Jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ projektų vadovių Giedrės Simanauskaitės ir Monikos Merkytės teigimu, proveržis įvyktų, jei aukštosios mokyklos galėtų pasiūlyti aukščiausio lygio studijas tose srityse, kuriose skleidžiasi Lietuvos verslo potencialas, o Vyriausybės biurokratai pradėtų galvoti apie talentų reikšmę ekonomikai.
Vargsta dėl vizų ir kitų dokumentų
Kovo viduryje paskelbtame pasauliniame aukštųjų mokyklų reitinge „Webometrics“, kuriame vertinamas 20 tūkst. pasaulio aukštųjų mokyklų atvirumas, matomumas ir įtaka, mūsų geriausias rezultatas – 681 vieta Vilniaus universitetui.
Lietuvoje užsienio studentai sudaro apie 2 proc. visų studijuojančių ir šis rodiklis yra pakankamai žemas, lyginant su ES. Tuo tarpu Estijos Tartu universitetas reitinge yra 379-as. Tad kodėl mūsų kaimynai studentai iš užsienio pritraukia daugiau studentų ir ką daryti, kad padidėtų užsienio studentų skaičius Lietuvos aukštosiose mokyklose?
Procesas trunka ilgai, kainuoja brangiai ir galiausiai užsibaigia ne visada sėkmingai.
G. Simanauskaitė sako, kad pagrindinės problemos dėl kurių užsieniečių integracija stringa: migracija ir darbas. T. y. norintiems studijuoti Lietuvoje prieš tai tenka susitvarkyti nemažai dokumentų, kad įrodytų savo pilietybę, kelionės tikslą, deklaruotų gyvenamąją vietą ir pan.
O tai užsienio gyventojams iš ne ES šalių sukelia nemažai sunkumų, nes procesas trunka ilgai, kainuoja brangiai ir galiausiai užsibaigia ne visada sėkmingai.
„Visos Lietuvos aukštosios mokyklos išsiunčia daugiau nei 2 tūkst. tarpininkavimo raštų, o tai kainuoja daugiau nei 100 tūkst. eurų. Ir nebūtinai raštai nueina ten, kur reikia. Situacija pasikeistų, jei būtų galima dokumentus konsulinėms įstaigoms išsiųsti elektroniniu paštu, duomenų tikrumą patvirtinant elektroniniu parašu“, – Šiaulių universiteto konferencijoje kalbėjo G. Simanauskaitė.
Siūlo naudotis vizų aplikavimo centrais
Tačiau kol kas į tai žiūrima gana skeptiškai, esą tai padidintų riziką padirbinėti kitų asmenų duomenis ir pan. Tuo tarpu Ryšių reguliavimo tarnyba aiškina, kad elektroninis parašas yra prilyginamas tikram parašui, todėl tokį dokumentą ambasada turėtų priimti. Tačiau jie šį faktą ignoruoja, nes įstatyme tai nėra tiksliai įvardyta.
Kol dar nežinai, ar gausi leidimą gyventi, turi susirasti gyvenamąją vietą kitiems metams, pasirašyti sutartį, sumokėti užstatą.
„Kai studentas yra valstybėje, kurioje nėra Lietuvos ambasados arba konsulinio skyriaus, jam reikia skristi ir priduoti savo duomenis. Tai kainuoja laiko ir pinigų, o su Šengeno viza jis negali atvykti, nes atvažiuoja ne turizmo tikslais, o mokslo. Procedūra supaprastėtų, jei būtų galima naudotis vizų aplikavimo centrais, jie duomenis persiųstų ambasadai, o žmogui nebereikėtų skraidyti. Tačiau kol kas viskas tik svarstoma“, – antrino M. Merkytė.
Ne ką mažiau užsieniečius nuo studijų Lietuvoje atbaidanti problema – gyvenamosios vietos deklaravimas. Kaip jaunam žmogui, siekiančiam gyventi mūsų šalyje, greitai susirasti gyvenamąją vietą?
„Kol dar nežinai, ar gausi leidimą gyventi, turi susirasti gyvenamąją vietą kitiems metams, pasirašyti sutartį, sumokėti užstatą. Mes siekiame, jog gyvenamąją vietą būtų galima deklaruoti per penkiolika dienų nuo to, kai jau žinoma, ar tikrai leista gyventi Lietuvoje“, – problemos sprendimo būdą siūlė projekto vadovės.
Per pirmus studijų metus neleidžiama dirbti
Šalį, kurioje norėtų studijuoti, kitataučiai renkasi ne tik pagal siūlomas studijų programas, bet ir galimybes įsidarbinti. Deja, mūsų šalyje, jie gali dirbti tik nuo antrųjų studijų metų ir tik 20 valandų per savaitę. Studentams netaikomi jokie ribojimai, išskyrus leidimą gyventi, jeigu į Lietuvą atvažiuoja dirbti pagal individualios veiklos pažymėjimą ir verslo liudijimą.
Tai tas pats, kas be neperšaunamos liemenės eiti į mūšio lauką. Jie baiminasi, kad užsieniečiai atvažiuos ir pasiims mūsų darbus.
ŠU Humanitarinių mokslų daktarė, docentė, Studijų skyriaus direktorė Laima Liukinevičienė atkreipė dėmesį, kad tos pačios taisyklės taikomos tiek bakalauro, tiek magistro studijų studentams.
G. Simanauskaitė paaiškino, kad LR Vidaus reikalų ministerija labai jautriai reaguoja į šį klausimą: „Tai tas pats, kas be neperšaunamos liemenės eiti į mūšio lauką. Jie baiminasi, kad užsieniečiai atvažiuos ir pasiims mūsų darbus. Rodome Estijos pavyzdį, sakome, jog ten darbo ribojimai studentams netaikomi. Aiškiname, jog rinka sureguliuoja visas taisykles. Nepaisant to, jog daugumai studentų patinka idėja dirbti, nemokantys reikalingų kalbų, darbo vis tiek neranda. Nebūna taip, jog vos tik užsieniečiams atvažiavus darbdaviai visus priimtų.“
Vis dar gaji mintis, kad žmonės iš ne Europos Sąjungos šalių atvažiuoja į Lietuvą ne studijuoti, bet įsitvirtinti ES. Todėl bent jau siūloma leisti dirbti nuo pirmo kurso tiems studentams, kurie nekelia jokios migracijos grėsmės. T. y. tiems studentams, iš tų šalių, su kuriomis yra pasirašyta bevizio režimo sutartis.
Aukštasis mokslas – eksporto dalis?
Šiuolaikiniame pasaulyje valstybės supranta talentų reikšmę ekonomikai, todėl linkusios dėl jų varžytis pirmiausia ieškodamos optimalių sprendimų, gerinančių švietimo industrijos funkcionavimą. Tačiau Lietuvoje vis dar nėra vieningos sistemos, reguliuojančios aukštojo mokslo eksportą į kitas užsienio šalis.
„Lietuvos atstovybės užsienyje dirba su verslu, tačiau švietimo nemato kaip nišos, galinčios pritraukti pinigų. Galiausiai neaišku, kodėl švietimas nelaikomas eksporto preke, sunku suprasti, kas už tai atsakingas. Šių pareigų neprisiima nei Švietimo ir mokslo ministerija, nei Ūkio ministerija“, – pabrėžė M. Merkytė.
Lietuvos atstovybės užsienyje dirba su verslu, tačiau švietimo nemato kaip nišos, galinčios pritraukti pinigų.
Tad siūlo funkciją atstovauti aukštajam mokslui ir eksportą Ekonominės diplomatijos tarnybai, o Švietimo ir mokslo ministerijai prie šios tarnybos prisijungti. Tačiau akivaizdu, kol šis siūlymas nebus įteisintas įstatymu, tol tokių funkcijų niekas neatliks.
Tad kaip įrodyti, jog aukštasis mokslas yra dalis eksporto?
Projekto vadovės sako, kad reikia atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, kiek konkrečiai vienas studentas iš užsienio atneša naudos Lietuvai. Tuomet būtų galima toliau diskutuoti ne jausmų, bet faktų kalba.
Ragina būti svetingus
Nors Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų institutas paskelbė, kad Šiauliai patenka į atviriausiųjų užsieniečiams dešimtuką, pastebima, jog mieste trūksta lentelių anglų ar rusų kalba, informuojančių, kokia tai įstaiga. Tenka išgirsti, jog dvikalbių lentelių nėra, nes asmenys atvažiavę į Lietuvą privalo išmokti lietuvių kalbos.
„Kai verti žmogų ką nors daryti, jis priešinasi. Kai paskatini, pagiri – tuomet išmokęs vieną žodį, išmoks dar du. Reikia skatinti vietos valdžią atkreipti dėmesį į šalia jų gyvenančius užsieniečius, būti svetingesniems“, – patarė G. Simanauskaitė.
Kai verti žmogų ką nors daryti, jis priešinasi. Kai paskatini, pagiri – tuomet išmokęs vieną žodį, išmoks dar du.
Visoje šalyje užsienio studentams skiriamos tik 27 stipendijos. Jos paskiriamos konkrečioms šalims, nors būtų protingiau paskirti bendrą formą. Teisinamasi, kad esą stipendijų skaičiaus didinimui trūksta lėšų. Be to, konkurencija nėra tokia didelė, o ir patys studentai nėra jos verti. Naiviai tikima, jog geras studentas bet kuriuo atveju atvyks į Lietuvą, pereis visas kančias dėl vizos, gyvenamosios vietos ir pan. Tačiau, kaip žinia, studentai renkasi lengviausią kelią, ir kol Lietuvoje tai nebus suprasta, studentų, norinčių studijuoti tiek Lietuvoje, tiek Šiauliuose, tikėtis neverta.
Šiauliai užsieniečiams saugūs
Renkantis studijų vietą studentams svarbi ir miesto patrauklumo bei saugumo sąvoka. Kaip žinia, užsieniečiai čia atvyksta ne tik studijuoti, bet ir linksmintis. Tad, be abejo, jų tėvai nori, kad atžalos gyventų saugioje aplinkoje.
„Šiauliuose tokių problemų nekyla. O jei ir atsiranda, tai tik vienetinės. Kažkokių incidentų su užsienio studentais nepamenu. O iš NATO karių dar neteko išgirsti, kad miestas nesaugus. Aišku, užsieniečiai turėtų žinoti, kaip reikia elgtis naktiniuose klubuose, baruose, jog be priežiūros negalima palikti asmeninių daiktų ir pan.“, – sakė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos grupės vyriausiasis specialistas Artūras Šliavas.
Reziumuodamos projekto vadovės akcentavo, jog siekiant į Šiaulių miesto aukštąsias mokyklas pritraukti daugiau „protų“ iš užsienio, reikia akcentuoti miesto privalumus. Paaiškinti, kokias žinomas vietas iš miesto būtų galima pasiekti, kuo jis išskirtinis ir pan.
„Jeigu studentai jausis laukiami, matys, jog miestui rūpi, greičiau čia pasijaus kaip namuose ir visam pasauliui skelbs, kaip šaunu studijuoti Šiauliuose“, – pabrėžė G. Simanauskaitė.
