Favoritai – trys paršiukai
Prisimindamas savo vaikystę dainininkas Deivis Norvilas tikina, kad jo tėvai skaitydavo jam knygas, tačiau ne taip ir dažnai. „Skaityti tai skaitydavo, bet bent jau man taip atrodo, kad ne tiek ir daug. Labiausiai mane versdavo tai daryti pačiam. Tėtis, matyt, nebuvo pats geriausias pedagogas. Dar ir dabar gerai prisimenu, kai vos pramokus skaityti, man buvo pakišta Barono Miunhauzeno knyga, kurią dar ir šiandien paskaičius reikėtų gerai pagalvoti, kas ką reiškia. Tuo metu man tai buvo visiškas kosmosas. Ši knyga, aišku, manęs nepaskatino ir skaitymas tada manęs neužbūrė“, – juokėsi Deivis.
Vis dėlto skaityti Deivis pamėgo ir prisėsti prie pasakų knygos su vaiku laiko randa kone kiekvieną vakarą. „Klasika, mes dažniausiai skaitome klasikines pasakas. Iš tiesų tai darome beveik kiekvieną vakarą. Galvoju, kad turbūt visas tas pasakėles jau ir esame perskaitę, kai kurias, aišku, ne po vieną kartą. Dabar, tiesa, gal esame kiek ir sustoję, tačiau todėl, kad po truputį pradedame pereiti prie pratybų, raidelių rašymo“, – pasakojo dainininkas.
Paklaustas, kokia pasaka labiausiai patikdavo sūnui, Deivis neabejodamas įvardija „Tris paršiukus“. „Iki šiol kiekvienas mūsų rytas prasideda trijų paršiukų žaidimu. Aš būnu vilkas, o jie su mama paršiukai ir aš beldžiuosi į jų namą. Kiekvieną rytą – paršiukai, paršiukai ir paršiukai. Aš po to jau pradėdavau improvizuoti, kad būtų įdomiau, bet sūnus sustabdydavo ir sakydavo „palauk, čia ne taip“. Viskas pasibaigdavo tuo, kad jau vaikas papasakodavo man, kaip turi būti“, – juokėsi pašnekovas.
Aš po to jau pradėdavau improvizuoti, kad būtų įdomiau, bet sūnus sustabdydavo ir sakydavo „palauk, čia ne taip“.
Skaitymas vaikams – neabejotinai yra naudingas, tikina Deivis. „Juk taip kuriamas vaiko pasaulis, juk taip žadinama vaizduotė, įkvėpimas. Sakoma, stebuklai prasideda nuo mažų dalykų. Manau, kad pirmieji tokie stebuklai ir yra pasakos. Man yra be proto gražu, kai vaikas pradeda fantazuoti, kurti kažkokį savo pasaulį.“
Jauki lietuviškų pasakų atmosfera
Aktorius ir laidų vedėjas Mantas Stonkus laiko paskaityti dukrai pasaką tikina tikrai randantis, tik galbūt ne visada pavyksta rasti tiek, kiek norėtųsi. „Tačiau mes su dukra turime tokią tradiciją, jei aš grįžtu, kol visi dar nesumigę, užmigdau juos su pasaka. O pasakos visada būna tradicinės – lietuviškos. Skaitydamas jas, kartais prisimenu savo vaikystę, tas senas plokšteles. Iš tiesų stengiuosi panaudoti visus savo aktorinius gebėjimus, kad sukurčiau jaukią pasakos atmosferą. Noriu, kad vaikas žinotų, kad tai – ne iš kompaktinio disko, ne iš plokštelės, bet kad taip pasaką skaito tėtis“, – apie skaitymą dukrai kalbėjo pašnekovas.
Paklaustas, kodėl renkasi būtent lietuviškas pasakas, M. Stonkus teigė, kad šiuolaikinėse jam trūksta pasakos dvasios. „Aš esu pastebėjęs, kad naujosios pasakos neturi to pasakiškumo. Jos yra parašytos ne taip, kaip senosios lietuvių liaudies pasakos, tai yra tiesiog istorijos. O man labiau patinka tokios pasakos, kurias skaitant, kurių klausant, žadinama vaiko vaizduotė. Norėtųsi, kad pats vaikas kurtų personažus, peizažus ir kitus vaizdinius. Mano manymu, šiuolaikinės pasakos yra, sakykime, „plokščios“ ir viskas vaikui jau „sukramtyta“. O man vienas iš esminių skaitymo tikslų – žadinti vaiko kūrybiškumą, vaizduotę“, – pasakojo aktorius.
Kalbėdami apie lietuvių liaudies pasakas šių dienų tėvai neretai išsako nuogąstavimų dėl jų žiaurumo – besiplaikstantys kauleliai, žarijos ir pan. Ar tai netrukdo? „Visų pirma, mano nuomone, tokios nėra visos pasakos. Antra, kai skaitydamas vaikui pasaką atrandi kokį nors žiauresnį momentą, juk gali jį pakeisti, sugalvoti ką nors kitą. Reikia įjungti ir savo vaizduotę“, – savo nuomonę dėstė pašnekovas.
M.Stonkus prisiminė, kad pasakas vaikystėje tėvai skaitydavo ir jam pačiam. „Ryškiausi atsiminimai iš tų laikotarpių, kai sirgdavau, turėdavau temperatūros ar pan. Sėdėjimas namie drauge su vienu iš tėvų prie stalinės lempos ir pasakų skaitymas – man vienas iš gražiausių vaikystės atsiminimų. Tiksliau, gal net ne prisiminimų, o viena stipriausių iš to laiko likusių emocijų.“
Mano manymu, šiuolaikinės pasakos yra, sakykime, „plokščios“ ir viskas vaikui jau „sukramtyta“. O man vienas iš esminių skaitymo tikslų – žadinti vaiko kūrybiškumą, vaizduotę.
Kaip vaiką prijaukinti prie knygos?
Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktorė Žydronė Žukauskaitė-Kasparienė pabrėžė, kad ankstyvi ir su tėvais ugdomi skaitymo ir rašymo įgūdžiai dažnai daro įtaką ir vaiko pasiekimams ateityje. „Sakoma, kad vaikas neturi matematinių, gamtamokslinių gebėjimų, tai dažniausiai yra netiesa, nes tikėtina, kad priežastis bus kita, t.y. prasti skaitymo ir rašymo gebėjimai“, – pastebėjo pašnekovė.
Paklausta, kaip šių dienų vaiką prijaukinti prie knygos, visų pirma, Ž. Žukauskaitė-Kasparienė patarė atžalai tiesiog paaiškinti, kuo skaitymas yra svarbus. Vienu iš svarbiausių dalykų Bendrojo ugdymo departamento direktorė įvardino asmeninį pavyzdį. „Senolių išmintis teigia, kad ko nedarė Jonas, to niekada nedarys Jonelis.
Bent valandai namuose išjunkite televizorių, kuris dažniausiai, mūsų manymu, yra tik fonas, bet labai smarkiai apkrauna mūsų smegenis nereikalinga informacija mums to net nejaučiant. Gerų namų taisyklėse labai tiktų kasdieninė šeimos skaitymo valanda, kasdien kartu su vaiku tuo pačiu laiku skaitykite. Pradėkite nuo penkiolikos minučių“, – patarė pašnekovė.
Gerų namų taisyklėse labai tiktų kasdieninė šeimos skaitymo valanda, kasdien kartu su vaiku tuo pačiu laiku skaitykite.
Gerų namų taisyklėse labai tiktų kasdieninė šeimos skaitymo valanda, kasdien kartu su vaiku tuo pačiu laiku skaitykite.
Skaityti vaikui, skaityti su juo ar klausyti, kaip skaito jis – labai reikšminga, tačiau Ž. Žukauskaitė-Kasparienė atkreipė dėmesį ir į aptarimo, kas perskaityta, svarbą. „Paprašykite vaiko papasakoti, ką perskaito, taip stiprinami kalbėjimo įgūdžiai. Užduokite jam klausimų, kurie skatintų lyginti, argumentuoti, interpretuoti, skatinkite mąstyti. Galiausiai, perskaitykite vaiko mėgstamą knygą, taip ne tik turėsite apie ką kalbėtis su vaiku, bet ir labiau jį pažinsite“, – dėstė Bendrojo ugdymo departamento direktorė.
Prijaukinti, bet neatmušti noro
Ž. Žukauskaitė-Kasparienė pabrėžė, kad tėvai turėtų vaikui skaityti ir leisti jam pačiam skaityti tai, ką mėgsta jis pats, aišku, nepamiršti ir to, kas reikalinga. „Šiuo klausimu jūsų patarėjas galėtų būti vaiko darželio auklėtoja, klasės mokytoja, lietuvių kalbos mokytoja, bet jei esate labai aktyvus tėtis ir mama, rekomenduojamų knygų sąrašą rasite patys įvedę į paieškos lauką „Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo bendroji programa“ bei „Lietuvių kalbos pradinio ugdymo bendroji programa“, – patarė direktorė.
Jei vaikas skaito pats, nepamirškite, kartais jį už tai apdovanoti. O siekdami paversti skaitymą vaiko dienos dalimi, būkite sistemiški, sako Ž. Žukauskaitė-Kasparienė: „Jeigu 21 dieną kartu su vaikais galėsite bent po truputį paskaityti, skaitymas taps įpročiu. Įpročiui susiformuoti reikia nuo 21 iki 30 dienų.“
Jeigu 21 dieną kartu su vaikais galėsite bent po truputį paskaityti, skaitymas taps įpročiu. Įpročiui susiformuoti reikia nuo 21 iki 30 dienų
Bendrojo ugdymo departamento direktorė pabrėžė, kad skaitymas niekada negali būti vaikui kaip bausmės priemonė. Tokiu būdu, tikėtis, kad jis kada nors norės skaityti – beviltiška.
Vaiko ir knygos ryšys gali prasidėti ir patartina, kad prasidėtų ir anksčiau. „Nėščios mamos ir laukiantys kūdikių tėčiai, šeimos, auginančios kūdikius – ši žinia jums. Mokslininkai teigia, kad nuo septinto mėnesio nėštumo jau reikia skaityti“, – tikino pašnekovė.
Ž. Žukauskaitė-Kasparienė kvietė kartu formuoti skaitančios ir mąstančios visuomenės kultūrą. Susitikimai su rašytojais, rašytojų muziejų lankymas, knygų inscenizacijos, naktiniai skaitymai – visa tai tik maža dalis, ką gali tėveliai, kad skatintų savo vaikus tapti skaitančiais.
2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijomis bus remiami projektai, skatinantys telkti mokyklos bendruomenę ir gerinti bendrojo ugdymo kokybę.
