Nors ne viena karta užaugo patirdama gėdą dėl visko, kas susiję su seksualumu, edukologė sako, kad šiuolaikiniai tėvai ir pedagogai supranta, jog savivertė priklauso nuo pozityvus požiūrio į savo kūną. Dalyviai ateina ieškodami atsakymų, kaip reaguoti, kai vaikas tyrinėja save ar laksto nuogas, arba kaip elgtis, kai auklėtiniai susiduria su seksualiniu priekabiavimu bei pornografija.
Tačiau atskirų tėvų iniciatyvos nesprendžia sisteminių problemų mokyklose – praėjusiais metais „Įvairovės ir edukacijos namų“ atliktas tyrimas parodė, kad du penktadaliai vaikų ir paauglių patyrė patyčias dėl tariamos ar tikros jų lytinės tapatybės. Vilma Gabrieliūtė tvirtina, kad dėl tokios situacijos labiausiai kalta švietimo sistema – neturint mokslu grįsto lytinio ugdymo mokyklose, nenuostabu, kad klesti su lytiškumu susiję mitai ir patyčios.
Dabartinė karta auga stereotipiškų lyčių vaidmenų persisunkusioje kasdienybėje, kur spaudimą patiria ir mergaitės, ir berniukai, todėl tiek daug jau pradinio amžiaus vaikų turi žemą savivertę, juos kamuoja valgymo sutrikimai, neigiamas savo kūno vertinimas, – sako V.Gabrieliūtė.
Kodėl yra svarbus lytiškumo ugdymas?
Lytiškumas – neatsiejama kiekvieno žmogaus dalis, tiesa, Lietuvoje jis suvokiamas gana siaurai – tik kaip įrankis kurti šeimai. Specialistė sako, kad iš tikrųjų lytiškumas pirmiausia susijęs su lyčių vaidmenų, seksualinės orientacijos, intymumo, malonumo, reprodukcinės sveikatos ir svarbiausia – tapatybės klausimais: „Lytinė tapatybė apima ne tik savijautą, bet ir kasdien tam tikrai lyčiai priskiriamas normas. Dabartinė karta auga stereotipiškų lyčių vaidmenų persisunkusioje kasdienybėje, kur spaudimą patiria ir mergaitės, ir berniukai, todėl tiek daug jau pradinio amžiaus vaikų turi žemą savivertę, juos kamuoja valgymo sutrikimai, neigiamas savo kūno vertinimas.“
Edukologė sako pastebinti, kad lyčių vaidmenys taip įsišakniję, kad netgi gana sąmoningi mokytojai dažnai jų neatpažįsta. Anot jos, kalbėdami apie tam tikras profesijas, pedagogai, kaip ir didžioji dalis visuomenės, išskirtinai vartoja vyrišką giminę, apie kai kurias – tik moterišką; jau ikimokykliniame ugdyme nejučiomis su berniukais kalbama apie gaisrininkus, chirurgus, statymą, konstravimą, o su mergaitėmis – apie seseles, auklėtojas, gaminimą ir kruopštumo reikalaujančias veiklas. Nejaučiame, tačiau berniukus labiau drąsiname ir vertiname jų pasiekimus, mergaičių pastangas priimame kaip savaime suprantamas.
„Lyčių vaidmenys daro įtaką moksleivių suvokimui apie savo galimybes ir gebėjimus, tad tiesiogiai nulemia jų profesinį pasirinkimą. Taip prarandame potencialias specialistes ir specialistus, neužtikriname lygiavertiško požiūrio į abiejų lyčių atliekamą darbą, nesuteikiame galimybės vyrams pakankamai įsitraukti į vaikų priežiūrą bei rūpinimąsi buitimi.“
Kita, ne mažesnė problema – dažnai retai atpažįstamos patyčios lyties pagrindu, seksualinio priekabiavimo priskyrimas prie „įprasto bendravimo tarp lyčių“. Pedagogams nestabdant komentarų, kurie žemina merginas ar vaikinus, tai tampa kasdienio bendravimo dalimi.
„Vaikai labai greitai suvokia, ką reiškia „norma“, ir stengiasi ją atitikti. Iš tikrųjų ir berniukai, ir mergaitės turėtų būti skatinami bei giriami lavinant tiek technines, tiek socialines kompetencijas, mokant prisiimti atsakomybę už save bei puoselėjant lygiavertišką bendravimą“, – tvirtina V.Gabrieliūtė.
Kada ir ko reikia pradėti mokyti
Specialistė akcentuoja, kad nors nemažai daliai tėvų ir pedagogų kalbėjimas apie lytiškumą kelia baimę, tačiau tyla – tik žaloja vaikus, verčia gėdytis savęs ir savo kūno. Todėl, atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius ir pagal tai pritaikant informaciją, vaikai turi būti supažindinami su žmogaus kūno pokyčiais. „Žinodami apie asmens kūno brendimą, žmogaus kūno įvairovę vaikai gali lengviau priimti save ir vykstančius pokyčius, sumažėja patyčių dėl išvaizdos mastas“, – pasakojo pašnekovė.
Anot jos, vaikai taip pat turi būti mokomi kritiškai vertinti žiniasklaidoje ir visuomenėje formuojamus „idealių“ mergaičių ir berniukų vaizdinius, kurie dažnai turi neigiamą įtaką vaikų ir paauglių kūno bei savęs matymui, taip pat žinoti apie savo kūno privatumą – niekas neturi teisės liesti jų be jų pačių sutikimo: „Svarbu vaikus mokyti pasakyti „ne“, aiškinti apie abipusio sutikimo svarbą. Vaikai turi gebėti atpažinti seksualinį priekabiavimą, smurtą, žinoti, kam pranešti, jei iškyla tokių problemų – pabrėžia edukologė bei prideda – taip pat jauniems žmonėms reikia saugios aplinkos, kur jie galėtų kalbėti apie tarpasmeninius santykius, suvoktų, kas yra seksualinė orientacija, gebėtų diskutuoti apie šeimos ir karjeros derinimą, lygias galimybes kuriant šeimą ir pan.“
Moksleiviai turėtų būti informuoti apie rizikingą seksualinį elgesį ir jo įtaką sveikatai, kūno higieną, saugius ir efektyvius šeimos planavimo metodus, teikiamas reprodukcinės sveikatos paslaugas. „Kiekvienas jaunas žmogus vieną dieną turės priimti jo gyvenimą keičiančius sprendimus, susijusius su jų lytine ir reprodukcine sveikata, tad mūsų pareiga užtikrinti, kad paaugliai ir jaunimas galėtų priimti šiuos sprendimus atsakingai“, – akcentavo pašnekovė.
Žmogaus teisės Lietuvoje dar tik skinasi kelią
Neužtenka parengti programos, reikia paruošti ir specialistus, kurie remtųsi žmogaus teisių principais, gebėtų taikyti interaktyvius metodus ir laisvai kalbėti visuomenėje vis dar „nepatogiomis“ temomis, – reziumuoja pašnekovė.
Mokyklos turėtų ugdyti, tačiau reali situacija Lietuvoje kol kas prasta: pašnekovės vardijami žmogaus teisių ir mokslinėmis žiniomis grįsti principai ne tik nediegiami, bet neretai kvestionuojamas ir jų pagrįstumas. Anot pašnekovės, tam labiausiai įtakos turinti Katalikų bažnyčia bei su ja siejamos organizacijos: „Bažnyčios ir su ja susijusios organizacijos aktyviai dalyvauja politikos kūrime, nors teisiškai bažnyčia yra atskirta nuo valstybės valdymo.“
V.Gabrieliūtės įsitikinimu, rengiant lytiškumo ugdymo programą turėtų būti įtraukti specialistai, kurie dirba tiek žmogaus teisių, tiek įvairovės bei lytiškumo ugdymo srityse. Pasak jos, ne mažiau svarbus aspektas – ir kaip tokios programos bus įgyvendinamos: „Neužtenka parengti programos, reikia paruošti ir specialistus, kurie remtųsi žmogaus teisių principais, gebėtų taikyti interaktyvius metodus ir laisvai kalbėti visuomenėje vis dar „nepatogiomis“ temomis. Tik tokiu atveju pasieksime programos užsibrėžtų tikslų“, – reziumuoja pašnekovė.
Peticiją dėl lytinio ugdymo švietimo ir mokslo ministrei pasirašyti čia.
