ultrapatriotiškumą, taip pat kenkia savo valstybei. Mes, mokytojai, dažnai, galbūt užsimiršę, kartojame, kad privalome būti lietuviais patriotais. Noriu pabrėžti: sakome ne Lietuvos patriotais, o lietuviais patriotais – ir šitaip žeidžiame kitų tautybių mokinių jausmus. Dažnas kalbėjimas apie dorą lietuvį, apie sąžiningą lietuvį, apie patriotą lietuvį sukelia priešingą reakciją – atstumia kitatautį. Privalome akcentuoti Lietuvos piliečių dorą, sąžiningumą, patriotiškumą ir t. t.
Paradoksalu, bet mūsų dažni padejavimai apie varganą, nuskriaustą Lietuvėlę (net jei ir su geromis intencijomis išsakomi) iš tiesų daugiau rodo nepagarbą ir menkinimą Lietuvos, lyg valstybė būtų verta tik Lietuvėlės vardo. Šiuo atveju mažybinė maloninė forma reikštų daugiau gailestį nei pasididžiavimą savo valstybe. Susimąstykite.
Pabaigoje pacituosiu garbųjį Volterą, kuris yra taręs garbiajam Žanui Žakui Ruso: „Pone, aš nesutinku su jūsų nuomone, bet aš padarysiu viską, kad galėtumėte ją laisvai reikšti.
Kęstutis Subačius – Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ekspertas. „Būti mokytoju“ – 10 straipsnių ciklas skirtas svarbiausioms švietimo temoms.
