Kelis metus neatsirado tinkamų kandidatų
Šiandien Pilviškių „Santakos“ gimnazijos mokiniai anglų kalbos laukia su nekantrumu. To priežastis – visiškai pasikeitęs ir netradiciniu tapęs pamokų turinys, glaudesniu tapęs mokytojos ir mokinių bendravimas, kiekvieną kartą taikomi vis nauji ugdymo metodai. Pasirodo, kad taip anglų kalbos mokytoja J.Valuckienė bando įgyvendinti JAV sužinotas idėjas.
Į Ameriką J.Valuckienė išvyko įveikusi JAV ambasados organizuotą beveik dvejus metus trukusią atranką. Per tą laiką pedagogei reikėjo telefonu bendrauti su amerikiečiais profesoriais, įveikti sudėtingą anglų kalbos egzaminą, atsakyti į dešimtis kartais net labai provokuojančių klausimų.
„Atranka vyko keliais etapais. Po vieno iš jų iki kito kartais reikėjo laukti net pusę metų, tad per tą laiką spėdavau ir užmiršti, kad kažkur dalyvauju“, – šypsojosi mokytoja.
Galiausiai J.Valuckienė įveikė sudėtingą atranką ir kartu su dar dviem pedagogais iš Lietuvos išvyko į JAV. Įdomu tai, jog paskutinį kartą per JAV ambasadą į Ameriką keletas mokytojų buvo iškeliavę tik 2012 m.
„Atranka vykdavo kasmet, tačiau amerikiečiai ilgai nerado sau tinkamų specialistų. Į kiekvieną pedagogą jie investuoja maždaug po 10 tūkst. dolerių, todėl nori ne tik jiems duoti, bet ir patys iš jų kažką gauti“, – teigė pašnekovė.
Išmoko pozityvumo
Kartu su J.Valuckiene į tolimąją šalį suvažiavo 87 pedagogai iš daugiau nei pusšimčio pasaulio valstybių. Iš pradžių visi susirinko Vašingtone, o vėliau buvo išskirstyti į keturis universitetus, kuriuose mėnesį laiko vyko įvairūs mokymai. Pilviškietė pateko į Šiaurės Karolinos valstybinį Apalačių universitetą. Kartu su ja į šią ugdymo įstaigą keliavo dar 20 pedagogų iš Ganos, Argentinos, Azerbaidžano, Moldovos, Ukrainos, Nigerijos, Peru ir kitų valstybių.
„Viso šio projekto tikslas – dalijimasis patirtimi. Manau, jog specialiai kartu buvo suburti skirtingų tautybių, kultūrų ir net religijų žmonės, kad galėtume dar labiau praplėsti savo akiratį, išmoktume viską vertinti kitaip, nei iki tol. Per viešnagę supratau, jog pozityvumas – labai svarbu. Juk Nigerijoje, Moldovoje ar Azerbaidžane tikrai nėra idealios sąlygos gyventi ir dirbti, bet tų šalių atstovai apie savo valstybę pasakojo taip, lyg tai būtų pati geriausia šalis pasaulyje. Mums to irgi reikėtų pasimokyti“, – sakė pašnekovė.
Manau, jog specialiai kartu buvo suburti skirtingų tautybių, kultūrų ir net religijų žmonės, kad galėtume dar labiau praplėsti savo akiratį, išmoktume viską vertinti kitaip, nei iki tol, – J.Valuckienė.
Universitete vykusiuose mokymuose daug dėmesio buvo skiriama technologijoms, virtualiems resursams, naujausioms programėlėms, mokinio ir mokytojo lyderystės skatinimui, motyvacijai dirbti ir mokytis bei pan. Paprastai pedagogams buvo skiriamos užduotys, o dėstytojai tik iš šalies stebėdavo, kaip sekasi jas atlikti, ir padėdavo tik tada, jei kas būdavo neaišku. J.Valuckienė tvirtino dabar panašiai besielgianti savo vedamose pamokose.
Kitokia sistema
Viešnagės JAV metu Vilkaviškio rajone dirbanti pedagogė ne tik dalyvavo universitete vykusiuose mokymuose, bet ir pati vedė bei stebėjo vietinės anglų kalbos mokytojos vedamas pamokas šeštokams. Įdomu tai, jog Amerikoje mokytojas visą pusmetį pamokas veda tik to paties amžiaus, t.y. vienos klasės, mokiniams.
„Ten nėra tokio blaškymosi, kaip pas mus. Pedagogui kas dieną nereikia ruoštis septynioms skirtingoms pamokoms. Jei kas nepavyksta per pirmą pamoką, per kitą jau su kitais to paties amžiaus moksleiviais mokytojas gali pasitaisyti. Aišku, pas mus tokia sistema, ko gero, būtų nelabai įmanoma, nes paprasčiausiai turime per mažai vaikų“, – svarstė J.Valuckienė.
Kiek lengviau mokytis ir Amerikoje gyvenantiems vaikams. Jie per semestrą mokosi tik keturių skirtingų disciplinų, o per dieną jiems būna tik po keturias pamokas. Pradinukams pamoka trunka 1 val., vyresniems – 1,5 val. Tiesa, tarp kai kurių pamokų vyksta privalomosios 40 min. trukmės konsultacijos. Per jas vaikai su mokytojais gali konsultuotis pačiomis įvairiausiomis temomis. Net jei mokinys neturi klausimų pedagogui, vis tiek turi eiti į konsultaciją ir tuomet per ją skaityti savo atsineštą arba klasės lentynoje esančią knygą. Skaitomas knygas vaikams į mokyklą nešiotis privaloma. Jas galima skaityti ne tik per konsultacijas, bet ir tuomet, jei pedagogas šiek tiek anksčiau baigia dėstyti naują dalyką ir iki pamokos pabaigos dar lieka truputį laiko. Beje, skambučių, skelbiančių pamokos pradžią ar pabaigą, ten taip pat nėra.
Įdomu ir tai, jog per pamokas vaikams leidžiama valgyti, gerti, išeiti, kai to reikia. Mokytojai į tai dėmesio nekreipia ir net nekontroliuoja, kad jie atsiskaitytų tam tikrus dalykus. Patys mokiniai suvokia, jog to reikia, ir stengiasi sąžiningai vykdyti savo pareigas. Antrus metus kartoti kursą moksleiviai nėra paliekami.
Grįžusi iš JAV pedagogė visiškai pakeitė savo ugdymo procesą. Dabar jis dar labiau orientuotas į mokinį, vaikams per pamokas leidžiama naudotis įvairiomis informacinėmis technologijomis, daug užduočių atliekama žaidimo forma.
„Per tas kelias savaites mokykloje negirdėjau, kad vaikai keiktųsi, kad rodytų nepagarbą vieni kitiems. Lietuvoje yra vykdomos įvairios prevencinės priemonės prieš patyčias, bet jos nelabai veikia. Dažnai mes teisinamės, jog didelė dalis mūsų ugdytinių – iš skurdžiau gyvenančių ar socialinės rizikos šeimų. Bet ten taip pat yra nemažai tokių.
Pavyzdžiui, toje klasėje, kurioje aš dirbau, gal aštuoni vaikai nekalba angliškai – jie emigrantų atžalos. Niekas į tai nekreipia dėmesio, nes žino, kad anksčiau ar vėliau tie vaikai pradės bendrauti anglų kalba. Ten yra mokinių, kurie matę karą, kurie plaukę jūromis ir stebėję, kaip skęsta jų tėvai. Dalis vaikų gyvena nameliuose ant ratų, o jų tėvai – alkoholikai. Tad apie skurdo įtaką mokinių kultūrai ir elgesiui, ko gero, nereikėtų kalbėti“, – svarstė J.Valuckienė.
Anot jos, apskritai Šiaurės Karolinos valstija – gana skurdi. Ten gyvena nemažai žmonių, turinčių problemų dėl alkoholio bei narkotikų vartojimo.
Pristatė Lietuvą
Viešėdama JAV pilviškietė daugybę kartų amerikiečiams pristatė Lietuvą. Pašnekovė juokavo, kad pasaulyje dabar yra daug daugiau žmonių, žinančių, kur yra mūsų šalis, kokia čia ekonominė padėtis, kultūra, religija, sporto pasiekimai. Be to, pedagogė pastebėjo, jog amerikiečiams tas faktas, kad Lietuva yra Europoje, pasirodė itin svarbus.
„Su vaikais kūrėme eilėraščius. Jie – nepalyginamai drąsesni ir atviresni nei mūsų jaunimas, tačiau kai reikėjo garsiai perskaityti savo kūrinius, sutriko net ir patys drąsiausieji. Kai paklausėme, ko jie bijo, vienas vaikas atsakė, kad jaudinasi, nes jo eilėraštis keliaus į Europą. Jiems mūsų žemynas – didelis autoritetas“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovė.
Grįžusi iš JAV pedagogė visiškai pakeitė savo ugdymo procesą. Dabar jis dar labiau orientuotas į mokinį, vaikams per pamokas leidžiama naudotis įvairiomis informacinėmis technologijomis, daug užduočių atliekama žaidimo forma.
„Mokytoja norėjau būti nuo pirmų klasių. Susisodindavau savo meškinus, rašydavau jiems pažymius, bardavau už neatliktus namų darbus. Prisipažinsiu, prieš keliaudama į Ameriką savo darbe kartais pritrūkdavau motyvacijos. Sunku susitaikyti, kai vaikų kasmet mažėja, o ir mokytojo darbas nėra taip vertinamas, kaip įsivaizdavau vaikystėje. Vis dėlto dabar jaučiu, kad man vėl „kalasi sparnai“. Vėl esu pilna idėjų ir noro save realizuoti“, – tikino pedagogė.
