Kokia šiandien turėtų būti moderni ugdymo įstaiga? Kokiomis priemonėmis šiandien reikėtų belstis į šiuolaikinių mokinių protus? Kodėl Lietuvos vaikams pravartu mokytis pagal tarptautines programas? Apie šias ir kitas Lietuvos švietimo bendruomenei aktualias temas kalbėjomės su ugdymo eksperte ir Klaipėdos licėjaus direktore dr. Regina Kontautiene.
- Šių mokslo metų pradžioje Klaipėdos licėjaus bendruomenės rate atvirai išsikėlėte klausimą, kokia šiandien turėtų būti šiuolaikinė moderni mokykla. Kokias pagrindines modernios mokyklos principines veiklos nuostatas galėtumėte įvardinti šiandien?
- Šie mokslo metai tik dar labiau įtvirtino mūsų bendruomenės išsikeltas tezes, kad moderni mokykla – tai nėra tik kompiuterizuotos klasės ar infrastruktūra. Moderni ir šiuolaikiška mokykla visų pirma yra ugdymo įstaiga, atliepianti šiuolaikiškas mokymosi tendencijas, kurios projektuotųsi į esminę nuostatą – labiau personalizuotą, suasmenintą ugdymą ir mokymą pamokose. Kalbant paprastai, šiuolaikinėje mokykloje visų pirma didelis dėmesys turėtų būti skiriamas individualiems vaiko poreikiams ir sugebėjimams, kad jo asmeninės stiprybės padėtų siekti jam sėkmės ir kitose mokslo bei gyvenimo srityse.
- Prieš daugiau beveik dvejus Klaipėdos licėjus oficialiai tapo tarptautine mokykla. Kiek šis statusas šiandien prisideda prie modernios ugdymo įstaigos kūrimo proceso?
- Prieš šio statuso mes priaugome natūraliai. Pirmuosius žingsnius tarptautiniame ugdyme žengėme dar prieš daugiau nei dvidešimt metų, o bėgant metams mokinių iš kitų šalių ratas licėjuje vis labiau plėtėsi. Taip pat laikui bėgant sėkmingai įsidiegėme ir tarptautinio bakalaureato programą (angl. International Baccalaureate arba IB), kuri atvėrė dar platesnes galimybes semtis patirties iš kitų šalių ugdymo praktikų bei suteikti mokiniams galimybę mokytis pagal visame pasaulyje pripažintą ugdymo sistemą. Todėl vienareikšmiškai galima sakyti, kad mokyklos tarptautiškumas svariai prisideda prie modernios mokyklos idėjos vystymo. Juk moderni mokykla privalo būti atvira kintančioms pasaulinėms tendencijoms, skirtingų kultūrų įtakai ir gerosioms praktikoms.
- Paminėjote tarptautinio bakalaureato programą. Klaipėdos licėjuje ši programa jau įgyvendinama ne vienerius metus. Kokių rezultatų jau pavyko pasiekti ir kaip sekasi šią programą plėtoti?
- Praėjusiais metais išleidome pirmąją tarptautinio bakalaureato abiturientų kartą, kurios egzaminų rezultatai buvo aukštesni už šios programos pasaulinio mokyklų tinklo vidurkį. Taip pat sulaukėme ir itin pozityvių tarptautinių ekspertų vertinimų akredituojant programas. Ypatingai palankiai ekspertai įvertino mūsų veiklą taikant ir IB DP (11-12 klasės) ir IB MYP (6-10 klasės) programas. Vertintojus itin imponavo licėjaus pedagogų profesinis pasirengimas, gamtos mokslų laboratorija, plati popamokinė veikla, psichologų komandos darbas bei mokinių tėvų bendruomenės įsitraukimas į įvairius mokyklos projektus. Tai parodo, kad einame teisingu keliu ir skatina dar labiau tobulėti visą licėjaus bendruomenę. Šiuo metu pagal IB MYP ir IB DP programas Klaipėdos licėjuje mokiniai jau mokosi nuo 6 iki pat 12 klasės. Šiuo metu įgyvendiname ir pradinių klasių mokiniams skirtą programą IB PYP (Primary Years Programme). Šios programos pasirengimo ir akreditacijos procesus baigsime šiais metais.
- Jūsų nuomone, kodėl apskritai Lietuvos mokyklose vaikams naudinga mokytis pagal tarptautines ugdymo programas? Kokie, Jūsų nuomone, yra didžiausi šių programų privalumai lyginant ją su nacionaline ugdymo programa?
- Tai standartizuota ir pasauliniu mastu patikrinta ugdymo programa, kuri paremta geriausiomis šiuolaikinėmis ugdymo praktikomis. Be to, šios programos diplomus itin vertina geriausios pasaulio aukštojo mokslo įstaigos. Ne atsitiktinai sakoma, kad tarptautinis bakalaureatas – tai tiesiausias kelias į geriausius pasaulio universitetus. Mokiniai baigę tarptautinio bakalaureato Diplomo programą sėkmingai studijuoja ir Lietuvos universitetuose, nes mokomųjų dalykų turinys šioje programoje yra artimas aukštosios mokyklos pirmųjų metų dalykų studijų programoms, o mokymosi procese daug savarankiško darbo, kūrybinių užduočių, gilesnio faktų ir reiškinių mokslinio pažinimo.
Lyginant su nacionaline programa, tarptautinio bakalaureato programa labiau skatina mokinių savarankiškumą, smalsumą ir įsitraukimą į mokymosi procesą. IB MYP (Middle Years Programme) programoje mokiniai ne tik mokomi įvairių disciplinų turinio, bet ir aktyvaus jo pritaikymo kitose mokslo ir kasdienio gyvenimo srityse, didelis dėmesys skiriamas įvairių kompetencijų ugdymui(si). Pavyzdžiui, IB MYP programoje mokiniai grupėse ir atskirai atlieka įvairius mokslinius ir socialinius projektus ir jų viešus pristatymus, kurių tikslas – ugdyti informacijos atsirinkimo, viešo kalbėjimo įgūdžius, socialinio bendravimo, kritinio mąstymo ir kitas asmenines kompetencijas. Tarptautinio bakalaureato programose yra vertinami ne tik mokinio mokslo disciplinų pasiekimai, bet ir socialinė ir visuomeninė veikla.
Taip pat tarptautinio bakalaureato programa suteikia galimybę išlaikyti mokymosi tęstinumą mokiniams, kurie išvyksta gyventi į užsienį ar atvyksta mokytis į Lietuvą.
- Šiandieninių mokinių karta yra vadinama individualybių karta. Kokių priemonių, Jūsų nuomone, ugdymo įstaigos turėtų imtis, kad tinkamiau prisitaikytų prie šiuolaikinės kartos mokymosi poreikių?
- Visų pirma, šiuolaikinis ugdymas turėtų remtis stipriųjų mokinio gebėjimų ir asmenybinių savybių atskleidimu ir jų stiprinimu. Tam, kad galėtume atskleisti kiekvieno mokinio gebėjimus, stipriąsias charakterio ir asmenybines savybes privalome kryptingai ir tikslingai padėti mokiniui sekti savo individualią ugdymo(si) pažangą ir skatinti jos rezultatų reflektiškumą. Klaipėdos licėjuje mokiniai su pedagogais periodiškai analizuoja individualius savo pasiekimus, vertina savo dalyvavimą ugydmo(si) procese, išsako problemas, reikalingą pagalbą. Licėjuje taikoma vaiko individualios pažangos vertinimo sistema (VIP) padeda kiekvienam mokiniui ir jo tėvams pamatyti vaiko stipriąsias ir silpnąsias puses, spręstinas problemas, numatyti individualios pagalbos planą. Toks sistemingas ir kryptingas monitoringas ir atvira diskusija su pedagogais skatina mokinio mokymosi motyvaciją, ugdo savivaldumo, mokymosi mokytis kompetencijas bei asmeninę atsakomybę, padeda mokiniui gerinti savo akademinius rezultatus, o sistemingai vertinant įdėtas pastangas ir gautą rezultatą, mokiniai išmoksta adekvačiai vertinti savo gebėjimus, pamatyti savo stipriąsias puses.
- Šiandien daug diskutuojama ir dėl vaikų amžiaus ribos, nuo kada jie turėtų pradėti lankyti mokyklą ar ikimokyklinę ugdymo įstaigą. Ne kartą viešoje erdvėje minėjote, kad Klaipėdos licėjus vadovaujasi britiškos ugdymo sistemos praktikomis. Anglijoje vaikai mokyklą pradeda lankyti jau nuo 5 ar net 4 metų amžiaus. Jūsų nuomone, koks vaiko amžius yra tinkamiausiais pradėti mokytis pradinėje mokykloje?
- Pasaulyje žinome įvairių ugdymo praktikų ir skirtingai pasirinktą vaiko amžių, kada jis turi pradėti lankyti mokyklą. Daugumoje šalių vaikai pradeda mokyklą lankyti gerokai anksčiau nei Lietuvoje – nuo 5-6metų amžiaus. Aš tokiai nuostatai pritariu, nes būtent pats didžiausias vaiko pažintinis aktyvumas yra tame vaiko raidos etape, kai jam yra 4,5-5,5 metų. Tad labai svarbu to vaiko amžiaus ugdyme nepraleisti. Vėlesniame amžiuje neretai prireikia papildomų pedagogo pastangų tokiam pažintiniam aktyvumui sužadinti. Žinoma, svarbu ir individuali kiekvieno vaiko psichologinė branda bei gebėjimai.
Klaipėdos licėjaus vaikų darželyje „Mažasis Klaipėdos licėjus“ taikydami britiško ugdymo modelį, įsitikinome, kad jau penkiamečiai ir net dar neturintys penkerių be didelių pastangų žaidimo pripildytame mokymosi procese lengvai mokosi ir skaitymo, ir skaičiavimo pagrindų, dalyvauja įvairiausiose integruotose ugdomosiose veiklose. Tačiau čia itin svarbus vaidmuo tenka ir skirtingų ugdymo pakopų vientisumui ir tęstinumui.
„Mažajame Klaipėdos licėjuje“ mes vadovaujamės tinklinio-daugiapakopio ugdymo principu. Tai reiškia, kad jau nuo darželinuko amžiaus mes palaipsniui pradedame vaiką ruošti licėjuje taikomai ugdymo sistemai, kurioje labai svarbus nuoseklumo ir vientisumo užtikrinimas, pereinant vaikui iš vienos ugdymo pakopos į kitą. Toks modelis pedagogams leidžia geriau pažinti vaiką ir kasmet vis tiksliau atliepti jo ugdymosi poreikius bei sudaryti palankesnes sąlygas jo asmenybės raidai. Tad šiuo atveju ne vaikui reikia prisitaikyti prie mokykloje taikomos ugdymo sistemos, bet ugdymo sistema vis labiau prisitaiko prie vaiko poreikių ir galimybių.
- Koks šiandien yra pedagogo vaidmuo kuriant modernią ir šiuolaikišką mokyklą?
- Pedagogo vaidmuo mokinių pažangumui visais laikais turėjo didelę reikšmę. Juk pedagogo kompetencija, sugebėjimas rasti ryšį su mokiniais visuomet atsispindi ir mokinio motyvacijoje mokytis vienos ar kitos disciplinos. Taip pat ir jaunoji karta šiandien yra daug laisvesnė ir drąsesnė reikšti savo poziciją, prieštarauti, diskutuoti. Todėl šiuolaikinis mokytojas šiandien privalo nuolat tobulėti, neatsilikti ne tik nuo šiuolaikinių ugdymo, bet ir socialinių bei technologinių tendencijų. Norėdamas pritraukti šiuolaikinio mokinio dėmesį, pedagogas šiandien privalo ieškoti netradicinių sprendimų aktualiai pateikti mokiniams mokomo dalyko turinį ir nebijoti atviros ir kartais nepatogios diskusijos. Tik tokiu būdu mokytojas gali užsitarnauti mokinių pagarbą ir pasitikėjimą, kuris yra itin svarbus motyvuojant mokinius siekti žinių jo dėstomoje disciplinoje.
- Švietimo bendruomenėje šiandien yra nemažai diskutuojama ir apie ugdymo programų turinį, kuris, kai kurių specialistų nuomone, nebeatitinka šiuolaikinės kartos gyvenimiškų tendencijų ir mokymosi poreikių? Jūsų nuomone, ar problema slypi ugdymo turinyje ar labiau jo pateikimo formoje?
- Ne veltui sakoma, kad kiekviena karta reikalauja jai tinkamų ugdymo priemonių. Todėl ir šiandien mokykla privalo į mokinių protus eiti jiems aktualia kalba. Atliekant dabartinių ugdymo programų auditą, specialistai atvirai išvadose išdėstė, kad didžioji šiandienos ugdymo programos užduočių dalis retai skatina mokinių smalsumą, įsitraukimą, kūrybiškumą ar pažinimo džiaugsmą. Todėl visa šalies ugdymo bendruomenė neabejotinai privalo ieškoti modernesnių priemonių šiuolaikiniams vaikams perteikti svarbias žinias.
- Kokios ugdymo priemonės šiandien galėtų būti aktualios dabartinei mokinių kartai? Kaip šiuolaikinius vaikus būtų galima labiau įtraukti į įugdymo procesą?
- Kaip tinkamą programinės medžiagos dėstymo ir modernaus požiūrio į mokymo procesą sinergijos pavyzdį galėčiau pateikti Klaipėdos licėjaus lietuvių kalbos mokytojos–ekspertės Ramunės Galdikienės vedamas pamokas. Jose mokiniai lietuvių ir pasaulines literatūros kūrinius analizuoja per įvarius popkultūros reiškinius ar aktualias publicistines naujienas. Pavyzdžiui, pamokų metu mokiniai nagrinėja ir įvairius žiniasklaidos straipsnius apie aktualius šiandienos įvykius, karą Ukrainoje, Lietuvos ir užsienio ministrų, prezidentų pasisakymus įvairiomis temomis, kuriuose būtų sąsajos su tokiais literatūros kūriniais, kaip Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“ ar klasikiniais personažais, kaip baronas Miunhauzenas. Toks mokymo modelis moko plačiau suvokti ne tik literatūrą, bet ir publicistinio kūrinio turinį bei kritiškai atsirinkti skaitomą informaciją. Taip pat toks pamokų pobūdis skatina ir didesnį mokinių įsitraukimą į ugdomąjį dalyką, todėl panašią programinės medžiagos pateikimo specifiką naudoja ir kiti licėjaus pedagogai.
- Kokias, Jūsų nuomone, socialines mokinių kompetencijas ir žmogiškąsias vertybes šiandien turėtų ugdyti moderni ugdymo įstaiga?
- Kalbant apie socialines kompetencijas, šiandien didelį dėmesį reikėtų kreipti į mokinių gebėjimą bendrauti ir bendradarbiauti, dirbti komandoje, gebėjimą kritiškai mąstyti ir spręsti problemas. Na, o kalbant apie vertybes, manau, kad šiandien daugiau dėmesio turėtume skirti ir šeimoje, ir mokykloje, ugdant vaiko bendražmogiškas vertybes, diegiant dalijimosi, pagalbos kitam kultūrą, ugdant darbštumo, asmeninės atsakomybės ir pareigos jausmą. Ne veltui geriausi pasaulio universitetai didelį dėmesį kreipia ne tik į stojančiųjų mokymosi rezultatus, bet ir į jų visapusišką išprusimą, veiklą už mokyklos ribų, dalyvavimą visuomeninėse – socialinėse veiklose.
Siekiant skatinti mokinių visuomeniškumą ir bendruomeniškumą licėjuje kasmet gausu įvairiausių socialinių, labdaros – paramos projektų, pilietiškumo, aplinkosauginių bei kitų projektų ir akcijų, plati savanorystės veikla. Jau beveik du dešimtmečius licėjus organizuoja tradicinį kalėdinį labdaros–paramos renginį, kurio metu renkamos lėšos įvairioms socialiai jautrioms organizacijoms bei sergantiems ar įvairius sunkumus patiriantiems vaikams paremti. Prie šio renginio organizavimo prisideda visa ugdymo įstaigos bendruomenė, mokiniai, jų tėvai.
Jau beveik du dešimtmečius Licėjaus erdves puošia profesionalių dailininkų darbai, organizuojamos asmeninės dailininkų parodos, kuriama mokyklos paveikslų galerija. Tai sudaro puikias galimybes mokiniams, nuolat būnant meninėje aplinkoje, tarsi nejučiomis, ugdyti savo meninį suvokimą, dvasines vertybes.
- Kalbant apie šiuolaikinių vaikų ugdymą dažnai akcentuojamas nemažas dėmesys psichologinei vaiko aplinkai ugdymo įstaigoje. Jūsų nuomone, kaip šiuolaikinėje modernioje mokykloje turėtų būti užtikrinamas vaiko psichologinis saugumas?
- Vienareikšmiškai, mokinys siekti aukštų mokymosi rezultatų gali tik saugioje aplinkoje. Todėl kiekviena ugdymo įstaiga pirmiausia turi užtikrinti ne tik fizinį, bet ir psichologinį vaikų saugumą. Psichologiškai komfortiškai vaikas ugdymo įstaigoje jausis tik tokiu atveju, jei žinos, kad gali pasitikėti čia dirbančiais specialistais, jis nepatirs patyčių ar kitokio psichologinio smurto, bus vertinamas kaip asmenybė, o jo pastangos bus pastebimos. Todėl kiekvienoje mokykloje turi būti aiškiai apibrėžtos ugdymo įstaigos žmogiškąsias vertybes atitinkančios taisyklės. Mokiniai turi aiškiai suprasti, kas mokykloje nėra toleruojama, kas skatinama ir kokios pagalbos jie gali sulaukti, jei juos užklumpa įvairios problemos. Juk vaiko gyvenimas ir mokymasis mokykloje susilieja persipinant veikloms, joms skirtoms erdvėms ir patirtims. Todėl kiekvienoje šiuolaikinėje ugdymo įstaigoje privalo būti puoselėjami humaniški santykiai, tolerancija, pozityvumas ir geranoriškumas, skatinama mokinių saviraiška. Tik tokiu atveju savo buvimą mokykloje mokiniai laikys visapusiškai prasmingu.
- Pastaraisiais metais Lietuvoje pastebimi vis prastėjantys matematikos brandos egzaminų rezultatai. Klaipėdos licėjus yra viena iš nedaugelio įstaigų Lietuvoje, kur šios bei kitų disciplinų rezultatai kasmet išlieka itin aukšti. Kokia yra tokio stabilumo paslaptis?
- Vieno atsakymo į šį klausimą tikriausiai nėra. Tokius rezultatus lemia ir ilgametis įdirbis taikant įvairias ugdymo praktikas, taip pat ir pastangos siekiant pritraukti geriausius ugdymo specialistus. Akademiška mokytis motyvuojanti aplinka, geras mikroklimatas, ankstyvasis ugdymas karjerai, galimybė jau nuo pirmos gimnazijos klasės pasirinkti papildomą mokslo krypties programą, kurios pagalba gilinami baziniai dalykai bei stiprinami papildomi krypties dalykai, pagilinto mokymo(si) moduliai ir sistemingos mokomųjų dalykų konsultacijos nuo pat pradinės mokyklos, sistemingas vaiko individualios pažangos vertinimas bei ugdymo vientisumo užtikrinimas, mokiniams pereinant iš vienos klasės į kitą bei keičiantis ugdymo pakopoms – tai tos dedamosios, kurios, manyčiau, svarbios užtikrinant kiekvieno vaiko individualią sėkmę, siekiant savo maksimalaus ugdymosi rezultato.
- Kokią išeitį, remiantis savo profesine patirtimi ir gerąją praktika, galėtumėte pasiūlyti kitoms šalies ugdymo įstaigoms, kurios vis nesulaukia palankių sprendimų iš valdžios institucijų, tačiau nori savarankiškai judėti modernesnio ir šiuolaikiškesnio ugdymo kryptimi?
- Mano asmenine nuomone, atvirą visiems ir pažangią tūkstantmečio mokyklą kiekviena ugdymo įstaiga visų pirmą turėtų pradėti kurti nuo savo bendruomenės ir aplinkos. Tikriausiai turime suprasti, kad didžiausią pokytį savo ugdymo įstaigoje galime įnešti tik mes patys – atsakingi už savo darbą pedagogai, aktyvūs ir motyvuoti mokiniai bei jų tėvai, veikli ir įvairių galimybių ieškanti mokyklos administracija. Gal nuskambės banaliai ir per daug pretenzingai, tačiau tūkstantmečio mokyklos gimsta ne politikų kabinetuose, o ugdymo įstaigų klasėse. Todėl net ir mažesniuose Lietuvos miestuose šiandien jau galima rasti tikrų tūkstantmečių mokyklų, kurių infrastruktūra ir ugdymo lygis gerokai lenkia ir kai kurias didmiesčių mokyklas. Tai tik įrodo, kad ne sprendimų laukimas iš viršaus, o nuolatinis kryptingas judėjimas net ir pakankamai sudėtingomis sąlygos visada atneša tikrai daugiau naudos tiek pačiai ugdymo įstaigai, tiek ir jos bendruomenei.
