Inžinieriaus specialybės stereotipai
Pasak forumo organizatorių, opia problema tapo sudominti moksleivius tiksliųjų mokslų specialybe, kuri pastaruoju metu apaugo neigiamais stereotipais.
Forumo pranešėjas ir kuratorius inžinierius Romualdas Baltutis pritarė KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekano Žymanto Rudžionio mintims. „Jis teigė, kad valstybės finansuojamų vietų universitetuose ir kolegijose tiksliesiems mokslams per penkerius metus sumažėjo trečdaliu, o inžineriniai mokslai brangūs, todėl vaikai renkasi lengvesnį ir pigesnį kelią – kitą studijų kryptį. Ši specialybė taip pat laikoma vyriška – neva tai purvinas, „tepaluotas“ darbas, kuriame nėra vietos moterims“, – sakė R.Baltutis.
Tiesa, jaunimo komentaruose apie inžinieriaus specialybę figūruoja kelios atsakymų grupės. Pirma, kad inžinieriaus darbas yra be galo sunkus – dažniausiai ant pečių krenta daugybė papildomų darbų, dėl kurių neįmanoma išbristi iš viršvalandžių. Inžinieriui tenka didžiulė atsakomybė nuo įrenginio idėjos iki suprojektavimo, kartais tenka užsiimti kuriamo, diegiamo projekto buhalterija.
Jaunus žmones lydi šabloninė situacija po studijų: niekas neduoda darbo, o jei ir duoda, tai alga dažniausiai būna neverta šitiek laiko ir pastangų.
Jaunus žmones lydi šabloninė situacija po studijų: niekas neduoda darbo, o jei ir duoda, tai alga dažniausiai būna neverta šitiek laiko ir pastangų.
Didžiausias priekaištas universitetams – kad praktikos studijuojant techninius mokslus yra per maža, o „vadovėlinio teoretiko“ tikrai niekam nereikės.
Techninių mokslų įvaizdžio gerinimas
Forumo eigą sekusi docentė socialinių mokslų daktarė Irena Ramaneckienė teigė, kad minėtame renginyje buvo akcentuota, jog nėra šios techninių mokslų reklamos ir šnekėjimo apie juos.
„Tai yra didelė profesinio orientavimo problema. Patiko, kaip Šiaulių universiteto elektros energetikos magistrantas, TGMF vyriausiasis laborantas, Šiaulių universiteto Technologinių bandymų centro darbuotojas Edvardas Bielskis forume pasakojo apie savo karjerą. O darbo šis inžinierius išties turi daug: kuria įrangą laboratoriniams darbams atnaujinti, taiso ir gamina elektroninius prietaisus, projektuoja įrangas, tyrimus, bendradarbiauja su įmonėmis“, – sakė I.Ramaneckienė.
Šio specialisto kelias pagrįstas nuolatiniu ir įvairialypiu smalsumu. „Jis nuo mažens domėjosi elektrotechnikos ir elektronikos mokslais. Jo manymu, norint prisivilioti sėkmę, reikia būti atkakliam, siūlyti bei priimti idėjas, nuolat tobulinti savo žinias, domėtis naujovėmis, dirbti norimo tikslo linkme“, – sakė docentė.
Tad ne specialybė tampa paklausi, o kaip jos „ėmėsi“ jaunas žmogus.
R.Baltutis patenkintas savo specialybe, nes kaip inžinierius dirba su daugybe įmonių. Tačiau jo nuomone, pačiam Šiaulių miestui reikia turėti išradimų inkubatorių, kur vaikai, mokiniai, studentai konstruotų įvairius įrenginius ir taip galėtų tobulinti savo praktines žinias.
Pats E.Bielskis forume pritarė KTU Europos Instituto direktoriaus profesoriaus Kęstučio Kriščiūno nuomonei, kad neįmanoma apsiriboti viena siaura kryptimi. Savo ruožtu K.Kriščiūnas universitetui siūlė siekti išskirtinumo ir palaikymo šalyje. Taip pat, anot profesoriaus, pagrindinis prioritetas – pusiausvyra tarp esminės universiteto misijos vykdymo ir regiono verslo sektoriaus poreikių tenkinimo.
Reikia naujo inkubatoriaus
R.Baltutis patenkintas savo specialybe, nes kaip inžinierius dirba su daugybe įmonių. Tačiau jo nuomone, pačiam Šiaulių miestui reikia turėti išradimų inkubatorių, kur vaikai, mokiniai, studentai konstruotų įvairius įrenginius ir taip galėtų tobulinti savo praktines žinias.
Tačiau to negana. Pasak ŠU Technologinių bandymų centro direktoriaus Zenono Ramono, per 20 metų Šiaulių mieste gerokai apsilpo inžinierių autoritetas ir poreikis. Seniau studentai nueidavo padirbėti į įmones ir taip įgaudavo praktinių kompetencijų.
„O šiandien, pavyzdžiui, staklės kainuoja apie milijoną litų ir daugiau, tad studento neprileisi, bet jau moksleiviai žinotų, kaip inžinieriaus specialybė atrodo“, – sakė Z.Ramonas.
Kaip kalbėjo I.Ramaneckienė, inžinierių poreikis įmonėse tikrai yra, tik jos pageidauja, kad kolegija ar universitetas atneštų gatavą specialistą ir „patupdytų“ į darbo vietą. Pasak jos, nėra susišnekėjimo tarp universiteto ir įmonių: universitetai neturi tokių technologijų, įrenginių, kokius turi įmonės.
„Verslas irgi turi surasti būdų, kaip motyvuoti ir pritraukti specialistus. Negalima laukti, kol universitetas perspektyvų darbuotoją „įmes į gerklę“, – aiškino I.Ramaneckienė.
„Kaip gali parengti mokytoją universitetas, jeigu jis neturi išmaniosios lentos – o juk mokykloje jam reikės mokėti elgtis su tokia lenta. Lygiai tas pats ir čia: universitetas neturi tinkamos įrangos ir laboratorijų, kad parodytų, kaip viskas veikia praktiškai. Tad gal bent jau ekskursijos principu būtų galima supažindinti su įrangomis. Mokinys nežino, kaip atrodo ta specialybė, tai bent jau savo akimis išvystų darbo pobūdį ir tada galėtų apsispręsti, ko nori. Tai ir netinkamo profesinio orientavimo kaltė“, – aiškino I.Ramaneckienė.
Kaip sakė profesorė, inžinierius Tomas Petreikis ir pastebėjo, kad mokinius tiksliaisiais mokslais reikia sudominti nuo pat pirmos klasės. Be to, ne tik mokykla ir universitetas turi rūpintis būsimais specialistais.
„Verslas irgi turi surasti būdų, kaip motyvuoti ir pritraukti specialistus. Negalima laukti, kol universitetas perspektyvų darbuotoją „įmes į gerklę“, – aiškino I.Ramaneckienė.
